Nuo įstojimo į Europos Sąjungą Lietuva gauna nuolatines išmokas savo regioninei politikai finansuoti, tačiau nepaisant šių milijonų socialiniai ekonominiai skirtumai tarp regionų ne tik nemažėja, bet ir auga. O juk, anot Europos Komisijos, Lietuva yra viena tarp šalių, efektyviausiai panaudojančių Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšas ir 2014-2020  m.  finansiniu  periodu gauna bene daugiausiai lėšų vienam gyventojui – 2849 eurus.

Viena iš to priežasčių, mūsų nuomone, yra ydingas investicijų politikos realizavimas, kuris susijęs su regionų plėtros tarybomis. Šios tarybos tvirtina regionų plėtros planus, atrenka regiono socialinės ir ekonominės plėtros projektus ir teikia dėl jų savo išvadas finansavimą skiriančioms institucijoms. Trumpai tariant – jos turi didelę įtaką skiriant lėšas regionų projektams finansuoti.

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą Lietuva gauna nuolatines išmokas savo regioninei politikai finansuoti, tačiau nepaisant šių milijonų socialiniai ekonominiai skirtumai tarp regionų ne tik nemažėja, bet ir auga.

Daug metų regionų plėtros tarybos buvo sudaromos tik iš savivaldybių ir Vyriausybės skiriamų atstovų, o 2017 m. Seimas, siekdamas sprendimų priėmimą padaryti atviresnį visuomenei, pakoregavo Regioninės plėtros įstatymą numatydamas, kad net treč­da­lį ta­ry­bos na­rių turi sudaryti so­cia­li­nių ekonominių partnerių at­sto­vai. Įvertinant didelę nepotizmo riziką „švogerių“ krašte bei iš to kylančią didelę problemą, kai finansuojami nekokybiški projektai, o lėšos panaudojamos nerezultatyviai, tokia tautos atstovybės iniciatyva yra sveikintina. Deja, realybėje matome, kad problema ne tik nesprendžiama, bet dar ir gilinama.

VRM sako viena, daro – kita

Už regioninę politiką atsakinga Vidaus reikalų ministerija (VRM) pakeitus įstatymą socialiniais ekonominiais partneriais apskritai laikė išskirtinai tik verslo atstovus. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), 2018 m. atlikusi korupcijos rizikos regionų plėtros srityje analizę, pasiūlė socialinių ekonominių partnerių sąvoką apibrėžti Regioninės plėtros įstatyme, kad būtų išvengta interpretacijų. Tačiau VRM teigė nemananti, jog tai yra būtina, nes ši sąvoka esą jau yra reglamentuota Darbo kodekse, t.y. socialiniais partneriais laikytini darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos.

Taigi aišku, kad į vidaus reikalų ministro įsakymais tvirtinamas regiono plėtros tarybas turėtų būti įtraukti abiejų grupių atstovai. Tačiau 2018 liepos 31 d. pateiktame STT pasiūlymų stebėsenos dokumente teigiama, jog įvertinus regionų plėtros tarybų sudėtį, nustatyta, kad praktika neatitinka VRM deklaruojamų teiginių, nes nė vienoje taryboje nėra darbuotojų organizacijų atstovų.

„Pažymėtina, kad Lietuvos regioninės politikos baltojoje knygoje deklaruojama, jog turi būti skatinamas visų suinteresuotų visuomenės grupių dalyvavimas regioninės plėtros veikloje, kad būtų padidinta geriausiai regiono interesus atitinkančių sprendimų priėmimo tikimybė, tačiau kol kas įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų rengėjai dėl nežinomų priežasčių prioritetą teikia vienai visuomenės grupei – darbdaviams“, – tai citata iš minėto STT dokumento.

Vietoj atstovavimo darbuotojams – cirkas

Taip buvo lygiai prieš metus. Šiemet birželio pradžioje socialiniai ekonominiai partneriai gavo kvietimus siūlyti savo atstovus į regionų plėtros tarybas. Jos narių skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus apskrityje: didžiausia – 30 narių taryba yra Vilniaus, mažiausia – 14 narių – Tauragės apskrityje. Kaip minėta, trečdalį visų narių turėtų sudaryti socialiniai ekonominiai partneriai, du trečdaliai sudaromi iš savivaldybių merų, savivaldybių tarybų narių ir kiekviena regioninė taryba dar turi po vieną Vyriausybės skiriamą narį.

Socialinių ir ekonominių partnerių pasiūlytų atstovų skyrimo į regionų plėtros tarybas ir atšaukimo iš jų tvarkos apraše nurodyta, jog nemažiau 2/3 šių atstovų turi būti deleguoti verslo ir darbdavių asociacijų, atstovaujamų nacionalinėje regioninės plėtrios taryboje, t.y. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos darbdavių konfederacijos ir Lietuvos verslo konfederacijos.

Logiškai galvojant, vienas trečdalis narių turėtų būti deleguojami darbuotojų atstovų. Tačiau VRM, dar prieš metus aiškinusi, jog socialiniai partneriai yra darbdavių ir darbuotojų atstovai, nuomonę pakeitė ir atrankose dalyvavo įvairiausios organizacijos (verslininkų taip pat, nors jiems jau skirta 2/3 socialinių ekonominių partnerių vietų) ir įstaigos – nuo vietos veiklos grupių, skautijos iki kredito unijų asociacijos. Didžiausias nacionalinis profesinių sąjungų centras – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija – teikė savo atstovus į septynias regionų tarybas.

Dar didesnis absurdas vyko organizacijų deleguotų atstovų susirinkimuose. Maždaug 10 iš visos apskrities suvažiavusių žmonių iš savo tarpo turėjo išsirinkti nuo 1 iki 3 narių priklausomai nuo apskrities dydžio. Jie vienas kito dažniausiai nepažįsta, pagal ką apsispręsti – akių spalvą, ūgį ar grožį?

Atiduoti balsą už krašto verslininkų asociacijos, kolegijos ar skurdo mažinimo organizacijų atstovą? O juk norisi, kad tavo atstovaujama organizacija laimėtų rinkimus, tai gal balsuoti už save? Nenuostabu, kad daugumoje iš įvykusių susirinkimų nepavyko išrinkti visų narių, todėl visos procedūros pradedant kvietimais siūlyti atstovus į regionų plėtros tarybas turės būti kartojamos. Klausimas, ar tai nepadaryta sąmoningai: galimybės suinteresuotoms grupėms dalyvauti lyg ir yra, bet realizuoti jų neįmanoma?

Reprezentuojami tik darbdavių interesai

Mūsų nuomone, socialiniai partneriai yra tie, kurie atstovaujami Lietuvos trišalėje taryboje, ir regiono plėtros tarybos turi veikti trišaliu principu – jose turi būti valdžios, darbdavių ir darbuotojų atstovai. Nesuprantamas sprendimas 2/3 partneriams skirtų vietų atiduoti darbdavių atstovams turi būti pakeistas ir atstovavimas abiem pusėms turi būti proporcingas. Kiekvienoje regiono plėtros taryboje privalo būti darbuotojų atstovai, nes dabar reprezentuojami išimtinai vien tik darbdavių interesai, nes nemaža dalis merų bei savivaldybių tarybų narių taip pat yra iš verslo pasaulio.

Būtina pažymėti, kad ir Vyriausybės atstovai į regionų plėtros tarybas taip pat didžiąja dalimi yra verslo žmonės:  iš 10 narių po 3 yra laisvų  ekonominių zonų ir smulkaus  ir vidutinio  verslo  asociacijų , po 1  užsienio  kapitalo  įmonių  asociacijos ir Investuotojų forumo atstovus ir tik 2 mokslo atstovai. Ar šie žmonės tikrai gins valstybės, t.y. viešąjį interesą?

Suprantamas kapitalo atstovų noras būti kiek įmano arčiau stalo, prie kurio realizuojama investicijų politika, tačiau absoliučiai nepateisinama yra Vyriausybės pozicija atstovauti tik verslui. VRM jau nuo kadencijos pradžios garsėja nepagarba darbuotojų atstovams ir socialinio dialogo principų ignoravimu, tačiau regionų politika yra pernelyg svarbi sritis, kad galima būtų tai toleruoti.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį reikalaudama sudaryti sąlygas regiono plėtros tarybų veikloje realiai dalyvauti darbuotojų atstovams. Apie susidariusią situaciją taip pat informuotas šalies prezidentas bei Seimo pirmininkas.