Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Bibliotekos klajonėse po miestą – ir neįmintos mįslės (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2019-07-30


Šiandien, liepos 30-ąją, sukanka lygiai 30 metų, kai tuometiniame uostamiesčio dienraštyje „Tarybinė Klaipėda“ buvo paviešinta architektų diskusija apie tai, ar naujasis I. Simonaitytės viešosios bibliotekas pastas turėtų iškilti senamiestyje, Sukilėlių gatvėje.

Galbūt ir ši diskusija irgi prisidėjo prie to, kad toks architekto Rimanto Leonardo Lajaus (1942-2013) projektas taip ir neišvydo dienos šviesos bei galiausiai po 17 metų bibliotekos kolektyvas šventė įkurtuves senojo pastato kaimynystėje, Herkaus Manto gatvėje.

Buvusiame stadione bibliotekai taip ir nebuvo lemta iškilti, o jis pats iki šiol dar stovi plynas, nors sklypai čia verslininkams jau yra išnuomoti prieš keletą metų. „Oro grupės” nuotr.

Tačiau tai nebuvo pirmoji naujos bibliotekos projekto kelionė po Klaipėdą – iš pradžių ketinta ją statyti suplanuotame naujame miesto administraciniame-paslaugų centre tarp Baltijos ir Taikos prospektų bei Dubysos gatvės.

Pirmieji bandė projektuoti klaipėdiečiai

Pirmasis formalus žingsnis naujos bibliotekos link buvo žengtas dar 1976 m. rugsėjo 3 d., kai Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą „Dėl žemės sklypo LTSR Kultūros ministerijai paskyrimo Klaipėdos viešajai bibliotekai statyti“. Tuometinis komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys padėjo parašą po šiuo sprendimu, numatančiu, kad skiriamas 5 ha dydžio sklypas Taikos ir Baltijos prospektų sankryžos šiaurės vakarų kampe. O užsakovas turėjo pasirūpinti geodezine nuotrauka, kad būtų pažymėtos sklypo ribos.

Tuometinis „Bibliotekų darbas” 1976 metų spalį keturiais sakiniais žinutėje „Klaipėdos viešoji pakeis adresą“ pranešė apie minėtąjį sprendimą ir detalizavo, kad naujojoje bibliotekoje numatoma sutalpinti 1,5 mln. tomų spaudinių, o objekto sąmatinė vertė – 2,5 mln. rublių.

1977 m. kovo pradžioje Lietuvos TSRS Valstybinio statybų reikalų komiteto pirmininkas Antanas Aksomitas leido Miesto statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriui „parengti individualų projektą viešosios bibliotekos statybai Klaipėdoje, Baltijos prospekte“.

1978 m. vasario 21 d. „Tarybinė Klaipėda“ paskelbė korespondento Prano Martinkaus parengtą interviu su Klaipėdos viešosios bibliotekos direktoriumi Valentinu Maluku, pavadintą „Klaipėdos viešoji biblioteka: darbai ir perspektyvos“.

Jame V. Malukas dėstė, kad projektavimo darbai pradėti 1977 metais, biblioteką, iškilsiančią priešais 42-ąją vidurinę profesinę technikos mokyklą, projektuoja Miesto statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus kolektyvas, „tiksliau: Gyčio Tiškaus kūrybinė grupė“. Pokalbio metu jau buvo atlikti tyrimo darbai, padaryta topografinė sklypo nuotrauka, o bibliotekos kolektyvas jau buvo gavęs pirmąją bibliotekos patalpų išdėstymo schemą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Pagal architektų sumanymą prie centrinio keturkampio pastato, kuriame bus įrengtos knygų saugyklos, projektuojami keturi flygeliai, kurie, žiūrint į juos iš viršaus, primins vėjinį malūno sparnus. Šituose flygeliuose bus išdėstytos skaityklos. Šiais metais projektuotojai turėtų paruošti vidaus architektūrinę dalį, o sekančiais – darbo brėžinius ir kita. Statybos darbus planuojame pradėti 1980 metais”, – tada sakė V. Malukas.

Tai turėjo būti mokslinio profilio biblioteka su 13 profiliuotų skaityklų ir su 1,5 mln. knygų fondu – apie 2,5 karto didesniu nei tuometinis. Be įvairių – bendrosios, visuomeninių – politinių mokslų, kraštotyros, meno, muzikinės, jaunimo ir kitų skaityklų čia dar turėjo būti įrengtos „ir skaitymo kabinos, ir lingofoniniai kabinetai, ir mikrofilmavimo, dauginimo bei restauracijos laboratorijos“, taip pat – parodų salė.

Pastato eksterjerui buvo numatyta panaudoti „klaipėdietiškas“ medžiagas – raudonas apdailos plytas ir pan. O priešais bibliotekos rūmus „erdvioje aikštėje turėtų iškilti reikšmingas skulptūrinis akcentas“.

Žinomos architektės pėdsakas

Tačiau dokumentai byloja, kad po keleto metų bibliotekos projektavimo darbų ėmėsi tuometinio Miestų statybos projektavimo instituto Vilniaus 3-iojo skyriaus architektė Nijolė Elena Bučiūtė (1930-2010), be kitų objektų suprojektavusi dar ir Operos ir baleto teatro rūmus Vilniuje.

Kaip užduotis nukeliavo iki jos ir kas nutiko G. Tiškaus komandos darbui, bent jau kol kas lieka istorine mįsle.

„Dabar bepigu – kiekvienas toks pasijudinimas pagrįstas viešaisiais konkursais, o tais laikais labai ramiai parodydavo pirštu – dirbk ir viskas. Bandžiau dar pajudinti vieną kitą architektą, bet jie žino tik tai, kas buvo viešojoje erdvėje – arba pamiršę yra, arba nežino“, – sakė 1973 m. bibliotekoje pradėjęs dirbti, vėliau ir jos direktoriumi buvęs Juozas Šikšnelis.

N. E. Bučiūtės dukra, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros doc. dr. Lada Markejevaitė sakė irgi nežinanti šios aplinkybės, ji svarstė, kad pagal to meto tvarką galbūt tiesiog buvo perskirstyti darbai.

„Mama tikrai neturėjo jokių galių, pažinčių perimti projektą“, – sakė pašnekovė.

L. Markejevaitės dabar saugomame N. Bučiūtės archyve yra ir 1981 m. jos parengti priešprojektiniai naujos bibliotekos darbai. Tarp jų yra ir tų metų birželį bibliotekos direktoriaus Valentino Maluko surašyti pageidavimai projektuojam pastatui.

Jame turėjo dirbti 180 žmonių (iš jų – 150 bibliotekininkų), detalizuota, kad 153 būtų moterys. Čia būtų laikoma 1,125 mln. tomų spaudinių, kurių didžiąją dalį būtų sudariusios knygos (960 tūkst. egzempliorių).

Nijolės Elenos Bučiūtės brėžinys iš jos archyvo, saugomo dukters Lados Markejevaitės

Čia yra ir Kultūros ministerijos Bibliotekų reikalų valdybos viršininkės Bronės Staikūnienės raštas, kuriame informuojama ne tik, kad bibliotekos spaudinių kiekį planuojama padidinti iki 1,5 mln. egzempliorių, bet ir tai, jog jeigu įmanoma, ji turėtų būti statoma senamiestyje, nes „dabar siūlomas rajonas sudaro eilę nepatogumų”.

Planuota, kad bibliotekos pastatas turėtų būti apie 8 000 kv. m ploto. Buvo paskaičiuota, kad pagal Kauno bibliotekos projekto rodiklius, tokios bibliotekos statyba tarp Taikos ir Baltijos prospektų atsieitų 2,615 mln. rublių ir dar reikėtų pridėti 163,6 tūkst. rublių magistraliniams ir šiluminiams tinklams, o statant S. Daukanto gatvėje (ten, kur ji galiausiai ir iškilo) – 2,511 mln. rublių. Priešprojektiniuose darbuose yra detalesnis galimos statybos vietos pagrindimas, lyginant su S. Daukanto gatvė sklypu.

Architektė N. E. Bučiūtė pirmiausia akcentavo, kad ties Taikos ir Baltijos prospektais suplanuoto komplekso statybai prireiks daug metų.

Nijolės Elenos Bučiūtės brėžinys iš jos archyvo, saugomo dukters Lados Markejevaitės
Pirmojoje naujai bibliotekai skirtoje vietoje galiausiai atsirado „Švyturio” arenos automobilių stovėjimo aikštelė. „Oro grupės” nuotr.

Biblioteką numatyta talpinti tarp turizmo centro ir šiuo metu projektuojamo skaičiavimo centro aikštės gilumoje.

Prie bibliotekos „sutinkamai su architektūrine užduotimi, turi būti įamžintas ir rašytojos I. Simonaitytės atminimas. <…> Dauguma bendramiestinės ir regijoninės reikšmės visuomeninės paskirties įstaigų ir ateity liks centrinėje miesto dalyje, esančioje greta Senamiesčio tarp pietinės ir šiaurinio rajonų. Kadangi didelė dalis šių įstaigų darbuotojų yra I. Simonaitytės bibliotekos lankytojų, darbo eigoje buvo prieita nuomonės patikrinti bibliotekos patalpinimo galimybę centrinėje miesto dalyje, S. Daukanto gatvėje, vietoje esamo „Aušros” kojinių fabriko, ryšium su jo statyba kitoje vietoje. Urbanistiniu požiūriu šis sklypas yra lygiavertis sklypui naujame centre, o I. Simonaitytės v. bibliotekos statyba architektūriniu požiūriu, šiame sklype galėtų duoti daugiau S. Daukanto gatvės atkarpos, o tuo pačiu ir centrinės miesto dalies/visuomeninio centro formavimui, kuriame bibliotekos pastatas nėra savistovus objektas, o užima lygiavertę padėtį tarp turistinio objekto ir skaičiavimo centro pastato bei prekybinių objektų perimetriniame aikštės užstatyme. Jei atkreipti dėmesį į tai, kad prie šios bibliotekos yra numatyta paminklu ar pan. įamžinti Mažosios Lietuvos rašytojos I. Simonaitytės atminimą, tai, turbūt, nekils abejonių, kad jos įamžinimo vieta taip pat, turi būti šioje miesto dalyje – senojoje Klaipėdoje. Funkciniu požiūriu bibliotekos pastatas gali, bet neprivalo būti talpinamas aukščiau suminėtų naujo visuomeninio centro pastatų komplekse, nes jo lankytojų kontigentas bei darbo režimas yra skirtingi lyginant su turistiniais ir prekybiniais objektais. Rami vieta miesto centre visais atžvilgiais yra ne mažiau tinkama. Ekonominius požiūriu sklypas centrinėje miesto dalyje yra net ekonomiškesnis dėl mažesnio tvarkomos teritorijos ploto ir inžinerinių tinklų”, – rašoma šioje priešprojektinių darbų dalyje.

Buvo parengti ir dviem šioms vietoms skirti „samprotavimai dėl bibliotekos planinio tūrinio sprendimo“.

„Jei atmesti galimus samprotavimus bei kai kurias abejones dėl centro objektų nomenklatūros ir jų tarpusavio ryšio, tai bibliotekos vieta būsimoje aikštėje yra gana neutrali.<…> Pastatas galėtų būti orientuotas į aikštę vienu fasadu, kuriame tikslinga numatyti lankytojų įėjimus. Užstatymo aukštingumas 3-4 aukštai. Tarnybines patalpas su knygų saugykla ir ūkiniu privažiavimu šioje situacijoje tinkamiausia numatyti sklypo gilumoje iš pietvakarių pusės. <…> Sklypas S. Daukanto gatvėje (centrinėje miesto dalyje) yra vietoje dabar dar veikiančio, bet jau statomo naujoje teritorijoje “Aušros” kojinių fabriko. <…> Optimaliausias užstatymo aukštis – 3. Tarnybinių patalpų ir knygų saugyklų išdėstymas tikslingas iš šiaurės vakarų pusės, numatant įvažiavimus iš H. Manto arba M. Melnikaitės (dabar – S. Šimkaus, autor. past) gatvių. <…> S. Daukanto gatvė yra tyli ir jauki, prie pastato galimi patogūs priėjimai ir privažiavimai (lankytojams ir tarnautojams). <…> Skaityklų langai, orientuoti į uždarus kiemelius, sudarytų statiškai ramią bei tinkančią individualiam darbui atmosferą. <…> Kadangi Klaipėdos mieste gruntinio vandens lygis aukštas (sklype S. Daukanto g-vėje 2,6-3 m gylyje, o sklype, esančiame būsimajame visuomeniniame centre Taikos ir Baltijos pr. sankryžoje dėl priemolio sluoksnio; vandens lygis žemės paviršiuje) rūsių įrengti po pastatu negalima. <…> Techninės patalpos gali būti talpinamos cokoliniame aukšte. <…> Pagrindinės apdailinęs medžiagas bibliotekos pastate galėtų būti raudonos plytos bei keraminės plytelės ir tinkas. Interjeruose tikslinga naudoti ir medį“, – rašoma šioje dalyje.

L. Markejevaitė pasakojo prisimenanti, kad kai buvo apie 13 metų, kartu mama važiavo apžiūrėti sklypų Klaipėdoje.

„Detalių neatsimenu, tik tiek, kad jai pačiai buvo labai miela vieta centrinėje Klaipėdos dalyje, o nesusiklostęs visuomeninis centras naujojoje Klaipėdos dalyje jai neatrodė tinkamas pagrindinei Klaipėdos bibliotekai. Matyt, norėjosi kultūriškai ir istoriškai brandesnės vietos, miesto dalies, kuri būtų patraukli žmonėms. Atsimenu tą įspūdį, baisiai nejaukią, vėjuotą erdvę ir kažkokį mamos ypatingai palankų nusistatymą centrinei Klaipėdos erdvei“, – sakė L. Markejevaitė.

Nijolės Elenos Bučiūtės brėžinys iš jos archyvo, saugomo dukters Lados Markejevaitės

Jos vertinimu, mamos paaiškinimuose ir schemose buvo bandoma surasti argumentų nekategoriškai, nes taip nebūtų buvę dialogo ir palaiminimo.

Minėtoje 1989 m. liepos 30 d. „Tarybinės Klaipėdos“ publikacijoje „Ar stovės biblioteka senamiestyje?“ naują bibliotekos projektą rengęs architektas R. L. Lajus teigė, jog N. Bučiūtė „atsisakė savo darbo, nes nesutiko, kad biblioteka stovėtų šalia sporto centro. Architektės pasiūlymas, kad biblioteka būtų statoma buvusiojoje kojinių fabriko vietoje, buvo atmestas“.

„Mama tikrai neatsisakė, iš jos tiesiog paėmė. Taip pat kaip buvo paėmę iš Klaipėdos ir perdavę jai, taip ir grąžino į Klaipėdą. Gal tuo metu objektų buvo daugiau. Gal Klaipėdai tuo metu reikėjo objektų, gal kokie draugai susišnekėjo. Tiesiog paėmė ir perdavė Klaipėdai – taip mama sakydavo. Tokia buvo tvarka, bet jai buvo labai skaudu. Ji niekada nedejuodavo, nebūdavo, kad kažką bartų, bet dėl šio objekto, kad neteko jo projektuoti, vis prisimindavo ir paminėdavo, kad buvo labai daug energijos įdėjusi. Kai pravažiuodavome pro Klaipėdą, vis paminėdavo, nors jau daug metų buvo praėję. Išsprūsdavo jai toks „ech, gaila“. Tas objektas jai buvo labai mielas. Manau, kad ji argumentais iškovojo galimybę statyti biblioteką centre. Ji turėjo tą Dievo dovaną surinkti argumentus, kurie būtų tinkami įvairiausiems biurokratams“, – sakė L. Markejevaitė.

Nijolės Elenos Bučiūtės brėžinys iš jos archyvo, saugomo dukters Lados Markejevaitės

Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojais tuo metu dirbę Valentinas Greičiūnas ir Martinas Gusiatinas „Atvirai Klaipėdai” sakė jau nepamenantys šios bibliotekos projektavimo istorijos dalies.

Pasirinko senamiestį

Pasak J. Šikšnelio, jam pačiam teko ne kartą kartu su bibliotekos direktoriumi V. Maluku minti Vykdomojo komiteto pirmininko A. Žalio kabineto slenkstį.

„Beje, nesiregistruodavom vizitams, bet eidavome prieš darbo pradžią, kada pirmininkas vartydavo tos dienos laikraščius. Nesakyčiau, kad Vykdomojo komiteto pirmininkas nekviestus svečius priimdavo išskėstomis rankomis, anaiptol, nenoriai atidėdavo į šalį pradėtą skaityti straipsnį ir kantriai klausydavo mūsų verkšlenimų. Bibliotekos problemos Alfonsui Žaliui buvo puikiai žinomos – studijuodamas jis buvo aktyvus bibliotekos lankytojas, kaip miesto šeimininkas ir jautrus kultūrai žmogus didžiai išgyveno dėl apgailėtino bibliotekos stovio, visgi jo argumentai buvo sunkiai atremiami. Į prašymą skirti papildomų patalpų dūstančiai bibliotekai, atrėždavo: skyrus papildomų patalpų, naujos statyba nusitęs į amžinybę, o prakalbus apie sklypo naujosios bibliotekos statybai buvusio kojinių fabriko teritorijoje, sakydavo: „Tokio objekto, kaip biblioteka, fasadas turi būti miesto puošmena, o jūs norite užkišti jį giliai į kiemus“, – prisimena J. Šikšnelis.

R. L. Lajus minėtame „Tarybinės Klaipėdos“ straipsnyje teigė, kad projektavimo darbus perdavus iš Vilniaus į Klaipėdą „vėl buvo kreipiamasi į Vykdomąjį komitetą, ar reikia aukoti pastatą aikštei, tuo pačiu buvo pasiūlyti keturi sklypai, o pagaliau išrinkta vieta senamiestyje“.

1985 m. gegužės 27 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė naują sprendimą „Dėl žemės sklypo Lietuvos TSRS Kultūros ministerijai suteikimo viešajai bibliotekai statyti“. Pagal jį šiam tikslui buvo suteiktas 0,65 ha žemės sklypas tarp Didžiosios vandens, Aukštosios, Kastyčio (dabar – Tomo), Darbo (dabar – Mėsininkų) ir Sukilėlių gatvių, į šiaurę nuo 4-os vidurinės mokyklos (dabar – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas).

Taip pat buvo nuspręsta 0,5 ha sumažinti mokyklos žemės sklypą, „priimant dėmesin, kad iki bibliotekos statybos pradžios mokykla bus iškelta į kitą sklypą“. Kartu pripažintas netekusiu galios 1976 m. sprendimas dėl sklypo ties Taikos ir Baltijos prospektų sankryža.

Kilo diskusijos

1989-ųjų vasaros „Tarybinės Klaipėdos” numeriai rodo, kad aktyvūs klaipėdiečiai buvo pradėję viešai reikšti abejones dėl užmačių statyti biblioteką būtent šioje senamiesčio vietoje.

„Norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį ir dar kartą gerai apsvarstyti pasiūlymus dėl naujos invazijos į pačią senamiesčio širdį. Didžiosios Vandens-Tomo, Mėsininkų-Sukilėlių gatvių senamiesčio kvartale ruošiamasi statyti Klaipėdos miesto viešąją biblioteką. Gerai įsižiūrėjus į projekto maketą, privalumai tokio objekto statybai senamiestyje kelia abejonių. Visiškai sunaikinami didžiausi senamiestyje želdinių plotai, o atsižvelgiant į senamiesčio užterštumą tai ne vis tiek. Remiantis istoriniais duomenimis, šis senamiesčio rajonas buvo užstatytas, tad gal taip ir atkurkime šį senamiesčio rajoną, minimaliai žalodami žaliąjį rūbą?“, – birželio 16 d. paskelbtoje publikacijoje „Kol nevėlu“ rašė Algirdas Aukštuolis.

„Tektų pritarti A. Aukštuoliui, susirūpinusiam naujos bibliotekos projektu senamiesčio širdyje („T. K “, 89 06 16). Gerai suprasdami, jog miestui būtina šiuolaikinė biblioteka, atkreipiame dėmesį į tai, kad didžiuliai jos tūriai disonuos su aplinkiniais senamiesčio namais. Matyt, bibliotekos pastatas geriau tiktų naujuose gyvenamuose rajonuose, kuriems labai trūksta kultūrinio pobūdžio objektų“, – savo ruožtu liepos 1 d. paskelbtame straipsnyje „Susitelkime protėvių palikimą gelbėti“ rašė Klaipėdos kultūros paveldo globos tarybos pirmininkas Vytautas Plečkaitis.

Galiausiai projektą aptarė Architektų sąjungos miesto organizacija, o jos narių nuomones minėtoje liepos 30 d. publikacijoje išguldė L. Beivydaitė, prieš tai dar priminusi, kad sprendimas jau buvo kritikuotas teigiant, jog „be reikalo bus išleisti šimtai tūkstančių rublių pamatų poliams, nes paprasti pamatai durpingoje vietoje neišlaikys didelio tūrio“.

Albino Stubros nuotraukoje (www.klaipedis.lt) užfiksuotas architekto Rimanto Leonardo Lajaus senamiestyje projektuotos bibliotekos maketas.

„Per techninės tarybos svarstymą Miestų statybos projektavimo Institute buvo pritarta funkciniam planavimo sprendimui. Sutarta, kad namas gali stovėti senamiestyje. Tačiau buvo išsakyta abejonių dėl architektūros išraiškos“, – tada dėstė Vytautas Zubovas.

Projekto autorius R. L. Lajus tikino, kad statant biblioteką bus išsaugotos esamos liepos. Paradinis įėjimas bus Didžiojoje vandens gatvėje, gatvių ir šaligatvių raudonosios linijos nebus pažeidžiamos.

„Gyvenam labai sunkiomis sąlygomis. Mums reikalinga biblioteka. Jeigu statyba užsitęs, turbūt pasielgsime kaip Donbaso šachtininkai“, – cituotas tuometinis bibliotekos direktoriaus pavaduotojas J. Šikšnelis.

„Aš galvoju, kad kultūrinis objektas – biblioteka – gali čia būti“, – tada konstatavo Vidas Trimonis.

Tuo metu Laima Šliogerienė teigė, jog „žiūrint į maketą, kelia abejonių kai kurios architektūrinės detalės, jaučiamas jų skurdumas“.

„Visuomenė abejoja, ar R. Lajus nenusižengia senamiesčio apsaugos principams. Reikia į tai atsakyti“, – sakė Vytenis Mazurkevičius.

Edmundas Benetis tuomet pareiškė, kad „stebina dabar gausūs kaltinimai architektams, o kai norime išgirsti konkrečius pasiūlymus pradinėje kūrybos stadijoje, susiduriame su visuomenės abejingumu“.

„Aptarimas truko pusantros valandos, tačiau galutinio sprendimo taip ir nesužinojau, tik pajutau neaiškią nesantaiką tarp architektų, abejingumą savo kolegos darbui, nemokėjimą išreikšti minties profesionaliai kaip savo dalyko žinovui“, – publikaciją reziumavo jos autorė.

ANONSAS

Rytoj antrojoje rašinio dalyje skaitykite:

Kokios diskusijos ir politinės aistros vyko dėl bibliotekos projekto jau po Nepriklausomybės atgavimo;

Kokia dar viena vieta buvo surasta naujajai bibliotekai;

Požiūris į diskusijas iš 30 metų perspektyvos;

Koks bibliotekos taip ir nesulaukusio buvusio stadiono likimas?

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.


2019-07-30

Vienas komentaras apie “Bibliotekos klajonėse po miestą – ir neįmintos mįslės”

  1. Na Tu Martynai duodi. Iškapstai neblogai. Kaip tik tuo metu, kai Rimantas Lajus “klojo” pirmuosius pasiūlymus bibliotekai senamiestyje prie tuometinės 4-os vidurinės mokyklos senamiestyje, dirbau MSPI vienoje grupėje su juo. Vakarais nemažai diskutuodavom ir apie šią biblioteką. A. Žalio sumanymas buvo logiškas ir nuoseklus – prie Baltijos prospekto žiedo buvo sumanytas naujas miesto centras, tad ir tokio objekto atsiradimas čia buvo logiškas. Trumpai – tuo metu projektavimo sistema Lietuvoje buvo griežtai centralizuota – vienas centras Vilniuje-miestų statybos projektavimo institutas (MSPI) ir filialai didžiuosiuose miestuose. Projektų Užsakovais buvo tik valdžia ( partijos komitetų sprendimu) ir norint užsisakyti projektą, tekdavo “pastovėti” nemažose eilėse ( 2-3 metai). Ypač Klaipėdoje, kuri sparčiai statėsi ( aptarnavo visą regioną, Nida, Juodkrantė, Palanga, Šventoji, Plungė, Mažeikiai, Šilutė ir pn.) MSPI Klaipėdos filialas buvo nepajėgus aptarnauti reikiamo poreikio. Pagal nustatytą tuometinę hierarchinę struktūrą visi filialuose rengti projektai buvo vežami į Vilnių ekspertizei (derinimui) savo “centre” ir tik po tokių palaimintų procedūrų jie išvysdavo “dienos šviesą”. Ten (MSPI) architektų dirbo žymiai daugiau ir buvo jau susiformavusi “specializacija” pagal pastatų paskirtį. Tad atvykėlius Vilniaus asai “taršydavo” profesionaliai, kaip turi būti – nemėgėjiškai. Per tokius “taršymus” kartais skaniuosius prestižinius kasnelius pasilikdavo ir sau, saviems – “padėsim”. O tam kitam, kartais “vieta nepatikdavo”. Atvykus iš “centro” korifėjams ir vietiniams vykdomojo komiteto ar patijos vadukams matyt nelabai užtekdavo drąsos ir parako ginčitys. Todėl ir “keliavo” biblioteka per Klaipėdą. Patys architektai čia žinoma didelės įtakos neturėjo ( kaip ir dabar), bet…Tad kartais tie objektai, iš šalies žiūrint atrodo, kad plaukiodavo, bet iš tiesu jie buvo dirbami vienoje kontoroje. Bučiutė tuomet buvo tokių objektų žvaigždė ir kožnas načialnikas norėjo pasišildyti didžios komunistų partijos prožektorių šviesoje. Kaip kitaip pasieksi partijos dėmesio ir malonių. Taip pat, tuo metu Klaipėdos MSPI skyriui jau vadovavo tuomet dar jaunas architektas Jonas Piparas, o jauno balsas ir norai didžioms politinėms ausims nelabai buvo girdimas. Nelabai kas drįso ir tą balsą rodyti. O Gytis Tiškus turėjo stuburą ir aiškiai žinojo ko nori ir tą atvirai sakydavo – kokiam viršininkui ir dar partiniam tai patiks. Tuo pačiu, KUPI (komunalinio ūkio projektavimo institutas), PKI ( paminklų konservavimo institutas) iš esmės buvo kito profilio, specifikos ir tuos darbus išvysdavo žymiai vėliau – kaip Tu pavadinai “visuomenės aptarimuose”. Tokio reiškinio -aptarinėti kažką su visuomene, aplamai nebuvo :). Beje kaip ir dabar – valandos baigto darbo pristatymas ir kelių klausimų iš salės, nėra aptarimas su visuomene. Kartais įvykdavo objektų architektų sąjungoje aptarimai ir drasesni architektai išreikšdavo ir kitą, savo nuomonę. Laikraštyje “Tarybinė Klaipėda” budavo atspausdinamas straipsnis ( be teisės komentuoti :)) Yra dar gyvų žmonių kurie prisimins ir šį objektą ir jo keliones. Jei norėsi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt