Lietuvoje muzikantais džiaugiamasi, bet nenorima jais tapti. Neretai – dėl nepastovaus atlyginimo. Todėl neretam muzikanto profesija, vaikystėje buvusi svajone, subrendus tampa tik hobiu, papildomu užsiėmimu po darbo.

Apie tai kalbėjomės su jaunąja dainininke iš Palangos Paulina Skrabyte. Ji išgarsėjo dar 2011 metais „Vaikų Eurovizijoje“, o vėliau visai Lietuvai apie save priminė, patekusi į pusfinalį „Lietuvos balso“ projekte. 

Paulina, kaip prasidėjo tavo muzikinis kelias?

Tėvai sakė, kad pirmiau pradėjau dainuoti negu kalbėti. Vaikystėje žiūrėdavau reklamas per televiziją ir visą laiką atkartodavau melodijas, niūniuodavau jas. Darželyje Palangoje lankiau „Yamaha“ mokyklėlę, antroje klasėje pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Pusantrų metų mokiausi chorinio dainavimo, paskui perėjau į kitą specialybę – mokiausi groti fleita.

Dainuoti mokiausi pas kelias privačias mokytojas, vėliau – pas Violetą ir Vilių Tarasovus Klaipėdoje. Jie mane labai skatino muzikuoti, ne vien tik dainuoti konkursuose. Tada pradėjau eiti į studiją „Grock“ ir dainuoti su grupe. Iki pat šiol su jais grojame. Aišku, sudėtis nebe tokia pati, nuo pat grupės įsikūrimo esame išlikę tik dviese: būgnininkas Henrikas ir aš. Koncertuojame ir vestuvėse, ir kitose šventėse.

Ar sunku Palangoje ir Klaipėdoje suburti grupę?

Nors Palangoje daug būrelių, vaikams talentus ugdyti vietų yra, bet vyresniems – sunkiau. Čia turime tik vieną gimnaziją, Klaipėdoje jų daugiau, daugiau jaunimo, todėl ir suburti grupę lengviau.

Esi žinoma jau visoje Lietuvoje. Kaip kitiems jauniems muzikantams iš mažų miestelių prasiskinti kelią į žinomumą?

Pradžioje jaunam muzikantui konkursai tikrai reikalingi, duoda daug pažinčių, svarbu ir užimama vieta. Nežinau kaip, bet nei iš vieno konkurso nesu grįžusi be prizinės vietos.

Taip pat jauni muzikantai turi turėti pasiaukojančią šeimą, nes mano šeima dėl manęs tikrai labai daug paaukojo. Tėvai, turėdami darbus, verslą, stengėsi mane vežioti į konkursus, repeticijas – visur, ir laukdavo, kiek reikėdavo. Visą laiką su tėvais gyvenome viena idėja. Jie matė užsidegimą manyje.

Taip pat labai svarbus palaikymas iš aplinkos. Gera žinoti, kad esi ne vienas. Man pasisekė dalyvaujant „Lietuvos balse“, nes visas Palangos miestas mane pažinojo ir labai palaikė.

Svarbu ir tai, kad vaikas nueitų pas tinkamą muzikos mokytoją. Tėvams, jei ir nusidainuosi, būsi pats geriausias (šypsosi).Turi turėti žmogų, kuris labai objektyviai pasakys kritiką ir padės kažko išmokti. Turi turėti vedlį.

Kada tau muzika, buvusi hobiu, tapo darbu, nešančiu pinigus?

Pinigus iš muzikos pradėjau uždirbti gana anksti. Žinoma, prie to prisidėjo pasirodymas „Vaikų Eurovizijoje“, kituose televizijos projektuose. Džiaugiuosi, kad tai, kiek investuoju į sceninį pasiruošimą, atsiperka. Pamenu, jog pirmąją savo algą uždirbau būdama dvylikos metų, 2013 metais. Žinau, kad mama tas litų kupiūras saugojo ir išleisti neleido.

Kada pradėjai mąstyti, kad norėtum pasukti dainininkės keliu?

Nuo pat mažens. Neturėjau kitų svajonių. Nors kažkada gal ir norėjau būti kirpėja ar veterinare. Bet buvimas scenoje mane visada vežė, tad neįsivaizduoju gyvenimo be jos.

Dažniausiai tėvai nelabai noriai leidžia vaikams siekti muzikinės karjeros, nes nežinia, kaip seksis, pajamos nėra pastovios. Kaip į tokį norą reagavo tavo tėvai?

Kaip minėjau, jie palaikė mane jau nuo pat pirmų žingsnių muzikoje. Turbūt didžiausias iššūkis buvo „Vaikų Eurovizijos“ atrankos Lietuvoje laimėjimas. Visa tai atrodė kaip sapnas. Atvykome ten daug nesitikėdami, norėdami išbandyti jėgas tokiame televizijos konkurse, bet išvykome su pergale. Tėvai patyrė didelį šoką, nes gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vietoje to, kad kitą rytą nubudusi penktokė dukra keliautų į mokyklą, 9 valandą ryto ji turi sėdėti prieš kameras ir pasakoti savo įspūdžius. Sunkiai blaiviu protu suvokiama situacija!

Tėvai, žinoma, bandė padėti rasti kelią, gal norėjo, kad kokia daktare būčiau, matė, jog turiu galvą ant pečių, daugiau pasimokiusi, galiu visko išmokti, bet pašaukimo tiems dalykams tiesiog neturiu. Mano gabumai yra du: muzika ir komunikavimas su žmonėmis. Todėl, nors muzikos studijos ir pirmoje vietoje, mąstau ir apie žurnalistiką, nes bendrauti ir rašyti man sekasi.

Dalyvavai projekte „Lietuvos balsas“. Matei televizijos užkulisius. Neišgąsdino?

Televizijoje išties sunku. Pastovus judėjimas, skubėjimas, įtampa… Nors yra tekę joje pasirodyti jau daug kartų, vis nepriprantu prie to. Scenoje visada tik dainuoju, bet visą gyvenimą žaviuosi laidų vedėjais. Jų darbas sunkus – palaikyti nuotaiką, suintriguoti žiūrovą. Bet tai įdomu, norėčiau pati tai išbandyti.

Žinai, kad ir Marijonas Mikutavičius, ir Andrius Mamontovas taip pat studijavo žurnalistiką ir vis dėlto yra muzikantai. Gal toks bus ir tavo kelias?

Visko gali būti. Kadangi visą gyvenimą sukausi tik muzikoje, įdomūs ir kiti dalykai. Noriu gyvenime išbandyti kuo daugiau sričių, pažinti naujas profesijas. Tikiu, kad norint būti atlikėju, artimu klausytojui, nebūtinas diplomas. Kas gi iš to, jei žinosiu kiekvieną taisyklę, kiekvieną akordą, bet į žmones žiūrėsiu stiklinėmis akimis? Kartais padarai viską daug teisingiau, nežinodamas net kaip tai daryti.

Išleidai jau ne vieną dainą. Nepaisant to, kad dabar mąstai apie žurnalistikos studijas, galbūt ateityje laukia albumas?

Žinoma, kad taip. Dabar sukūrusi ir pasaulin išleidusi esu tik tris dainas. Kartais keista jų klausyti. Man, kaip kūrėjai, įdomus momentas tas, kad net nežinau, ar pati būdama tik klausytoja tų dainų klausyčiau. Norėtųsi pabūti paprasto klausytojo vietoje, išgirsti dainas naujai. Bet, žinoma, už viską labiausiai patinka kūrybinis procesas: tekstų kūrimas, melodijos „susapnavimas“ (taip, man taip yra nutikę), buvimas studijoje ir ieškojimas naujų garsų. Net norėčiau kada labiau įsijausti į prodiuserės kailį.

Turi odos ligą – baltmę. Kaip reagavai jai atsiradus?

Buvo keista. Atsirado ji 2014 metų pavasarį. Pamenu, dalyvavau „Dainų Dainelės“ konkurse ir ruošiausi televiziniam etapui. Artimieji pastebėjo, kad veidas tam tikrose vietose baltesnis, nors tuomet tai dar buvo neryškiai. Istorija juokinga, nes galvojome, jog tai mano neatsakingo požiūrio į odą padariniai. Kadangi mano oda jautri, žiemą suskilinėja, o aš nemėgstu rankų kremų, tad ir spėjimai skrido į tą pusę. Bet išgirdus iš daktarų diagnozę, kad tai nepagydoma liga, teko priprasti. Pradėjau matyti daug daugiau baltmę turinčių žmonių nei bet kada anksčiau. Buvo išties keista, bet susigyvenau ir tik džiaugiuosi naujomis dėmėmis kiekvieną vasarą.

Esi scenos žmogus. Makiažo, matyt, kaip ir dažnas atlikėjas, neišvengi. Ar bandai kažkaip tas dėmes slėpti?

Ne. Aš visą laiką buvau už kitoniškumą, nes pati atrodau kitokia ir nesistengiu to slėpti (Rankomis parodo į dabar rožine spalva nudažytus savo plaukus – aut.pst.). Net televizija bandydavo parodyti mano kitoniškumą: odos liga, breketai, tam tikri asmenybės bruožai. Jaučiuosi lyg bučiau kitokio jaunimo ambasadorė – esu už tai, kad būtume tokie, kokie esame.