Ne vieną kelią  Klaipėdos rajone nutiesęs Maciuičiuose gyvenantis Povilas Petrikas paminėjo savo 90-metį. Garbingo jubiliejaus proga jį pasveikino ir sveikatos linkėjo Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė ir Vėžaičių seniūnas Alvydas Mockus.

Gražių dienų jubiliejų švenčiančiam Povilui Petrikui ir jo žmonai Anicetai linkėjo Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė ir Vėžaičių seniūnijos seniūnas Alvydas Mockus. Rajono savivaldybės nuotr.

Vieną dukrą užauginusi, 4 anūkus, 6 proanūkius ir vieną proproanūkį turinti Povilo ir Anicetos šeima jau 70 metų gyvena 1930 metais statytame name – Anicetos tėvų namuose. Dabar namas gerokai didesnis – savo rankomis jį praplėtė anūkas Rimas, senelius prižiūrintis kartu su žmona Inga.

„Dukra jau mirusi, tai džiaugėmės, kad anūkas į namus parsivedė martelę. Ji mums ir vaistus paduoda, ir valgyti pagamina. Gerai prižiūri, negalime skųstis“, – šypsojosi Aniceta.

Kitąmet jau 95-ąjį gimtadienį švęsianti močiutė išdavė, kad ir pati dar maistą ruošia, tačiau įmantresniais patiekalais palepina anūko žmona.

„Truputį pagyvenom, kol jauni buvom“, – šypsojosi apie prabėgusius metus paklausta pora.

Jaunystėje Aniceta ir Povilas Petrikai šoko ansamblyje ir pamena, kaip kartą vienos peržiūros metu kolektyvas pasirodė taip gerai, kad buvo pakviestas į koncertą Vilniuje. Tačiau į šventę taip ir nenuvyko – sutrukdė darbai.

Aniceta dešimt metų dirbo kolūkyje, o vėliau įsidarbino valytoja pradinėje mokykloje Maciuičiuose. Povilas šešerius metus Klaipėdos rajono mašinų traktorių stotyje (MTS) vairavo traktorių, o kai įstaigą likvidavo ir vietoj jos įkūrė Melioracijos statybos valdybą, išėjo į Klaipėdos kelių valdybą.

Per 31-erius darbo metus P. Petrikas nutiesė ne vieną rajono kelią. Be valdiško darbo pora triūsė ir namų ūkyje: augino karves, kiaules, vištas, turėjo ir porą arklių.

Aniceta su Povilu puikiai pamena Antrojo pasaulinio karo laikus. Anicetai buvo vos 15 metų, kai vokiečiai kovo mėnesį išvijo jos šeimą iš namų, nes šie ribojosi su „rubežiumi“, o birželio mėnesį prasidėjo karas. Vėliau – ir trėmimai į Sibirą. Moteriai į atmintį įstrigę, jog staiga nebeliko nei vieno mokytojo, ištuštėjo ir šalimais esanti Ežaičių gyvenvietė, nes gyventojus trėmė tiesiog šeimomis.

Garbaus amžiaus porai labai gaila, kad jauni žmonės, pasak jų, nebenori klausyti pasakojimų apie karą ir gyvendami ramiais laikais vis tiek randa dėl ko skųstis.