Svarbu, Veidai

Vytautas Rudnickas: „Kaituodamas jaučiu beribę laisvę”

Gabrielė Ruočkutė
2019-08-10


Kaituotojo Vytauto Rudnicko kūnu, turbūt, teka ne kraujas, o vanduo – visas šio 23-ejų vaikino gyvenimas sukasi apie vandens sportą. Kaitavimu (liet. jėgos aitvarų sportu) jis užsiima jau 10 metų. Tai jo darbas, hobis, gyvenimo dalis.

Neseniai Vytautas įvykdė vieną didžiausių savo gyvenimo šuolių – kaitu nusprendė peršokti Klaipėdos molą! Apie šį šuolį ir adrenalino kupiną gyvenimą – pokalbis su juo.

Tai atsleisk, ar šiam šuoliui ruošeisi ilgai, ar viskas įvyko ekspromtu?

Apie tokį šuolį galvojau gana seniai. Gal kokius 3 metus, o gal ir nuo pat savo kaitavimo pradžios 2008-2009 metais. Vis dėlto, tą akimirką viskas įvyko gana ekspromtu. Prieš tai porą dienų iš eilės pūtė tinkamas vėjas ir laikėsi aukštyn keliantis slėgis. Šuoliai gaudavosi iki 20 metrų! Patikrinau oro sąlygas – per vieną programėlę rodė, kad vėjo greitis siekia iki 15-17 m/s. Deja, nuvarius į vietą pūtė vos 10 m/s vėjas. Pradėjus plaukti ir atsidūrus prie molo žinojau, kad yra daugiau šansų, jog gali baigtis blogai. Nors ir pasitaikė gera banga, vėjas nebuvo palankus, bet vien dėl tikėjimo, kad galiu tai padaryti, užsivedžiau ir peršokau.

Sakydamas, jog žinojai, kad bus blogai, turi omeny gyvybę ar susidūrimą su teisėsauga?

Gyvybę. Buvau pasiruošęs pačiam blogiausiam scenarijui. Nors ir buvau apskaičiavęs nusileidimą iš anksto. Treniruodamasis taip pat nuolat praktikavausi, kad bet kuriuo metu galėčiau švelniai nusileisti toje vietoje, kurioje noriu.

Tai galiausiai pats šuolis per molą buvo sėkmingas?

Beveik (juokiasi – aut. past.). Jei šuolis būtų buvęs kokiu puse metro mažesnis, būčiau į akmenis užtaikęs. Kai pakilau ir buvau virš paties molo, supratau, kad vėjas netinkamas. Turėjau redirektint (pakeisti aitvaro kryptį – aut. past.) aitvarą į tą pusę, kurioje reikėjo leistis. Nebespėjau aitvaro parsiųsti atgal taip, kad švelniai nusileisčiau, tai neišlaikiau lygsvaros ir pamečiau lentą. Laimei, nebuvo srovės ir ją pavyko susigrąžinti.

Tokie dalykai įstatymais leidžiami?

Tokių įstatymų net nėra. Mane galėjo nubausti nebent už bendrosios tvarkos trukdymą ar už nesaugų elgesį vandenyje. Pati blogiausia bauda, manau, būtų už laivybos sutrukdymą uoste.

Tai po šuolio pasirodė pareigūnai? Kuo viskas baigėsi?

Taip, pasirodė. Išsiaiškino situaciją, pasirašiau pasiaiškinimą tiek Uosto direkcijai, tiek policijai. Tie pasiaiškinimai, matyt, pasiekė uosto kapitoną ir man buvo liepta pas jį apsilankyti bei paaiškinti visą situaciją. Tik jis vienintelis man galėjo paskelbti kažkokį nuosprendį. Nuėjus pas uosto kapitoną, jis pats manęs, deja, nepriėmė, bet priėmė jo kolegos. Šie tiesiog perspėjo, kad nešokinėčiau su kaitu be šalmo ir liemenės ir liepė pašnekėti su savo kolegomis, kad irgi taip nedarytų. O jei darytų, tai bent jau su apsaugos priemonėmis.

Ar vis dėlto šuolį kartotum, jei būtų galimybė?

Manau, kad taip. Išlaukus tinkamų sąlygų. Tas labiausiai ir kiša koją, kad nežinai, kada bus tos tinkamos sąlygos, o kai jos pagaliau ateina, tą akimirką turi būti vietoje ir pats įvertinti, ar jos tikrai tinkamos. Gali būti tinkamas vėjas, bet nepalanki banga ar srovė. Reikia žiūrėti, kad ir laivų nebūtų, kad policijos kateris nebudėtų.

Tai pirmas kartas, kai kaituodamas susidūrei su teisėsauga?

Taip, bet to ir tikėjausi. Mano planas šio šuolio metu buvo praplaukti pro visą uostą ir išlįsti Kuršių mariose, tačiau dėl netinkamo vėjo atsidūriau prie Naujosios perkėlos. Praleidau keltus ir susiradau nuožulnesnę krantinę išlipti. Prieš tai galvojau išlipti prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo, bet jei būčiau atsidūręs ten, būtų dar ir kareiviai pasitikę.

Kiek laiko kaituoji? Kaip atsirado aistra šiam sportui?

Nuo pat vaikystės lankiau buriavimą. Su draugais taip pat gana ekstemaliai leisdavom laiką. Per audras ir stiprius vėjus vienviečiame laive buriuodavome dviese, kad atsvertume vėjo svorį. Plaukdavome dideliu greičiu ir per dideles bangas. Kartais ir apsiversdavom vidury marių.

Vieną dieną draugai atsinešė iš tėvo, jam nežinant, pasiskolintą kaitą. Iš buriavimo treniruočių bėgdavom prie jūros mokytis kaituoti. Jie jau mokėjo, tai pamokė ir mane. Užmovė aitvarą, sako „čia suk į kairę, čia į dešinę“ ir tiek. Kitą kartą nutempė mane į pačią jūrą, parodė, ką reikia daryti, o dar kitą kartą sako „dabar eik pats vienas“. Ir žiauriai užkabino! Buriavimas atrodė nebeįdomus.

Po to tėvai man nusamdė kaitavimo instruktorių . Jis buvo vienas pačių pirmųjų kaituojančių lietuvių. Mano tėvui labai atsibosdavo laukti 3-4 valandas, kol baigsis pamoka, tai pats pradėjau jį mokyti kaituoti – buvo mano pirmasis mokinys. Taip ir neišmokiau, turbūt, reikėjo instruktorių samdyti.

Ar galima teigti, kad kaitavimas – užkrečiamas sportas?

Jokiu daugiau sportu užsiimdamas nejaučiu tokio malonumo – nei su vandenlentėmis, nei parašiutais. Kaituodamas tu pažaboji gamtos jėgą ir ją panaudoji sau. Įgyji beribę laisvę – gali plaukti, kur akys mato, kur vėjas pučia. Gali plaukioti mariose, jūroje, vykti plaukioti į užsienį. Jeigu dar gebi ir pašokti, ir kažkokį triuką padaryti… Iš viso…

Kai per uraganus ar audras išplauki į jūrą, siaučiant 3-4 metrų aukščio bangoms, tai dar visai kitas jausmas. Tuomet visiškai atsiriboji ir patenki tarsi į savotišką meditaciją. Apie nieką daugiau nebegalvoji – esi tu, jūra, vėjas ir bangos, o kranto nematai. Nors išlipus į krantą rankos dreba, bet jausmas šiltas. Nėra jokios baimės jūrai, vėjui ar nuskęsti. Tik grynas malonumas kovoti su gamta.

Tai jau ne kartą kaitavai audringoje jūroje?

Esu ne kartą skendęs, taip pat ne kartą įsipaniojęs į kaito virves. Mane yra ir į krantą partempę. Svarbiausia tokioje situacijoje nepanikuoti ir neprigerti vandens. Panika yra pats didžiausias priešas.

O kaip išmokti nepanikuoti?

Treniruočių metu susiduri su aštriomis, pavojingomis situacijomis. Pabūni vis kitokioje situacijoje ir laikui bėgant į jas pradedi greitai reaguoti, įjungi kritinį mąstymą. Pats esu ne kartą įskridęs į akmenis. Tačiau paprastai su dviračiais gali būti pavojingiau leistis nuo kalno, negu su kaitu plaukioti. Savo kaitą visada gali valdyti ir tai yra tavo išsigelbėjimo būdas. Jį kontroliuojant įmanoma net pakeisti savo kritimo kryptį, tik reikia turėti praktikos.

Ar kaituoti gali bet kas, ar tam yra kažkokie amžiaus, svorio, ūgio apribojimai?

Svencelėje kaituoja senjorai, kuriems daugiau nei 70 metų. Ir jie tai daro geriau negu kai kurie 40-mečiai. Viena iš jų, tokia Marija, kuriai per 70 metų.

Vieną dieną teko greitai grįžti į krantą, nes pastebėjau, kad juodas škvalas ateina. Visiems kitiems irgi rekomendavau tai padaryti. Grįžtant žiūriu, kad toji Marija dar tik išeidinėja su savo aitvaru į vandenį. Sakau „Marija, neikit geriau“, o ji atsakė „Vytautai, jeigu bijosi, tai ir mirsi, o aš nebijau, tai ir nemirsiu“. Tik išėjo, praplaukė kokius 5 metrus ir papuolė į nendres. Bėgom į krantą ištraukti, bet viskas buvo tvarkoje, nes ji gi nieko nebijo.

Svarbiausia pačiam žmogui neturėti išankstinių nusistatymų, kad jis negali ar nesugeba, Viskas įmanoma, tik priklauso nuo pastangų kiekio. Dažniausiai žmonėms pakiša koją „aš negaliu“, „man per sunku“ arba „aš nemoku“. Prieš pradedant kaituoti, rekomenduočiau šių dalykų iš galvos atsikratyti. Žinoma, pradžioje bus šiek tiek baisoka, bet progresas bus greitesnis.

Per kiek vidutiniškai laiko galima išmokti kaituoti?

Slidus klausimas. „Aš moku kaituoti“ priklauso nuo tam tiktų situacijų – vėjo ir vietos, kurioje kaituoji, pavojų tykančių aplinkui. Svarbu žinoti, ar šalia yra akmenų, didesnių bangų ar srovių. Pavyzdžiui, Svencelė šiais aspektais yra gan saugi vieta, tai ten mokytis kaituoti lengviausia. Manau, kad norint gerai jaustis ant lentos gali prireikti 20-30 valandų treniruočių. Paties instruktoriaus užduotis dirbti su žmogumi iki 9 valandų. Per jas žmonės jau išmoksta savarankiškai elgtis su aitvaru, jį valdyti, judėjimo vandenyje taisykles ir paties vėjo sampratą. Po to viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pats įdės pastangų ir kiek laiko praleis vandenyje.

Ar pastebi, kad vis daugiau žmonių nori išbandyti kaitus?

Kaituojančių žmonių vis daugėja ir savaitgalį atvažiavus į Svencelę pučiant geram vėjui vandenyje galima suskaičiuoti iki 200 aitvarų. Dirbu kaitavimo mokykloje „2kite“, kuri mane priėmė nuo pat pirmųjų metų. Mano kaitavimo pradžioje Svencelėje dar nebuvo konteinerių, o ir pati kaituotojų bendruomenė būdavo visai kitokia – žymiai draugiškesnė, visi tapusavyje dalindavosi įspūdžiais, padėdavo vienas kitiems. Dabar šis sportas labai prasiplėtęs, pati Svencelė visai kitaip sutvarkyta. Anksčiau ten būdavo laukai, žolės iki kelių, jose kaitų ieškodavom, o dabar atsirado daug komercijos.

Ar nepavojinga, kai tiek daug kaituotojų vienoje vietoje?

Pavojinga, bet kaitai yra gerai apgalvotas sportas – yra tam tikros saugumo taisyklės ir jas reguliuojanti „International Kiteboarding Organisation“ (aut. past. Tarptautinė kaitavimo organizacija). Jie yra išleidę judėjimo vandenyje su kaitais taisykles ir kai visi jų laikosi – yra tvarka. Jei atsitinka kokia nelaimė, reikia paleisti aitvarą. Tik vėliau jį, žinoma, reikia gaudyti už poros kilometrų.

Kur dar, be Svencelės, dirbi?

Darbavausi Tailande. Šią žiemą 5 mėnesius su drauge praleidome Egipte, Dahabe, mažame žvejų miestely – ten dirbau kaitavimo instruktoriumi. Paprastai Svencelėje darbuojuosi.

Kuo kaitavimas Egipte skiriasi nuo kaitavimo Lietuvoje?

Kiekvieno sporto taisyklės skiriasi. Didžiausias skirtumas tas, kad ten būna labai dideli potvyniai ir atoslūgiai. Taip pat plaukioja beveik metro pločio medūzos, kurios labai skaudžiai degina. Kartais būna ir ryklių. Jūra gili, vanduo sūrus, būna akmenų, rifų, vandens ežių, nuodingų žuvų, rajų. Iš pradžių buvo labai baisu, po to pripratome.

Vėl planuojame grįžti į Egiptą. Anksčiau jį kritikuodavau, bet Dahabe – 3000 gyventojų žvejų kaimelyje – viskas kitaip negu įprastame „piramidžių Egipte”.

Ar kaitavimas brangus sportas?

Jeigu esi vienas iš tų žmonių, kuriems būtinai reikia ne dėvėto, o naujo dviračio, tai tuomet ir kaitavimas brangiai kainuos. Kadangi šiuo metu labai daug kaituojančių žmonių, tai labai daug jų po sezono išsipardavinėja savo įrangą. Dar yra dalis žmonių, kurie susiperka visą įrangą, porą kartų pabando pakaituoti, kelis metus palaiko įrangą balkone, o tuomet ją parduoda 3-4 kartus pigiau.

Manau, iki 1000 eurų galima susipirkti visą kaitavimo įrangą. Mano nuomone, tai susipažinimui su vėju nėra daug. Laikui bėgant, kasmet galima papildomai nusipirkti kaitą ar dar kokią įrangos dalį.

Ir tavo namuose pilna įrangos?

Visas garažas pilnas visokių aitvarų, lentų… Man malonumą teikia pasiimti kuo labiau sulaužytą lentą ir mėginti ją sutvarkyti. Gal ateityje ir aitvarus pats tvarkysiu.

Kaip atrodo tavo, kaip kaitavimo instruktoriaus, darbo diena? Kaituoji kiekvieną dieną, kai tik būna palankus vėjas?

Ne, jeigu, sakykim, kažkam reikia sutaupyti pinigų, tai ir varau kaituoti, mokyti žmones, kada tik vėjas pučia. Tačiau nemėgtu maišyti savo pomėgio su darbu. Tuomet nebemėgsiu nei vieno, nei kito. Prieš tai mokydavau kaituoti po 8-9 valandas per dieną. Vandenyje per dieną suvaikščiodavau po 25 kilometrus įbridęs iki bambos, rėkaudavau, šūkaudavau, kaituodavau.

Mokydamas kaituoti bandai būti psichologu, nenumušti žmonėms motyvacijos, o ją pakelti. Ateina labai skirtingi žmonės, todėl jei per dieną turi kokius penkis mokinius, emociškai labai išsenki.

Reikia daug kantrybės?

Esmė ne kantrybėje, o tai, kiek turi jėgų perteikti savo žinias. Kai perteiki žinias, tam žmogui atiduodi ir dalelę savęs. Po 8-9 valandų negali nei pakalbėti, nei pajudėti. Tačiau kai vėliau pamatau tuos pačius žmones plaukiančius ant vandens kaitais, viskas grįžta su kaupu. Tik negaliu pakęsti, kai mokydamas žmogų labai stengiesi, įdedi dalelę savęs, o po to jis sako: „Ai, pabandžiau, nebenoriu, nes man per sunku, užima per daug laiko”…

Ar Klaipėdos regionas palankus kaituotojams? Ar čia yra pakankamai vietos kaituoti?

Yra labai daug vietų. Tačiau, kiek girdėjau, uždraudė jūroje kaituoti. Pačiose Kuršių mariose yra daug vietų ir kiekviena jų vis skirtinga – tai savo dugno ypatybėmis, tai bangomis ar vėju. Viena populiariausių kaitavimo vietų Klaipėdos regione – Ventės ragas, tačiau ten lengva prisižaisti, nes po vandeniu yra didelių akmenų. Pati žymiausia – Svencelė, o mėgstamiausias mano spot‘as (vieta – aut. past.) – Klaipėdos molas, kur būna didžiausios bangos.

Kad ir kur kaituotum, svarbu, kad šalia būtų žmonių, kurie atsitikus nelaimei galėtų pagelbėti.

Ką veiki, kai nekaituoji, nemokai kaituoti kitų ar kai netaisai savo kaitų?

Mėgstu vandenlentes. Prieš tris sezonus pradėjau užsiimti šiuo vandens sportu. Susirenkame su draugais, turime tokį motorą su ištempiama virve iki 300 metrų ir keliaujam į kokį vandens telkinį – darome triukus, filmuojamės, čilinam, kepame maistą. Su bendraminčių būriu „Funk Gang” organizuojame vandenlenčių stovyklas ir stengiamės pakelti Lietuvos vandenlenčių sporto lygį, dalindamiesi savo patirtimi ir klaidomis, kurios atsiliepė mūsų sveikatai. Norime, kad žmonės patirtų daugiau malonumo užsiimdami šiuo sportu.


2019-08-10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt