Rusniškiams, besidomintiems savo miestelio istorija, daktaro Kitelio pavardė ir šiandien žinoma.

Tai buvo pasiaukojantis, malonus, svetingas, bendruomeniškas, labai apsišvietęs ir vietinių žmonių be galo mylimas gydytojas.

Vienintelis turėjo daktaro laipsnį

Arturas Kitelis (Arthur Kittel) gimė 1838 m. rugpjūčio 7 dieną Bolmine prie Kulmo (anksčiau Vakarų Prūsijos provincija, dabar Chelmno Lenkijoje). 1849 m. jis atvyko į Karaliaučių, baigė gimnaziją, vėliau – medicinos studijas Karaliaučiaus universitete, įgijo daktaro laipsnį. 1869 m. A. Kitelis atvyko į Rusnę, gavęs karo gydytojo vietą. Buvo pašauktas į kariuomenę, dirbo Prancūzijoje, karo ligoninėje, chirurgu.

Kėlė kvalifikaciją Karaliaučiuje ir Berlyne. Pretendavo į Gumbinės apskrities chirurgo vietą, tačiau taip ir nebuvo paskirtas dėl liberalių politinių pažiūrų.

Kurį laiką A. Kitelis buvo vienintelis gydytojas visoje apskrityje, turėjęs universiteto išsilavinimą ir daktaro laipsnį. Jis praktikavo nuo Pakalnės iki Vokietijos-Rusijos sienos rytuose, o prireikus vykdavo pas ligonius ir į Didžiąją Lietuvą. Žvejų laiveliu keldavosi per Kuršių marias į neriją pas ligonį, o marioms užšalus – važiuodavo rogėmis, nepaisydamas pavojaus įlūžti (tiltas buvo pastatytas tik 1906 m., kai A. Kitelis jau baigė gydytojo praktiką).

A. Kitelis priklausė Prūsijos pažangiajai partijai. 1880-1882 m. jis buvo išrinktas atstovauti Šilutės ir Klaipėdos apskritims Prūsijos karalystės parlamente landtage.

Bičiuliavosi su Zudermanu

A. Kitelis buvo tvirto sudėjimo, energingas, ištvermingas, barzdotas ir kalbėjo žemu balsu.

„Milžinas su plevėsuojančia barzda”, – taip jį apibūdino jo amžininkas ir kraštietis vokiečių rašytojas Hermanas Zudermanas (Hermann Sudermann, 1857-1928).

„Esu dėkingas jam už siužetą apysakai „Kelionė į Tilžę”, kuri yra mano „Lietuviškose apysakose“, – rašo H.Zudermanas, gimęs ir augęs Macikuose (Šilutės r.), savo atsiminimų knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“.

Apysaka „Kelionė į Tilžę” buvo buvo reali vietinių žmonių istorija – daktaras ją žinojo iš pirmų lūpų.

H. Zudermanas su daktaru A. Kiteliu susipažino Šilokarčemos (Šilutės) vaistinėje, dar būdamas keturiolikmetis vaikis. Priverstas nutraukti mokslus Tilžėje dėl nesutarimų su tenykšte teta, būsimasis rašytojas grįžo į Šilokarčemą ir dirbo vaistinės savininko Bernardo Teodoro Zėtegasto (Bernhard Theodor Settegast) padėjėju. Paauglys jautėsi ne savo vietoje, nuobodžiavo ir svajojo apie kitokią kasdienybę. Be to, jis skundėsi kelio skausmu.

Daktaras Kitelis į vaistinę ateidavo kiekvieną dieną, tad Hermanas ryžosi į jį kreiptis patarimo. Apžiūrėjęs kelį, Rusnės daktaras diagnozavo berniukui sąnario raiščio patempimą. Hermanui tai buvo laiminga proga mesti vaistininko padėjėjo darbą ir grįžti prie mokymosi realinėje gimnazijoje. Vėliau rašytojas ir Rusnės gydytojas tapo gerais bičiuliais.

Rusnė XIX amžiuje

Rusnės gyventojai, įsikūrę strategiškai geroje vietoje, kontroliavo vandens kelius į Klaipėdą ir Kuršmares. Tranzitinis eksportinių krovinių srautas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos ėjo per Rusnę, tad čia buvo apdorojama dalis žaliavos, plukdomos į Klaipėdą ir toliau į Europos šalis (buvo perrišami sieliai, kad neiširtų mariose, kol pasieks Klaipėdą). Iki XIX a. antrosios pusės Rusnė buvo labai turtinga ir puošni gyvenvietė-kurortas.

Tuo metu, kai atvyko A. Kitelis, XIX a. antrojoje pusėje, Rusnė buvo didžiausia Šilokarčemos (Šilutės) apskrities gyvenvietė (2 200 gyventojų), valsčiaus ir parapijos centras. Rusnėje tuomet buvo pasienio punktas ir muitinė, veikė teismo rūmai, liaudies mokykla, Evangelikų liuteronų bažnyčia, spaustuvė, knygrišykla, knygynas, biblioteka, vandens matavimo stotis, žuvies perdirbimo cechas, veikė daugybė įvairių krautuvėlių, šurmuliavo turgūs…

Tokią Rusnę matė daktaras Kitelis. Pagrindinė gatvė (apie 1879-1902 m., leidėjas A. Beuttehereit)…

Vaistinė prie turgaus aikštės (atidaryta 1834 m.).

Karališkasis paštas (apie 1900 m.).

„Abelio vila” (Bildarchiv-Ostpreussen.de).

Žmonės turtėjo iš medienos transportavimo bei prekybos, tačiau kentėjo nuo epidemijų. 1831 m. Rusnę siaubė cholera (iš 88 susirgusiųjų mirė 71 žmogus), 1869 m. – šiltinė. Efektyvių vaistų nebuvo. Tik 1874 m. įvedamas prievartinis skiepijimas nuo raupų.

Profesionalūs gydytojai Klaipėdoje ir Priekulėje fiksuojami tik nuo XVII a. vidurio. Iki tol (ir iki pat XVIII a.) žmones gydė kirpėjai, barzdaskučiai, pirtininkai. Atsiradus profesionaliems chirurgams, kad būtų lengviau atskirti juos nuo barzdaskučių, pastarieji rengdavosi trumpus baltus chalatus, profesionalai – ilgus.

A. Kitelio atvykimo metu Rusnėje jau buvo pirmoji visoje Šilokarčemos apskrityje ligoninė ir vaistinė (nuo 1834 m.). Iki Kitelio Rusnėje dar dirbo gydytojai Patienas, Brochovskis, dantų technikas, akušerė.

Pagal XIX a. galiojusius įstatymus, viena vaistinė buvo skirta 10 000 gyventojų, o ligoninė teturėjo keletą lovų, todėl mažai kam buvo prieinama. 1898 m. statistikos duomenimis, Rytprūsiuose viena vaistinė aptarnavo 13 889 gyventojus. Ligoninė vėliau buvo perkelta į Žibus (kaimas, su Verdaine ir Šilokarčema susijungęs į Šilutę). Čia buvo vos 10 lovų ir primityvūs įrenginiai.

Palikimas

Rusnėje A. Kitelis gyveno pas seserį. Savo šeimos nesukūrė. Po 37 metų darbo Rusnėje, jau būdamas 68 metų, perdavė pareigas sūnėnui, o pats išvyko į Karaliaučių. Čia gyveno iki mirties.

A. Kitelis Karaliaučiuje. Jo nuotraukos – iš leidinio „Annaberger Annalen“.

Dalyvavo studentų korporacijos „Germania“ veikloje. 1919 m. A. Kitelis apako. Jį globojo studijų draugai, studentai.

Šį pasaulį daktaras paliko būdamas 88 metų, 1926 m. sausio 24 d.

A. Kitelis parašė ir 1921 m. išleido atsiminimų knygą „37 kaimo gydytojo metai Prūsų Lietuvoje“ („37 Jahre Landartz in Preussisch Litauen“), kurioje aprašė krašto žmones ir jų papročius.

Remtasi: Hans-Claus Poeschel, „Geheimer Sanitatsrat Dr. Arthur Kittel (1838-1926)“ („Annaberger Annalen“ 2011 m.); Mažosios Lietuvos enciklopedija; Leonardas Poviliūnas, „XIX amžiaus valstiečių gydymo lygis Didžiosios Lietuvos (Gruzdžių) ir Mažosios Lietuvos (Rusnės) valsčiuose“; Roma Šukienė, „Medicinos raida Šilokarčemoje“; Aurimas Andriušis, „Lietuvos medicinos istorijos apybraiža”.