Socialiniuose tinkluose paskelbtas tekstas apie nusižudžiusią pusamžę moterį, kuri pagal aprašymą buvo beveik ideali: gyveno dėl kitų, rūpinosi savo artimaisiais, buvo gerbiama bendradarbių, niekas niekada jos nematė prastos nuotaikos, piktos, ji niekada niekam niekuo nesiskųsdavo ir kt. Deja, bet ši beveik ideali moteris nesugebėjo padėti pati sau.

Kaip paprastai tokiais atvejais būna, pasipylė aibė komentarų ir patarimų, ką ji bei jos artimieji darė negerai, kodėl niekas nepastebėjo ją greičiausiai kamavusios depresijos, nors apie tai tiek daug dabar viešai kalbama ir rašoma.

Beprasmiška mojuoti ginklais po mūšio.

Tačiau kaip ilgai mes eisime šiuo neretai duobėtu, bet kartu ir labai viliojančiu, vingiuotu, už kiekvieno posūkio netikėtumų kupinu bei nenuspėjamu gyvenimo keliu didžiąja dalimi priklauso tik nuo mūsų pačių pasirinkimo, pastangų ir pasiryžimo kuo ilgiau juo žingsniuoti savo pačių kojomis. Palmiros Mart nuotr.

Savižudybės Lietuvoje vis dar stigmatizuojamos, apie jas vis dar yra nepatogu kalbėti, o jei kalbama, tai itin atsargiai renkant žodžius, bijant pakenkti potencialiems savižudžiams, o prie pranešimų šia tema tradiciškai pridedami pagalbos telefonai, tarsi jie kuo nors dar galėtų padėti nusižudžiusiajam.

Pažįstu keletą moterų, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – rūpintis kitais. Jos geriausiai žino, ko reikia jų vaikams ir anūkams, jos visada pirmosios šoka padėti artimiems net ir tada, kai jie to jų neprašo. Gerai, jei visi dėl to būna patenkinti ir vieni kitiems priekaištų neturi. Tačiau taip būna toli gražu ne visada.

Artimiesiems pagalbos atsisakius, šios moterys dažniausiai pasijunta labai įžeistos, jos tiesiogine to žodžio prasme suserga, o savo artimuosius išvadina nedėkingais egoistas, kurie jų nesupranta ir nevertina jų pastangų.

„Aš visą savo gyvenimą dėl jūsų paaukojau, o jūs, nedėkingieji”…, – tradicinę šio tipo moterų maldelę, ko gero, yra tekę girdėti ne vienam.

Netekusios galimybės rūpintis tuo, kas, jų supratimu, yra jų gyvenimo tikslas ir didžioji prasmė, jos pajunta didžiulę prieš save atsivėrusią tuštumą.

Šiuo metu itin populiarūs patarimai gyventi dėl tavęs, mylėti pirmiausia save, o ne kitus, šioms moterims ne tik kad nepadės, o dar labiau pagilins jų dvasinę krizę, suvokus, jog didžioji jų gyvenimo dalis iš esmės buvo nugyventa veltui.

Psichiatrai neduos sumeluoti, kad vadinamosios gyvenimo prasmės praradimas ar jos nesuradimas ir yra pagrindinė savižudybių priežastis.

Tačiau filosofine prasme gyvenimo prasmės, kaip kažkokios konkrečios, apčiuopiamos substancijos iš tikrųjų net ir nėra: visi mes gimstame tam, kad kažkada iš šio gyvenimo iškeliautume. Žinoma, iki tol dar nuveikę nemažai įvairių darbų, palikę po savęs, kam pasiseka, palikuonių, kai kas – ir didžius kūrybos darbus etc.

Bet nemirtingu dar nė vienas, net ir didžiausias genijus, negimė, o svajonės apie ilgą ir laimingą gyvenimą yra tik pasakų arba melodramų siužeto dalis.

Todėl kaip ilgai mes eisime šiuo neretai duobėtu, bet kartu ir labai viliojančiu, vingiuotu, už kiekvieno posūkio netikėtumų kupinu bei nenuspėjamu gyvenimo keliu iš esmės priklauso tik nuo mūsų pačių pasirinkimo, pastangų ir pasiryžimo kuo ilgiau juo eiti, vadovaujantis savo galva ir tvirtai žingsniuojant savo kojomis.