Kaip dažnai būna, geros idėjos apima visą pasaulį.

Nuo praeito šimtmečio daugelis miestų ar net šalių siekia tapti sveikesniais. Tiesa, kas po tuo slypi, suprantama skirtingai ir taip turi būti, nes vienos šalys vystomos be demokratijos, kai kurie miestai yra super užteršti. Aišku, kad sveikata jiems išrodo skirtingai. Vieniems svarbiausias uždavinys – mažinti pramonės teršalus, kiti nori parkų ir skverų, treti poliklinikų ar ligoninių. Ir visi mano, jog siekia sveikatos.

Nors jų požiūriai lyg ir nesutampa, bet lozungas – turime būti sveiki – tapo ne tik madingu, bet ir politiniu.

Todėl tenka nuolatos aiškinti, kad sveikata yra ne tiek rezultatas, kiek procesas. Ilgą laiką, o kai kas ir dabar taip mano, kad jei nesergi, tai sveikas. Bėda yra ta, kad ligos apibūdinimas yra labai keistas ir nepastovus. Nesiimsiu dabar ilgai aiškinti, kas yra liga, nes tai daugiau medicinos reikalas, pereisiu prie to, kad žiūrėsiu, kodėl žmonės suserga.

Turime daug lentelių su skirtingais skaičiukais, pripaišomais PSO, kas nulemia sveikatą. Nesiimsiu to tiesiogiai kritikuoti jau vien dėl to, kad tokie dalykai sunkiai pamatuojami. Žmonės su negalia akivaizdžiai demonstruoja, kad gyvenimo būdas apsprendžia daugiau nei fiziniai trūkumai. Aklųjų, kurčiųjų, neįgaliųjų žaidėjų pavyzdžiai net ir kietakakčiui gali įdiegti mintį, kad gyvenimo būdas svarbiau nei paveldėjimai ar traumos.

Miestas yra tarsi organizmas, bet greičiau tai mechanizmas. Jis turi struktūrą ir veikimo principus. Todėl gali kilti klausimas, ar gali miestai keisti miesto gyventojų sveikatą. Į gerąją ar blogąją pusę. Atsakymas jau seniai aiškus – taip.

Krosninis šildymas XIX amžiuje kėlė didelių miestų smogą, t.y. sukurdavo neigiamą aplinką gyventojams. Dar ir šiandien gyvenimas prie pagrindinių miesto transporto trasų gyvenimo kokybės nepagerina. Tiesa, yra ir priešingų pavyzdžių. Parkai, kino teatrai, stadionai gerina gyventojų sveikatą. Bet neapsiribokime detalėmis. Pereikime prie svarbiausio klausimo – ar gali miesto bendruomenė keisti arba tobulinti gyventojų sveikatą?

Kaip jau žinoma, taip. Toks yra Sveikų miestų judėjimas, kurio tikslu visuomet buvo miesto valdymo struktūrų sujungimas bendriems tikslams. Tai teoriškai. Praktiškai vieniems miestams tai sekėsi geriau, kiti tik gražias ataskaitas rašė.

Skaitydamas vieno užsienio fondo programą radau tokią mintį: „Mūsų tyrimas nustatė, kad nors miestuose labai skiriasi valdymo tvarka, galia ir ištekliai, yra ir keletas bendrų temų. Viena yra tai, kad gyventojų sveikatos gerinimas priklauso nuo suderintų veiksmų keliais lygmenimis ir užtikrinimo, kad sprendimai tokiose srityse kaip būstas, užimtumas ir transporto planavimas turėtų teigiamą poveikį sveikatai. Šis koordinavimas visame mieste reikalauja veiksmingo vadovavimo, tvirto valdymo ir tinkamų investicijų į centrinės programos valdymą“.

Kas gali užtikrinti tokį derinimą, koordinaciją? Manoma, jog politinės vadovybės vaidmuo čia yra kritinis. Išrinkti merai ir kiti miesto vadovai turi ne tik oficialias pareigas, bet ir gali naudotis švelniąja sveikatos politika. Ženkliai pagerėja gyventojų sveikata, kai miesto vadovai nori į tai investuoti savo politinį kapitalą, kai pasisako už pokyčius.

Ar Klaipėda – sveikas miestas?

Klaipėda nėra nusistačiusi prieš pasikeitimus. Net miesto strateginė programa vadinasi proveržiu. Paveikslėlis, kuris lyg ir apibendrina, atrodo taip:

Paveikslėlis spalvotas, gražus, tik… žmonių ten lyg ir nelabai yra. Pažymima, kad miestas turi būti patrauklus, bet kuo? Duobėtomis gatvėmis, užterštu oru, nustekentais gyventojais, baisiais pastatais? Kaip tik daiktų priešstata žmonių gyvenimui nedaro miestą patraukliu. Galiu ir milijoną kartų sakyti – miestas yra žmonių gyvenimo vieta. Todėl bet kuri normali vietos valdžia turi rūpintis vaikais (ir jų sveikata), paaugliais (ir jų laisvalaikiu bei mokymusi), suaugusiais (darbo ir pramogų įvairove, galimybe keisti ne tik profesijas, bet ir pramogų formas), brandaus amžiaus gyventojais, kurie žymią savo gyvenimo dalį atidavė miesto gerovės didinimui.

Dalinti patarimus nėra labai geras dalykas. Yra nemaža blogybių mieste. Tačiau mane vis stebina vienas dalykas, kurį išskaičiau metų senumo tvirtinime: „Miesto gyventojų sveikatos priežiūros, ekologiniais klausimais valdžia labai gražiai imituoja viešojo intereso gynimo darbą. Iš tikrųjų yra sukurta metodika, kaip gražiai nieko nedaryti, arba daryti tą patį per tą patį”.

Mano nuomone, Klaipėdos išrinktieji netinkamai atstovauja visuomenei, neįtakoja savivaldybės institucijų ir nepajėgia (o gal nenori) susitvarkyti su darančia ką nori Savivaldybės administracija, mieste esančių įmonių saviveikla ar nuodijančiu gyventojus didžiuoju uosto verslu.

Kodėl su pažeidimais privalo kovoti patys gyventojai, bet ne atitinkamos institucijos? Kam tada jos egzistuoja? Ar mažai signalų iš visuomenės gauta per 10 metų? Kaip priversti reaguoti, jeigu visi apsimeta, kad yra „ne prie ko”?

Bet pereikime ir prie teigiamų veiksmų. Štai Kvebeko (Kanada) vyriausybė nutarė finansiškai palaikyti kompanijas, kurios skatina fizinį aktyvumą darbe. Gaila, kad mūsų valdžios iki to nepriauga. Buvo Klaipėdoje konkursas architektams dėl sveikiausių miestui projektinių siūlymų, bet Sveikatos tarybai, kuri ir turėtų tuo rūpintis, projektas pabodo. Geriau skirti pinigų vaikų piešinių konkursams ar panašioms priemonėms. Nors jų nauda abejotų bet kas, kas tų pinigų negauna.

Ataskaitomis Klaipėdos miesto savivaldybė gali nušluostyti nosį (ar ašaras) bet kuriam socialistiniams dariniui.

Pavyzdys: „Įgyvendinant Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos 2011 metų priemones penkiomis prioritetinėmis kryptimis, Sveikatos apsaugos skyrius stiprino ir kryptingai plėtojo visuomenės sveikatos veiklą, didino sveikatos priežiūros paslaugų spektrą, kokybę ir prieinamumą, kryptingai siekė įgyvendinti Klaipėdos miesto sveikatos politiką. Koordinuojant sveikatinimo srityje dirbančias valstybines ir nevyriausybines institucijas bei suaktyvinant kitų sektorių įtraukimą į visuomenės sveikatos priežiūrą, vykdyti Klaipėdos miesto įvairių sektorių valstybės tarnautojų ir politikų mokymai, skirti jų gebėjimams stiprinti visuomenės sveikatos teorijos, praktikos ir politikos srityje. Bendruomenės sveikatos taryba aktyviai vienijo ir koordinavo savivaldybės institucijas, sveikatos priežiūros įstaigas ir nevyriausybines organizacijas, susijusias su Klaipėdos miesto dalyvavimu Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos nacionalinių Sveikų miestų tinklo veikloje.“

Gal kas matė šiuos darbus?

Pabaigai: „PRITARTA: Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T2-98“.