Džiugas Slavinskas – vienas patikimiausių Klaipėdos „Neptūno“ gynybos specialistų. Didžiąją rungtynių dalį Džiugui tenka nemenka užduotis – ginti varžovų lyderius. Vis dėlto vietą po saulę iš Pasvalio kilusiam krepšininkui reikėjo išsikovoti sunkiu darbu treniruotėse bei išnaudojant kiekvieną buvusio „Neptūno“ generolo Kazio Maksvyčio suteiktą minutę aikštėje.

Pasak Džiugo Slavinsko, apibūdinti jausmą, kai atstovauji Lietuvos rinktinei, yra labai sunku, „nes jis yra ypač nerealus”. FIBA nuotr.

Vis daugiau vyriausiojo trenerio pasitikėjimo sulaukdavęs Dž. Slavinskas praėjusiame sezone aikštelėje praleisdavo po beveik 12 minučių, tačiau per šį pakankamai trumpą laiką Džiugui visada pavykdavo palikti gerą žymę aikštelėje.

Geriausias sezono rungtynes Dž. Slavinskui pavyko sužaisi su Eurolygos elito ekipa, LKL čempionais – Kauno „Žalgiriu“. Tądien „Neptūno“ žaidėjas ne tik užtverdavo kelią arčiau savo krepšio, tačiau lemiamais bei svarbiais metimais varė kauniečius į neviltį. Per 26.30 min. žaidimo laiko Džiugui pavyko įmesti 12 taškų, 8 kartus sugriebti atšokusį kamuolį bei surinkti 21 naudingumo balą. Be to, šiose rungtynėse Džiugui priklausė geriausias +- rodiklis komandoje – būnant Džiugui aikštelėje, „Neptūnas“ įmetė 20 taškų daugiau, nei „Žalgiris“. Ir šio žvėriško pasirodymo dėka 98:93 buvo nukauta galinga „Žalgirio“ ekipa.

„Atvira Klaipėda” pakalbino šį jaunąjį uostamiesčio komandos talentą.

Kaip prasidėjo paties kelionė krepšinyje?

Mano sportininko karjera prasidėjo nuo futbolo, pradėjau nuo šešerių, o baigiau žaisti dešimties. Dešimties metų staigiai išstypau ir tada mane tėtis perkalbėjo žaisti krepšinį. Viskas pradėjo neblogai sektis ir likau su krepšiniu iki pat šiol.

Kada supratai, jog gali tapti krepšininku?

Pirmosios mintys kilo šešiolikos metų, kuomet pradėjau treniruotis su vyrais. Tai buvo pirmieji metai, kada supratau, kad galiu rimtai kažko siekti. Tiesą sakant, niekada negalvojau, jog galėsiu gyventi iš krepšinio, tiesiog mėgdavau žaisti jį su draugais.

Kaip apibūdintum jausmą atstovauti Lietuvos rinktinei?

Šį jausmą apibūdinti yra labai sunku, nes jis yra ypač nerealus. Surinkti visi geriausi kartos žaidėjai, žaidžiama jau nebe už klubą, o už rinktinę, tad asmeninės ambicijos nueiną į šoną. Žaisti už rinktinę yra kažkas kitko. Buvo įvairių momentų, bet labiausiai įsiminė aštuoniolikmečių čempionatas, kuriame iškovojome sidabro medalius. Labai skaudus buvo devyniolikmečių čempionatas, kur kritome pusfinalyje. Tikėjomės medalių, buvo labai šauni kompanija, tačiau ką padarysi.

Vienu metu teko iškeliauti į tolimąją Ispaniją. Kuo tai tau padėjo?

Pirmiausia, buvimas Ispanijoje man suteikė daug savarankiškumo, nes išvykau ten vienas. Aišku, Ispanijoje viskas buvo padėta ant lėkštutės, viskas suderinta. Taip pat padėjo darbas, pats supratimas, kaip reikia dirbti. Treniruotės būdavo po tris valandas ryte, tris valandas vakare. Sunkaus darbo suvokimas lyg pat šiol įstrigo mano galvoje.

2016–2017 metų sezone išmetei ypač daug tritaškių – 107, kai per likusią karjerą tiek NKL, tiek LKL išmetei vos 23 daugiau. Kas įvyko, jog taip drastiškai sumažėjo tolimų metimų skaičius?

Atėjau į kitą lygį – dėl to krito išmestų tolimų metimų kiekis. Kazys Maksvytis norėjo išnaudoti mano stipriąsias puses. Turėjau atlikti savo rolę ir daryti tai, kas man pavyksta geriausiai. Žiūrėsime, kaip bus artėjantį sezoną.

Pats perėjai per visą tą vadinamą „Neptūno“ piramidę. Kokios buvo pirmosios mintys, kai tave pakvietė žaisti už pagrindinę „Neptūno“ komandą?

Buvo labai smagu. Prisimenu, kai pirmą kartą atėjau į treniruotę, buvo kažkas neįtikėtino – visiškai kitas lygis, kiti greičiai. Su vyrais visada gali gauti pamokų. Su laiku apsipratau, o smagiausia tai, kad priėmė labai draugiškai. Atrodo, jog nebuvo jokių sunkumų pereiti į aukštesnį lygį. Manau, kad labai greit įsiliejau į kolektyvą.

Praėjusį sezoną tavimi labiau pasitikėjo gynyboje ir dažniausiai tekdavo žaisti prieš kur kas stipresnius, ypač gerai puolime žaidžiančius žaidėjus. Koks jausmas ginti kitų komandų geriausius žaidėjus ir ar tai atneša papildomos atsakomybės ant tavo pečių?

Tos atsakomybės gal šiek tiek ir yra, bet aš visuomet stengiuosi iš visų jėgų. Visada stengiuosi varžovui neleisti priimti kamuolio. Žinau, kad tai turiu daryti gerai, nes jei nedarysiu to, tai mano minutės aikštelėje mažės. Kiekvienose rungtynėse stengiuosi viską pradėti nuo gynybos.

Kaip praleidai šią vasarą? Ar buvai kokiose stovyklose?

Ši vasara buvo labai darbinga – per dieną turėdavau po dvi treniruotes. Pirmą savaitę pailsėjau, o vėliau sportavau Klaipėdoje ir Palangoje. Dirbau su fizinio rengimo treneriu Laurynu Gendvilu, po to dirbau su Benu Kontra. Taip pat labai norėčiau padėkoti Albertui Vilimui ir Mindaugui Stašiui, su kuriais praleidau daug laiko krepšinio aikštelėje, kas man tikrai labai daug padėjo.

Kokie buvo tavo motyvai pratęsti sutartį su „Neptūnu“? Ar su naujuoju treneriu bendra vizija sutapo?

Treneris norėjo mane pasilikti, o ir pats norėjau likti Klaipėdoje. Jaučiu, kad čia yra viskas gerai, ir tikiuosi, kad viskas su laiku tik gerės. Tiesą sakant, net nesvarsčiau kitų pasirinkimų – pirma laukiau, ką man pasiūlys „Neptūnas“, nes ši komanda buvo mano pirmoji opcija.

Koks žaidėjas iš „Neptūno“ tau asmeniškai labiausiai padėdavo tapti geresniu?

Daugiausiai patardavo vyresni žaidėjai – Tomas Delininkaitis, Lorenzo Williamsas, Deividas Gailius. Kartais gali net nesusilaukti patarimo, o stebėti, kaip jie žaidžia ir gali mokytis vien stebint.

Šiemet komandai pavyko išsaugoti Gytį Masiulį, komandą papildė Tadas Sedekerskis, liko Tadas Pažėra ir Aidas Einikis. Ar šis jaunatviškas penketukas (su tavimi) pasiruošęs visus nustebinti? Ir ar lengviau bus vienas kitą suprasti aikštelėje?

Nežinau, kiek kartu aikštelėje žaisime (juokiasi), bet, manau, kad tai padės. Bus lengviau ne tik dėl šių žaidėjų atvykimo, bet ir liko žaidėjų iš praėjusio sezono – tas pats Tomas Delininkaitis, Simas Galdikas. Aš manau, kad mes turime gerą komandą, tad naujokai taip pat gerai įsilies ir chemija greitai gerės.