Mažosios Lietuvos asmenybės, Svarbu

Paskutinis Rusnės prūsas (3)

Atvira Klaipėda

Andromeda Milinienė
2019-09-07


… Senolis, sukniubęs tarp vaistažolių, šaukė buvusios sodybos šeimininkus vardais. „Tai nebuvo isterija. Tai buvo rauda…”, – rašė Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas Vytautas Kaltenis (1937-2016) apie vieną paskutiniųjų senųjų Rusnės salos gyventojų Augustą Dėvilaitį.

Gluosnių pjaustytojai

Vytauto Kaltenio pokalbis su Ieva Simonaityte apie Augustą Dėvilaitį (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.):

„Apie ką šiandien mudu kalbėsiva, Vytuk?“ – „Buvau Rusnėje.“ – „Ar pas tą sakytoją buvai užėjęs?“ – „Taip, visą pavakarę viešėjau pas Dėvilaičius.“ – „Kaip jie laikosi?“ – „Varganai. Neapsigina nuo vaikėzų. Neseniai nuganė jų ganyklą užleidę sovietinio ūkio bandą. Jie laiko dvi ožkas.“ – „Kodėl nesiskundžia? Ar atsikėlėliams taip ir leidžiama savivaliauti?“ – „Šilutės muziejaus darbuotoja, nuėjusi į ūkio raštinę, bandė sugėdinti vyrus, tai išgirdo: „Ar dar tas prūsokas nesiruošia išvažiuoti į Vokietiją?“ – „O tu ko tyli? Kodėl neužstoji žmogaus?“ – „Dėvilaitis nenori, kad aš kiščiausi.“ – „Turbūt bijo ir dėl tavęs, kad tau kas kojas nepamuštų?“ – „Ne, taip baisiai nėra. Jau kas važiavo – išvažiavo. Apsipranta žmonės. Tik nevertina vietos tradicijų. Pakelės gluosnius nupjaustė. Net žvejoja kaip įpratę Dzūkijos ežeruose.“ – „Tu kartą man esi užsiminęs, kad pas Dėvilaičius matei grabus ant aukšto. Tai irgi tradicija?“ – „Taip, jie yra pasidirbdinę sau masyvius grabus.“ – „Dažyti su kvarba?“ – „Atrodo, kad abu tamsūs, juodi su baltais kantais. Dėvilaitis yra pasakojęs, kad jų parapijos žmonės laikydavo savo grabus ant bažnyčios aukšto. Dažomi kaip krikštai. Vyrams būdavo mėlynas su žaliais kantais, moterims – žalias su raudonais kantais. Beje, Augustas, yra vienas pirmųjų jūsų skaitytojų.“ – „Kaip tai?“ – „Jis Jūsų vienmetis. Skaitė „Tilžės keleivį”, „Prūsų lietuvių balsą”, „Rytojų”, kur jūsų eilėraščiai Ė. S., Eglaitės slapvardžiais išspausdinti.“ „Jis taip sakė?“ – „Taip. Ir padovanojo man kalendorių – 1934 m. „Mažosios Lietuvos kalendras“, kur yra jūsų eilėraštis. Aš jį atsivežiau.“

<…>- „Geriau pasakok, kaip suradai Dėvilaitį? Bet jis nestovėjo ant kelto ir nelaukė, kol tu prieisi?“ – „Tai jau tikrai, ne. O suradau jį rinkdamas tautosaką. 1956-aisiais, dar prieš išeidamas į kariuomenę, iš Augusto Dėvilaičio užrašiau daugiau kaip pusšimtį dainų. Grįžęs iš kariuomenės pasirūpinau įrašyti į magnetafoną. Jis buvo atvažiavęs į Klaipėdą. Jau kai kurių dainų žodžius buvo ir pamiršęs.“ – „Kaip jis galėjo dainuot, būdamas sakytojas. Mano dėdė Jurgis – tas irgi mokėjo dainų, bet šiaip surinkimininkai iš pamaldumo draudžia dainas ir šokius.“ – „Ir padainavo, ir pašoko su žmona Madlyte įvairiausių žaidimų, ratelių, „rinkių”. Viskas labai gražiai tiko. Jis visą laiką ką nors niūnuodavo. Mes abu keliaudavome po salą: plaukdavome luotu Atmata aukštyn, Skirvyte, Pakalne iki Vorusnės, išeidavome į pievas, lankėme jo gimines.“

<…>„O kaip išrodo tasai mano pirmasis skaitytojas iš Rusnės?“ – „Iš Šyškrantos.“ – „Na, vis tiek iš Rusnės salos. Ar aukštas?“ – „Aukštas.“ – „Pailgo veido?“ – „Taip, kampuotas.“ – „Ir nosis nemaža?“ – „Nemenka…“ – „Ar bus tokia, kaip mano?“ – „Stambi nosis, bet labai neatsikišusi, veidas harmoningas, mielas.“ – „Kaip mano?“ – „Taip (juokiasi abudu).“ – „Tai tikras lietuvininkas. Norėčiau kada nuvažiuoti pasižiūrėti. Man tokio žmogaus kaip tik reikia „Paskutinei Kūnelio kelionei“. Juk gal tai bus paskutinė mano knyga.“

Šiūšininkas

Augustas Dėvilaitis gyveno salos kaime Šyškrantoje, kuri tęsėsi toli palei Atmatą, ligi Uostadvario. Per karą buvo sudegintos visos kaimo trobos, buvusios už mokyklos (buvusi kone vidury kaimo, dabar atsidūrė jo pakraštyje). Kai V. Kaltenis ten braidžiojo su A. Dėvilaičiu, buvusias sodybas priminė tik aviečių krūmai ir valerijonų kerai.

Šyškrantė, 1956 m. Augusto sūnus Evaldas (iš kairės, antroje eilėje), tėvai, marti Elzė. Pirmoje eilėje – vaikaičiai Gintaras ir Kotryna. Fotografavo Vytautas Kaltenis.

Visa Augusto Dėvilaičio giminė buvo šišioniškiai (šiūšininkai). Išskyrus vienintelę vokietę ir vieną kopininkę – kuršę.

Tėvas buvo pamario žvejas Dovas, motina – vietinė Anė Skėrikė. Senelis Erčius irgi buvo žvejys. Senelė – Ana Raišukikė. Tolimesni proseneliai – Dovas ir Elzė Toritaitikė, Marė Vanagikė, Mikis ir Eldzė…

XVIII a. bažnytinėje knygoje jo protėvis įrašytas kaip Deivileitis.

„Vokiečių išpera”

„Po karo kaimai ištuštėjo. Vėliau ėmė plaukti visokie svieto perėjūnai. Kažin ar naujakuriams panemunėj vietos neužteko, ar jau tokia dalia vietinių, bet vėl jų niekas savais nepripažino: „Laikas dvėsti vokiečių išperoms“, – tik girdėjosi aplinkui“, – rašo V. Kaltenis.

Čia ilsisi Augustas ir Madlynė Dėvilaičiai. Mindaugo Milinio nuotr.

Pats A. Dėvilaitis žmonių neskirstė į savus ar atsikėlėlius, tik sveikindavosi su klaipėdiškiais vokiškai, su kitais lietuviškai. Buvo gimęs ir augęs dvikalbėje šeimoje, septynerius metus mokėsi vokiškoje mokykloje. Buvo įpratintas viešajame gyvenime kalbėti vokiškai.

V. Kalteniui A. Dėvilaitis 1956-1967 m. padainavo apie pusšimtį dainų, giesmių, žaidimų bei rinkių (ratelių). Protestantai dainuoti bei šokti galėjo tik prieš įsigalint pietizmui, prieš kelis šimtus ar net daugiau metų. Bet dainos išliko.

Žvejys, sakytojas, žiniuonis

A. Dėvilaitis buvo pirmasis Rusnės kunigo pagalbininkas, kantorius (giedojimo mokytojas), sakytojas. Prižiūrėjo Šyšos kapines, rengė Kapinių šventes (Mažosios Lietuvos tradicija). Mokėjo pagydyti ir gyvulį, ir žmogų. To išmoko iš omamos. Pažinojo visas Nemuno deltos žoleles, kiekvieną jos grumstą…

Be bažnyčios lankymo, Mažosios Lietuvos gyventojai – ūkininkai, amatininkai, mokytojai, žvejai, – melstis ir giedoti rinkdavosi privačiuose namuose. Tokios naminės pamaldos vadintos surinkimais. Ši tradicija radosi iš pietizmo srovės – XVIII a. viduryje Mažąją Lietuvą pasiekusio vokiškojo protestantizmo varianto. Lotyniškai „pietas“ reiškia pamaldumą.

Dėvilaičių vaikū kapai/ Mindaugo Milinio nuotr.

Pietistai esminiu dalyku laikė ne apeigas, bet žmogaus elgesį. Nuo XVIII a. tarp lietuvių ir vokiečių įsimaišę kitataučiai (pabėgėliai, persekioti dėl evangeliškojo tikėjimo katalikiškuose kraštuose) – prancūzai, škotai, šveicarai, olandai – čia atsinešė ir savo papročius, tikėjimo tradicijas.

Uoliausi parapijiečiai, propagavę pamaldumą, labdarybę, blaivybę, susilaikymą nuo pramogų, vadinti surinkimininkais arba sakytojais (Dievo žodžio). XX a. pradžioje surinkimams priklausė maždaug pusė lietuvininkų. (1939 m. surinkimai buvo uždrausti.)

Sovietų okupacijos laikais Rusnės bažnyčioje rusų kareiviai pakuroms ėmė deginti bažnyčios knygas. A. Dėvilaitis jiems kibo į atlapus ir buvo smarkiai sumuštas. Dėl stuburo pažeidimo liko su negalia, visą likusį gyvenimą šlubavo.

Šiūšininkai

Kraštotyrininkui A. Dėvilaitis pasakojo iš savo senolio girdėjęs, kad lietuvininkus vadinti „šišioniškiais“ nesą gražu.

Yra šiūšininkai – Rusnės, Kintų, Pašyčių, Ramučių, Verdainės, Vyžių, Paleičių parapijos gyventojai.

Yra aukštupėneriai – Vilkyškių, Rupkojų, Rūkų, Viešvilės, Plaškių, Smalininkų parapijos.

Yra laukininkai – Šilgaliai (katalikai), Šakūnai, Kaukėnai, Lapynai, Pakriokiai.

Yra marogleriai – jie gyvena apie Dreverną.

Kopininkai – Kuršių nerijos gyventojai.

Karklėnai, Kalninkai, Liugininkai, Įsininkai, Vėliava (Vėluva), Įsrutis, Gumbinė – tai jau Šaliava.

Šyškrantės kapinės. Mindaugo Milinio nuotr.

Paskutinis Rusnės prūsas V. Kalteniui aiškino ir senųjų žodžių prasmę.

Pasengis – tai vieta, kur kanalas išsilieja į Kuršių marias. Bradinė valtis – didžioji sielininkų valtis, kurioje gyvena visa įgula. Plovynai – rąstai, saugantys surištą sielį. Kapselis – „durys“ į būdą, dengiančią valtį. Šeporius – vyresnysis sielininkas, kurio vardu sudaroma sutartis nuplukdyti sielius į Klaipėdą, grąžinti atgal pagalbines valtis (sielius turėjo plukdyti 7 vyrai, kitaip neįleisdavo į kanalą; vyrus parinkdavo valdžios nusamdytas šeporius).

Net vėjai Rusnėje turėjo kitus pavadinimus. Pietryčių – ožinis, pietvakarių – aulaukis, šiaurės rytų – žiemininks. Žvejai ne buriuodavo, o žėgliuodavo. Ir ne šūkaudavo vieni kitiems, o kūkaudavo…

O štai kaip kalbantį V. Kaltenis užrašė vieną iš sielininkų, irgi šyškrantiškį, Krizą: „Aš lietuvis Trinkys Kristupas, tėvs Jons, motina Endrijietė, tapau į Šyškrantą užgimęs ir gyvenau taip iki 1930 metų. Tada patraukiau į Šyšą iki dabar. Esu 75 metais pasenęs. Mano ištikimais sylos metais dirbau Šyškrantos ir Šilutės lentpjūvėse, Šventojoje. Plukdžiau medžius iš Rusnės į Klaipėdą ir taip toliaus visokių kitų darbų. Dabar nebetinku. Nieko neturiu ir niekas ant senų dienų manimi nesirūpina. Kur reik prašyti? 1953 III…“

Straipsnyje cituojami kraštotyrininko Vytauto Kaltenio prisiminimai („Voruta“, “Rusnės etiudai”).


2019-09-07

3 komentarai apie “Paskutinis Rusnės prūsas”

  1. Gražus straipsnis. Rasykite toliau, lauksime. Labai įdomu, nes mano prosenelė buvo prūsė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt