Prezidentas Gitanas Nausėda su komanda po truputį ima tenkinti smalsesnės visuomenės dalies lūkesčius, aiškindami, kas gi, jų požiūriu, slypi už „gerovės valstybės“ formulės. Idėjos, kuria rėmėsi šalies vadovo rinkimų kampanija ir pirmieji mėnesiai svarbiausiame Simono Daukanto aikštės Vilniuje rūmų kabinete.

Ponas Nausėda davė išsamesnį interviu žinių agentūrai BNS, o jo vyriausias patarėjas, Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovas Simonas Krėpšta – naujienų portalui „Delfi“. Tai svarbu, nes šiuos lozungus pamažu perima vis daugiau kitų metų rinkimams besirengiančių politikų, o šūkių turinys slypi toli gražu ne retorikos paviršiuje.

Prezidentas sąjungininkų neturi daug. Praradęs ar visų linčiuojamu mokinuku pavertęs finansų ministrą – jų turėtų dar mažiau. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kita vertus, finansų ministrui Viliui Šapokai praėjusią savaitę viešai suabejojus („Žinių radijo“ eteryje) pirmaisiais iš S. Daukanto aikštės pasigirdusiais prezidento siūlymais, atrasti papildomus 100 mln. eurų pensininkų ir neįgaliųjų socialinei atskirčiai mažinti, jam buvo gana grubiai atrėžta.

„Jei ponas Šapoka nesupranta, kas yra gerovės valstybė, jam teks mokytis“, – p. Nausėdą citavo žinių agentūra ELTA.

„Tikiuosi šio žmogaus gebėjimų reaguoti į situaciją, bet jei nesiseks, tada žiūrėsime, ką galima padaryti“, – pridūrė G. Nausėda.

Iš prezidentūros pasigirdo idėja mažinti ūkininkų galimybes įsigyti menkiau akcizu apmokestinamo dyzelino ir pristabdyti arklius didinant neapmokestinamo pajamų dydžio NPD) dirbančioms šeimoms augimą.

Ar galima manyti, kad valdančiųjų partijų varžytynės, kas prieš rinkimus pažadės didesnius „vaiko pinigus“, p. Nausėdai atrodo labiau toleruotinos?

Svarbu ne tik tai, kad finansų ministro portfelio turėtojas buvo vienas tų nedaugelio Vyriausybės narių, kurio kompetencija ir gebėjimais šalies vadovas neabejojo nei savo rinkimų kampanijos metu, nei tada, kada, pasikeitus valdančiai koalicijai, buvo performatuojamas ministrų kabinetas. Ponas Šapoka, kai kurių specialistų teigimu, yra žmogus Vyriausybėje, kuris nenori tapti vieno savo pirmtakų – Rimanto Šadžiaus (nemačiusio artėjančios ekonominės krizės 2008 m.) – antrininku, ir visiems, neatsakingai vertinantiems nacionalinio biudžeto išteklius, siūlo „nusiimti rožinius akinius“. Taip pat ir p. Nausėdai.

Kitaip tariant, matant p. Šapoką, galima bent jau tikėti, kad arčiau viešųjų finansų lovio esantys politikai, artėjant rinkimams, nepradės jų švaistyti į kairę ir dešinę. V. Šapoka gal ir nėra idealus politikas, tačiau didžia dalimi yra prezidento sąjungininkas, nes ligi šiol, regis, ir p. Nausėda suprato, kas yra politikų polinkis švaistyti.

Dar yra minčių eilinį kartą pakutenti individualia veikla užsiimančius ūkio personažus, paliekant jiems 5 ir 15 proc. pajamų mokesčių tarifus, tačiau kažkuriame pajamų lygyje įvesti 20 proc. mokesčio tarifą. Ar galima tikėtis, kad išsipildys lūkesčiai pamatyti, kaip žemvaldys Ramūnas Karbauskis ar ekonomikos ekspertas Stasys Jakeliūnas, pasibaigus politinei jų karjerai, mokės mokesčių tiek, kiek moka eiliniai mirtingieji?

Kita vertus, šia tema kils tam tikrų mokesčių atsiskaitymo ir administravimo iššūkių. Tada, regis, turėtų keistis jų apskaičiavimo ir mokėjimo algoritmai. Individualia veikla užsiimantys asmenys turėtų sulaukti visų savo pajamų per metus, tada pritaikyti atitinkamą tarifą ir sumokėti ją kartą per metus. O tada prasidėtų mokesčių inspektorių galvos skausmai – patikrinti, patvirtinti. Tų galvos skausmų jau yra ir dabar: savo – individualios veiklos atsiskaitymus, deklaraciją, kaip pridera, esu pateikęs ligi gegužės pradžios, tačiau iki šios dienos dar nežinau, ar viską sumokėjau tvarkingai. Praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams.

Prezidentas sąjungininkų neturi daug. Praradęs ar visų linčiuojamu mokinuku pavertęs finansų ministrą – jų turėtų dar mažiau. Nesakau – „bendraminčių“, tačiau sąjungininkų – tikrai. Tikrai ne tų, kurie vienas ar kitas gerovės valstybės idėjas arba retorines formules jau rašo į savo partinių rinkimų programų projektus.