Ir Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir neleisti naujajam Klaipėdos respublikinės ligoninės vadovui Dariui Steponkui eiti šių pareigų iki baigsis buvusio ligoninės vyr. gydytojo Romaldo Sakalausko inicijuotos bylos nagrinėjimas.

Be to, nagrinėjant šį skundą paaiškėjo, kad R. Sakalauskas konkurse buvo likęs tik ketvirtas pagal eilę.

Romaldas Sakalauskas. Algirdo Kubaičio nuotr.

R. Sakalauskas Vilniaus apylinkės teisme ne tik ginčija minėtojo konkurso rezultatus, bet ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti sveikatos apsaugos ministrui priimti sprendimą skirti Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pareigoms D. Steponkų, uždrausti vykdyti su juo jau sudarytą darbo sutartį (pareigas naujasis vadovas pradėjo eiti rugpjūčio 1 d.).

Kai bylą nagrinėjanti teisėja Gitana Butrimaitė tokio prašymo netenkino, R. Sakalauskas pasinaudojo galimybe tokią nutartį skųsti Vilniaus apygardos teismui.

Buvęs vyr. gydytojas skunde dėstė, kad jam laimėjus bylą D. Steponkus jau nebeturėtų galimybės grįžti į savo buvusią darbovietę – Šilutės ligoninę, ir iš Sveikatos ministerijos galės prisiteisti žalos atlyginimą. Esą jei būtų priimtas jam palankus teismo sprendimas, jis gali būti visai neįgyvendinamas ir susidarys tokia teisinė situacija, kai ginčų teisme tik padaugės.

R. Sakalauskas taip pat tvirtino, kad Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkai valstybės tarnybą panaudojo savo interesams tenkinti ir buvo neobjektyvūs, nerūpestingi arba net net korumpuoti. Anot jo, komisijos pirmininkė, laikinoji ministerijos kanclerė Odeta Vitkūnienė, kurios motina tuo metu dirbo Šilutės ligoninėje, dėl asmeninių simpatijų subjektyviai vertino D. Steponkaus kandidatūrą.

Pateikdama atsiliepimą Sveikatos apsaugos ministerija akcentavo, kad R. Sakalauskas konkurse užėmė 4 vietą. O jei būtų atmestas O. Vitkūnienės vertinimas, jis iš viso būtų likęs penktas, nes „kitų komisijos narių vertinimai ieškovo atžvilgiu buvo nepalankesni”.

Ministerija taip pat tikino, kad nesant nuolatinio vadovo būtų neužtikrinamas „nuoseklus ligoninės strateginių krypčių bei užsibrėžtų tikslų įgyvendinimas”. Ligonės vadovo paskyrimas esą turi būti laikytinas viešuoju interesu, kuriam teiktinas prioritetas.

Skundą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Tomas Venckus konstatavo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes D. Steponus R. Sakalausko pergalės atveju tiesiog galėtų būti atleistas iš pareigų pagal Darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Anot šio teismo, R, Sakalauskas nepateikė duomenų, kad D. Staponkus buvo nesąžiningas, dėl to pastarasis turi teisę reikalauti, kad su juo įstatymų nustatyta tvarka būtų sudaryta darbo sutartis. Jos nesudarius būtų pažeisti teisėti jo lūkesčiai ir nepagrįstai suvaržyta teisė į darbą.

Tad R. Sakalausko skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo buvo atmestas.

R. Sakalauskas šiai ligoninei vadovavo nuo 2000 metų. Sulaukusi jo skundo dėl konkurso Specialiųjų tyrimų tarnyba kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad ši ištirtų galimą O. Vitkūnienėss interesų konfliktą.