Dovilė Jankauskaitė – perspektyvi klaipėdietė, ginsianti naujosios Klaipėdos moterų ekipos „Neptūnas” ir Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos komandų garbę. Per dar gana trumpą krepšininkės karjerą Dovilė spėjo ne kartą apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius bei kovoti dėl savo gimtinės garbės.

Praėjusiame 2018–2019 m. sezone D. Jankauskaitė tarp savo bendraamžių Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje („LIDL–MKL“) nerado sau lygių. Vidutiniškai per rungtynes jaunoji klaipėdietė įmesdavo net po 30,2 taško, sugriebdavo po 6,4 atšokusio kamuolio, 4,6 karto sėkmingai perduodavo kamuolį komandos draugėms ir 3,6 karto perimdavo kamuolį.

„Nuo pat vaikystes pastebėjau, jog menai manęs netraukia, o ir šiaip, pati buvau sportiška, mėgau sportiškai rengtis”, – sako Dovilė Jankauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Klaipėdiškei kur kas sunkiau sekėsi žaisti tarp suaugusių moterų. Praėjusį sezoną moterų krepšinyje įvykęs pakitimas leido Klaipėdos „Fortūnai“ žaisti dvejuose čempionatuose – „MultiGyn“ ir Baltijos moterų lygose. Abiejuose frontuose Dovilė žaidė vidutiniškai po 14,25 minutės bei spėdavo įmesti po 2,6 taško, atkovoti po 1,6 atšokusio kamuolio.

Liepą Dovilė gynė Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinės garbę ir per nepilnas 7 minutes jai pavykdavo sukrapštyti 2,2 taško bei sugriebti 1,8 atšokusio kamuolio.

Dovile, kaip tau teko susipažinti su krepšiniu?

Kai man buvo penkeri metai, mama pastebėjo, jog mane domina krepšinis, aikštelė, mėgdavau mėtyti į krepšį, kuris būdavo mano kieme, tai galima sakyti, jog tai buvo pirmoji pažintis su krepšiniu, o oficialiai pradėjau lankyti krepšinį septynerių metų, kuomet tėtis nuvedė į Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos treniruotę, kur sutikau savo pirmąją trenerę Aušrą Naidėnienę. Iš pradžių galbūt ne taip įtraukė krepšinis, norisi visko po truputį, tačiau su laiku pajutau, jog krepšinis yra mano aistra, ir eisiu tuo keliu.

Kodėl būtent krepšinis, o ne kažkas kito?

Nuo pat vaikystes pastebėjau, jog menai manęs netraukia, o ir šiaip pati buvau sportiška, mėgau sportiškai rengtis. Jei mama būtų atvedusi į futbolą, tai tikriausiai būčiau pasirinkusi futbolą (šypsosi – aut. pst.), bet nuo mažens mane pratino prie krepšinio, visi kartu namuose žiūrėdavome krepšinį, tad galbūt tai taip pat prisidėjo prie to, jog pasirinkau žaisti krepšinį.

Nuo pat pirmųjų akimirkų moksleivių krepšinio lygoje tapai viena rezultatyviausių žaidėjų tarp savo bendraamžių. Kas lėmė tai?

Didžiausi nuopelnai keliauja mano pirmajai trenerei Aušrai Naidėnienei – ji pačioje pradžioje išmokė visų pagrindų, kurie yra svarbiausi dalykai krepšinyje. Po to atsirado noras ir pačiai tobulėti – eidavau į privačias treniruotes. Pastaruosius metus prie mano gero žaidimo tarp bendraamžių labai daug prisidėjo moterų klubas „Fortūna“, kuris man padėjo sparčiai tobulėti, tad galima sakyti, kad „Fortūnos“ dėka tapau tuo, kas esu šiandien.

Tau ne kartą teko užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Koks jausmas žaisti nacionalinėje rinktinėje?

Atrodo, kad ne pirmą vasarą važiuoju į rinktinę, bet vis tiek kiekvieną vasarą jausmas yra nerealus žaisti už savo šalį. Vien giedant himną eina šiurpuliukai per kūną – atstovauti rinktinei yra tikra garbė ir malonumas. Visos treniruotės, per kurias įgaunu patirties, taip pat yra nerealios. Rinktinės rungtynių atmosfera, palaikymas, žaidėjų atsidavimas tikrai skiriasi nuo MKL čempionato. Rinktinėje ypač svarbus viena kitos palaikymas, manau, kad visos jaučia palaikymą ir aikštelėje viena kita pasitiki.

Koks yra tavo įsimintiniausias momentas žaidžiant rinktinėje?

Labai įsiminė šiemet, kai žaidėme paskutines čempionato rungtynes dėl išlikimo A divizione. Nors žaidėme tik dėl tryliktos vietos, tačiau, kai laimėjome, džiaugsmas buvo neapsakomas. Kitiems gali atrodyti, kas čia per trylikta vieta, bet jausmas tikrai buvo nerealus – pusė komandos verkė džiaugsmo ašaromis, vien tik tai parodo šių rungtynių svarbą. Atrodė, jog mes labiau džiaugėmės nei italės, kurios laimėjo šį čempionatą (juokiasi).

Moksleivių krepšinio lygoje esi nesustabdoma, tačiau ko trūksta, jog toks pats žaidimo lygmuo būtų ir vyresnių moterų lygoje?

Manau, man labiausiai trukdo jaudulys ir baimė prieš kiekvienas rungtynes. Žaidžiant tarp bendraamžių nėra jokios įtampos, tiesiog eini ir žaidi. Žinai, jog esi komandos lyderė. O „Fortūnoje“ buvo aukštesnis pilotažas, tad jaučiasi, jog trūksta šiek tiek patirties, kadangi dar tai tik mano krepšininkės karjeros pradžia.

Kuo skiriasi moterų krepšinis nuo moksleivių krepšinio lygos?

Vien iš kitų žmonių galima spręsti, kaip žmonės žiūri į MKL ir į moterų lygą. Aišku, skiriasi spaudimas. Taip pat skiriasi žmonių susidomėjimas – MKL domisi mažiau žmonių, o moterų lygoje dėmesys yra jau didesnis. MKL‘e psichologinio spaudimo nelabai rasta (šypsosi), tačiau „Fortūnoje“ būdavo, kad duoda griežtesnių pastabų tiek treneriai, tiek komandos draugės. Būna, kad per rungtynes tvyro karšta atmosfera, tačiau po mačo viską išsiaiškiname, o ir su laiku visi pykčiai praeina.

Kas yra sunkiausia, o kas yra maloniausia, einant krepšininkės keliu?

Einant krepšininkės keliu sunkiausia kiekvienoms rungtynėms pasiruošti psichologiškai bei įsivažiuoti į patį žaidimą. Jei nepasiseka pagauti ritmo, tada ir rungtynės būna prastesnės. Maloniausia yra kelionės, gerai praleistas laikas kartu su komanda. Rinktinėje malonu yra ne tik tai, kiek laiko žaidi, o ir tai, kiek suartėji su komandos draugėmis.

Kas tave motyvuoja žaisti krepšinį?

Kiek galiu, tiek bandau motyvuoti save pati, tačiau tėvai mane taip pat labai stipriai motyvuoja. Mane taip pat motyvuoja tas momentas, kai sėdžiu ant suoliuko, stebiu kitų žaidimą bei galvoju, kad galėčiau padaryti tą patį, o gal net ir geriau. Dar motyvuoja tai, jog žinant tai, kad mano amžiaus merginos žaidžia aukštame lygyje ir joms sekasi, tad irgi noriu, jog man sektųsi, norisi, kad pavyktų kažkur kilti. Aišku, taip pat motyvuoja tai, jog visada žinau, kad vyksta atranka į rinktinę.

Moterų krepšinis Lietuvoje šiuo metu nėra aukštumose. Ar kažkas pasikeitė per tą laiką, kai tu jį žaidi?

Kiek pastebėjau, padėtis toliau sunkėja. Praėjusiais metais iš moterų lygos išnyko dvi ekipos – Kauno „Hoptrans-Sirenos“ ir Marijampolės „Sūduva“. Nežinau, kodėl taip vyksta. Lietuvoje kol kas tikrai nėra viskas gerai su moterų krepšiniu. Reikėtų kažkaip motyvuoti jaunas žaidėjas, tačiau reikia nepamiršti ir patyrusių. Per finalus buvo daug žmonių, bet vis tiek žiūrovų nėra tiek, kiek vyrų krepšinyje, kadangi nėra tokių panašių rezultatų, kaip ir pas vyrus.

Kaip manai, koks yra svarbiausias krepšinio elementas, kurį tau reikėtų tobulinti?

Sakyčiau, kad driblingą, įvairius kitus judesius. Nuo penkiolikmečių rinktinės pastebėjau, jog reikia šlifuoti kamuolio varymo sugebėjimus. Kai būdavau įžaidėja, tai labai dažnai klysdavau.

Kokius tikslus išsikeli sau artėjančiame sezone?

Trejus metus žaidžiau „Fortūnoje“, bet mano pasirodymai nebūdavo patys geriausi. Norėčiau įveikti visas psichologines baimes, jausti mažiau spaudimo, išeiti į aikštelę ir labiau pasitikėti savimi. Manau, kai tai pavyks padaryti, tai tuomet rezultatai ateis patys.

Ko palinkėtum jaunoms mergaitėms, kurios svajoja tapti krepšininkėmis?

Iš savo patirties galiu pasakyti – buvo ne vienas kartas, kai norėjau mesti krepšinį, tad tokiais momentais linkiu nepasiduoti, nemesti visko. Mesdamas krepšinį ne tik prarandi visą įdirbį, bet ir prarandi visus draugus, atsiminimus ir taip toliau. Dar palinkėčiau užsispyrimo, didelio entuziazmo, sunkiai dirbti ir neleisti moterų krepšiniui mirti (šypsosi).