Nauji mokslo metai, naujos patirtys, naujos idėjos. O gal nieko nauja po saule? Arba – ta pati panelė, tik kita suknelė. Ir tikrai – nauji tik mokslo metai. Visa kita girdint aplanko déjà vu jausmas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

2018 m. rugsėjo 11 d. švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė Seime pristatė etatinį darbo apmokėjimą. Kaip tą dieną cituodama ministrę rašė lrytas.lt žurnalistė, šitomis pertvarkomis siekta „tinkamai planuoti ugdymo tikslus, didinti mokytojo profesijos patrauklumą, numatant atlygį už visas jų atliekamas veiklas ir sudaryti prielaidas socialiniam mokytojų saugumui.“

2019 m. rugsėjo 11 d. Seime Švietimo mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai vėl pristatė etatinį darbo apmokėjimą ir bandė įrodyti, kad mokytojų algos vis dėlto auga, pokyčius jie vertina gerai. Vėliau tą informaciją išplatino žiniasklaida. Ir kodėl vis kirba įtarimas, kad čia tos pačios garsiosios Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento vadovo Aido Aldakausko skaidrės, kuriomis jis visur kaip burtų lazdele mojuoja? Taip, kaip anksčiau J. Petrauskienė mojavo žadamais milijonais. Bet tiek to, Seime nebuvau, negirdėjau – negaliu įrodyti.

Tačiau įdomu kita – kaip čia išeina – visi žino, kad mokytojų algos auga, o jie lygina tuos skaičiukus su savo algalapiais ir nesupranta. Niekaip nepakliūva į tą statistinį vidurkį.

O gal kas nors tas padidėjusias statistines algas slepia nuo mokytojų? Slepia, investuoja, o vėliau, po metų kitų, nudžiugins dividendais? Pažiūrėsime – pamatysime. Arba ne.

Ir požiūris į etatinį darbo apmokėjimą, savaime suprantama, Seime pristatomas toks pat kaip pernai rudenį. Ir mokytojai taip pat „vertinantys pokyčius gerai“. Ir profesija jau gerokai patrauklesnė. Ir socialiai saugiau mokytojai jaučiasi. Jaučiasi kaip niekada saugūs. Sakiau, kad déjà vu.

Tik negi niekas neatsimena, kaip paskui ta istorija apie didėjančias algas, palankų požiūrį ir tobulą reformą baigėsi? O gal atsimena ir bando užkirsti kelią? Gal bando iškart sukiršinti visuomenę su švietimo sektoriaus darbuotojais, kad jie, esant reikalui, nebesulauktų paramos? Bet taip irgi buvo. Ir metodai panašūs.

Pateiksiu tik kelis faktus – tą pačią rugsėjo 11 d. pavakare žiniasklaidoje pasirodo papildoma informacija apie tai, kaip etatinio apmokėjimo mums pavydi estai. Tikrai – net estai suprato, kaip viskas puiku. O sėkmė, pasirodo, priklauso nuo mokyklų vadovų vadybinių gebėjimų.

O nuo ko priklauso, jei beviltiškai trūksta lėšų? Gal tada nuo diktatūrinių gebėjimų, nuo gebėjimų manipuliuoti? Tik vadinami jie dabar vadybiniais.

Nežinau, apie kaltuosius vadovus ir savivaldybes jau irgi labai daug girdėta… Ne šventi ir jie, bet, perfrazuojant liaudies išmintį, kai geras šokėjas, tai niekas jam ir nemaišo…

O rugsėjo 12 d. paryčiais DELFI pasirodo straipsnis „Mokytojų aukso gysla: dirbdami korepetitoriais uždirba ne tik antrą atlyginimą“. Ir nesvarbu, kad ten matematiniai skaičiavimai su logika prasilenkia, o kaip argumentas pateikiama kažkieno nuomonė „Facebook” paskyroje. Ir nesvarbu, kad bandoma mokytojus supriešinti su medikais, o vėliau kalbama apie įmones, kurios oficialiai teikia korepetitorių paslaugas, ir jose nebūtinai mokytojai dirba. Svarbu antraštė – tik jas dažniausiai žmonės ir skaito.

Pažiūrėjus vien į tų trijų straipsnių temas ir publikacijų datas aišku – tikrai tikrai jokio kryptingo tikslo, tikrai tikrai vieni atsitiktinumai.

O kas pasikeitė nuo pernai? Realiai pasikeitė du dalykai. Ne, ne tie, apie kuriuos pagalvojote dar vieną liaudies posakį prisiminę. Pasikeitė ministras ir ministerijos pavadinimas. Visai daug per metus. Visiems matomi pokyčiai.

O dabar konkretus pavyzdys apie papildomus darbus ir užmokestį – kaip jį skaičiuoja ministerija.

Pavasarį teko būti brandos darbo vertintoja. Nežinantiems – tai toks vidurinio ugdymo programos mokinio ilgalaikis darbas, susijęs su jo tiriamąja/moksline veikla. Tiksliau, mano vertintu atveju – 17 lapų apimties literatūros kritikos darbas pasirinkta tema. Svarbus dar ir dėl to, kad gali turėti įtakos stojant į aukštąją. Bet čia ne apie tai. Čia apie apmokėjimą.

Taigi, kaip jums atrodo, kiek laiko trunka atidžiai perskaityti ir paskui pagal 12 (!) kriterijų įvertinti 17 spausdintų lapų darbą ir jo aprašą, nusiųsti rekomendacijas, ką galima koreguoti, tada iš naujo perskaityti, o vėliau dalyvauti gynime?

Pacituosiu įstatymą: „Už vieno brandos darbo įvertinimą rekomenduojamas ne mažesnis kaip 2,62 EUR įkainis (jei brandos darbą vertina keli vertintojai, įkainis atitinkamai dalijamas).“ Taigi, remiantis šituo dokumentu už VISĄ darbą vertinant ir dalyvaujant gynime neatskaičius mokesčių gausiu 7 eurus ir net 86 centus (dar negavau, nors gynimas įvyko kovo pradžioje, bet įsakymas jau yra, todėl tiksliai žinau sumą). Kiek bus atskaičius mokesčius? Ir koks tada mano valandinis įkainis? Ir kokia „gudri“ formulė yra išvesta, kad galima oficialiai taip elgtis ir deklaruoti, jog už viską sumokama? Kaip realiai ŠMSM vertina aukščiausios kvalifikacijos ir specifinių žinių reikalaujančius sudėtingus darbus? Ir kiek tokių „įvertintų“ specialistų visoje respublikoje?

Kai šitą istoriją papasakojau dukrai, ji nusijuokė – kaip simboliška, tą dieną elgetą sušelpė gerokai didesne suma…

Ir pabaigai – desertas. Rugpjūčio 28 d. pranešta, kad buvusi ministrė J. Petrauskienė turi kitą darbą – ji paskirta švietimo ir mokslo atašė prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos. Ruošiasi į Paryžių. Laimėjo konkursą. Kaip geriausia pretendentė. O pareigos sukurtos balandį Vyriausybės sprendimu. Ir reikalavimai konkursui taip pat. Jokių sutapimų. Jokių įtakingų giminaičių ir jokių papildomų ryšių. Tiesiog profesionalumas ir kompetencija. Ir pinigų atrasta – kad tik švietimui geriau būtų.

Čia dar vienas (trečiasis) realus pokytis. Vardan tos…