Klaipėdos m. savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos meno skyriuje (J. Janonio g. 9) iki rugsėjo 25 d. dar galima aplankyti jaunos tapytojos Augustės Santockytės retrospektyvinę parodą „Pojūtis“

Ne vienas parodos lankytojas, atėjęs apžiūrėti Augustės parodos, pasijuto, švelniai tariant, keistai, o gal net apgautas. Daugelis, ko gero, taip ir išėjo nesupratę, ką gi jaunoji tapytoja eksponuoja: tapybos darbus, fotografiją ar kažkokios miksuotos technikos atspaudus. Buvo tokių, kurie mažesnio formato paveikslus (dalis jų ne kabo ant sienos, o yra išdėlioti ant stalelių) vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti dažo pėdsakus arba, niekam nematant, pirštais lietė drobes, nes negalėjo patikėti, kad tai, ką jie mato, yra nutapyta. Itin preciziškai nutapyti Augustės darbai įžiebė rimtas diskusijas apie meno turinio ir formos santykį, tad neliko nieko kito, kaip pakalbinti pačią autorę.

Kodėl savo tarybos manierai pasirinkai tokį stilių? Kuo tave suviliojo hiperealizmas? Kokie buvo pirmieji bandymai tapyboje?

Kaip išreikšti save, kiekvienas menininkas pasirenka savaip. Visi tam turi savų priežasčių. Man priimtiniausias – hiperrealizmas.

Kūryba jau nuo mažų dienų buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Visada kažką kūriau, piešiau, klydau, taisiau, ieškojau. Hipperrealizmas yra natūralus mano kasdieninės tapybos ir tobulėjimo rezultatas. Pradėjau ne nuo jo – išbandžiau siurrealizma ir abstrakciją, piešiau manga (japoniški komiksai) stiliumi, kol radau tai, kas man labiausiai tiko.

Esu labai pastabi ir kruopšti, pastebiu kiekvieną detalę ir noriu ją perteikti. Manau, kad menas yra sielos, charakterio ir prigimties išraiška. Aš mėgstu įsisavinti tai, ką darau tiek drobėje, tiek gyvenime, nepalikdama vietos atsitiktinumui.

Hiperrealizmas, anto Rodiono Petrovo, beje, irgi hipperealisto, yra efektingas. Jis sako, kad žvelgdamas į tokį paveikslą žiūrovas patiria susižavėjimą ir nuostabą, jam kyla klausimas – kaip tai padaryta. Aš sutinku su juo. Šiuo stiliumi kuriamos jutiminės iliuzijos, priverčiančios susimąstyti, kur yra gyvenimas, o kur iliuzija. Tačiau gyvenimas gal ir yra iliuzija. Realiai nutapyti objektai žiūrovui yra tarsi „įskaitomas tekstas ”, padedantis suvokti idėją arba tiesiog panirti į efekto būseną, kuri ir gyvenime, ir kūrinio suvokime yra svarbi.

Tradicinis klausimas – kada pradėjai tapyti? Garsūs muzikantai, kaip taisyklė, sako, kad groti pradėjo ankstyvoje vaikystėje – kitaip gero rezultato tikėtis turbūt neįmanoma.

Pirmieji bandymai, kiek pamenu, buvo besimokant ketvirtoje klasėje. Bet tuomet tapyba manęs nesužavėjo. Nemėgau nei dažų, nei menininkų. Visi jie man atrodė labai keisti (juokiasi). Tad ilgai vengiau teptuko, mielesnis buvo pieštukas. Žavėjo grafika, japoniškas animacijos stilius, manga. Tačiau paskui kažkas nutiko, o gal aš tiesiog susapnavau lemtingą sapną, kad netikėtai panorau tapyti.

Nuo devintos klasės lankiau privačias akademinio piešimo pamokas pas vieną menininką, kuris mane labai padrąsino. Būtent jis pasakė man, kad aš esu tapytoja ir man reikia eiti tuo keliu. Pabandžiau ir užsikabinau, dabar tapyba man kaip koks narkotikas, negaliu sustoti.

Pradžioje tapiau impresionistiškai – trumpais potėpiais, daugiau improvizuodama, o vėliau mano tapyba pradėjo „rimtėti”, kiekvieną kūrinį stengiausi nutapyti maksimaliai tobulai ir techniškai. Mėgstu tapyti ilgai, susigyventi su savo kūriniu, užauginti jį ir tik subrandintą paleisti gyventi.

Tavo paroda labai eklektiška: daugybė motyvų ir spalvinių sprendimų, formatai tokie skirtingi – nuo pačių mažiausių ( 10×10) iki gana didelių, tad išeksponuoti tavo parodą tikrai nebuvo lengva. Kodėl šiai parodai rinkaisi tokius įvairius darbus ir kokią žinią norėjai perduoti žiūrovui? Ar tai reiškia, kad vis dar ieškai savo stiliaus?

Manau bus neįdomu, jei kūryboje nebeliks ieškojimo ir viskas bus suformuota, kas tai būtų – stilius ar kūrybos temos. Jei kaip menininkė kažkada „susiformuočiau” ir sustočiau tame taške, turbūt tuomet jau ir nebekurčiau. Tapybos nereikia sprausti į rėmus ar aiškiai apibrėžti. Man labai keista būtų apsistoti prie vienos spalvos ar temos ir ją kaip apsėstai analizuoti.

Tapyboje, kaip ir gyvenime, yra daug spalvų ir motyvų, todėl reikia išbandyti viską. Jei pradėčiau tapyti vien portretus ar peizažus, užsidaryčiau tarp keturių sienų. Gyvenimas toks įvairus, kad sugrūsti visko į vieną temą net negalėčiau. Tapyba – mano gyvenimas ir noriu, kad jis nebūtų nuobodus.

Ši paroda – retrospektyvinė, yra darbų, kurtų prie aštuonerius metus. Norėjau parodyti savo, kaip kūrėjos, kelią, todėl ji tokia nevientisa.

Kodėl taip myli mažą formatą (miniatiūras)?

Tapyti didelius paveikslus yra lengviau, tačiau mažesnius – jaukiau, be to, juos tapant, susiduriu su visokiais iššūkiais, kuriuos reikia įveikti, ir man tai patinka. Iškrapštyti smulkiausias detales mažame plote tikrai nėra lengva, bet labai įdomu.

Neperseniausiai iš savo mažųjų drobių (10×10) pradėjau kurti temines kompozicijas. Labai įdomu kurti „dėliones”, apjungiant mažo formato darbus į vientisą tematinį pasakojimą. Nesuprantu, kodėl mažų formatų paveikslai yra nuvertinami. Mano manymu, svarbiausias yra ne paveikslo formatas, o jo turinys.

Kas yra tavo kūrybos ašis, prie ko dažniausiai grįžti? Kas pastaruoju metu yra užvaldęs tavo mintis?

Man visuomet buvo svarbi moteris ir jos pasaulis. Todėl šioje parodoje daug moters portretų, kūno fragmentų, detalių. Man svarbu atskleisti jos išgyvenimus, pojūčius, savastį. Moteris – pati savaime man yra meno kūrinys ir grožis, kurio niekada iki galo neįsisavinsi, neatversi. Visada lieka paslapties.

Tavo tapybos pagrindas yra piešinys (beje, pastaruoju metu bandoma atsisakyti ir piešinio, ir siužetiškumo, paliekant tik emocinį planą). Kodėl tau svarbus siužetas?

Paveikslo siužetas, perpasakojama istorija man yra labai svarbi. Savo kūriniu aš noriu kalbėti, perduoti žinią. Man be galo svarbus yra dialogas su žiūrovu. Hiperrealistiniu potėpiu nutapyti paveikslai leidžia žiūrovui jį perskaityti kaip knygą. Noriu, kad mano tapyba ne tik jaudintų, bet ir pasakotų, kalbėtų. Tapyba – mano pasirinkta kalba.

Pasukai tėčio pėdomis ir užuot studijavusi tapybą, mokeisi architektūros. Kodėl? Gal artimieji paprotino pasirinkti racionalesnį sprendimą?

Tėtis yra pastatų inžinierius, konstruktorius, statybos projektų vadovas. Aišku, kad jis man yra pavyzdys, tačiau tapybos nesirinkau ne dėl pragyvenimo ar išgyvenimo. Tapyba man yra labai svarbi, bet atsakymą, kaip ją įvaldyti, norėjau rasti pati. Kažin, ar būtų geriau, jei žinios man būtų pakištos po nosimi. Akademijoje būčiau išmokusi technikos, pagreitinusi idėjos perkėlimo ant drobės procesą, bet to negana, yra dalykų, kurie, mano nuomone, gali ateiti tik su patirtimi, per ieškojimus ir klaidas. Nenorėjau, kad akademija mane sulaužytų, kad išmokčiau tapyti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip noriu.

Kaip matai savo ateitį? Kur link planuoji pasukti?

Labai nemėgstu planuoti, tačiau kartais reikia. Žinau, kad būtinai tapysiu, tapysiu ir dar kartą tapysiu, dar – keliausiu, svajosiu. Mano planuose – trumpos studijos Florencijos meno akademijoje. Pradžioje du mėnesius lankysiu ten specialius kursus – noriu pagilinti savo tapybos žinias, techniką ir pasimokyti tapybos iš pasaulinio garso meistrų. Noriu pagyventi mieste, kur menais, tapyba kvepia kiekviena miesto gatvė, kur tiek daug meno muziejų ir galerijų. O vėliau nežinau, jei patiks, liksiu ilgesniam laikui.

Šiuo metu įsirenginėju naują studiją, kuriu savo mini galeriją. Mažytę galeriją turiu savo namuose, bet aš joje jau nebesutelpu, turbūt atėjo laikas veržtis į platesnes erdves.

APIE AUTORĘ

Augustė Santockytė gimė 1995 m. Kretingoje. Čia gyvena iki šiol. 

2014 – 2018 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo architektūrą.

Parodose dalyvauja nuo 2013 m.

Įvertinimai:

2017 m. pirmoji vieta LASKAO rengiamame stipendijos konkurse.

2017 m. Tarptautiniame Algimanto Švėgždos konkurse – parodoje „Piešinys 2017" (Parodų salėje „Titanikas“ Vilnius) įvertinta diplomu.