Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis, vadovaujantis Seimo Kultūros komitetui, baksnoja pirštu į politinę opoziciją klausdamas, ar Viktoras Pranckietis Seimo pirmininko pareigose jiems ir atstovauja. Ponas Karbauskis, žinia, yra gabus mėginant primesti savo neapykanta grįstas manijas visiems. Net politiniams oponentams.

Visi jau žino, kad išversti iš pareigų p. Pranckietį, kuris vos prieš trejus metus buvo remiamas protėžė, keletą savaičių tapo LVŽS lyderio vienu svarbiausių darbotvarkės punktų. Kodėl p. Pranckiečio klausimas tapo toks svarbus?

Ponas Pranckietis politikoje yra p. Karbauskio projektas. Nuotrauka iš „Facebook”

Ko gero, pirmučiausiai dėl to, kad tai galios klausimas. Kitaip tariant, jeigu p. Karbauskiui pavyksta arba nepavyksta jį išspręsti (pakeisti Seimo pirmininką), pasekmės akylai p. Karbauskio veiklą stebintiems rėmėjams bei oponentams liudys, ar LVŽS lyderis atitinkamai turi arba jau nebeturi tą pačią politinę galią kaip 2016 m. pabaigoje, po paskutiniųjų visuotinių rinkimų į Seimą. Galime numanyti, kad nebe, tačiau patirti konkrečiais pavyzdžiais – kas kita.

Ponas Pranckietis žiniasklaidoje gali kiek norįs vaidinti prisiekusį dabartinio LVŽS lyderio oponentą, net lietuviškos „demokratijos tėvą“, iš tikrųjų jis niekam nėra įdomus.

Ne tik dėl to, kad būdamas dabartinėse savo pareigose iš esmės nenuveikė nieko, kas liudytų jį esant valstybės žmogumi. Antruoju pagal Konstitucijos nustatytą rangą. Visiems įdomus tik p. Karbauskio galios klausimas aktualioje tikrovėje.

Ponas Pranckietis politikoje yra p. Karbauskio projektas. Net ne projektas, o produktas iš pat pradžių. Ir neprisimenu, kad politinė opozicija būtų prisidėjusi jį kuriant. Išskyrus, suprantama, socialdemokratus, kurie dabar jau nebe valdžioje kaip LVŽS partneriai, o oponentai.

Ponas Karbauskis po rinkimų formuodamas valdžią pats sumanė, kad formali lyderystė Seime – ne jam. Neformalioji – be klausimų, tačiau formaliai – tik iš Seimo Kultūros komiteto pirmininko kėdės. O Seimo pirmininko poste – statytinis.

Jei p. Pranckietis norėtų kaip nors nusipelnyti lietuviškai demokratijai, galėtų paprasčiausiai viešai atskleisti, kaip iš tikrųjų jis tapo Seimo pirmininku. Kaip vyko diskusijos, kokie argumentai buvo pateikiami stumiant jį – iš esmės akademinį, o ne politikos žmogų – į nominaliai antrą postą valstybėje, kuriame jis, įtariu, turėjo būti p. Karbauskio ausys beigi akys, taip pat jo kojas mazgojančios rankos. Kodėl ne Agnė Širinskienė, kodėl ne Eugenijus Jovaiša ar Stasys Jakeliūnas? Kodėl galų gale ne pats p. Karbauskis? O p. Pranckietis.

Visais kitais kampais p. Pranckietis niekada nebuvo ir dabar nėra nei įdomus, nei svarbus. O savo padėtais kiaušiniais turėtų rūpintis LVŽS lyderis, neįtraukdamas visos visuomenės ir neprimesdamas atsakomybės opozicijai. Net jo dabartiniai pasakojimai apie tai, kaip p. Karbauskis gynė savo verslo interesus yra antraeiliai, nes tų pasakojimų esmę mes ir be jo galime numanyti.

Lygiai taip, kaip žinome, kad p. Karbauskiui oponentais tapę jo buvę bendražygiai yra didesni priešai už opoziciją. Panašiai, kaip Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Tokie priešai privalo būti sunaikinti ne tik politiškai. Dar būtų visai nebloga juos sumaišyti su žemėmis, pažeminti, sudoroti morališkai bei pakišti po asfalto sluoksniu.

Naujausią p. Karbauskio požiūrio į išdavikus, jo supratimu, pavyzdį galima buvo pastebėti praėjusią savaitę. Seime susikūrus naujai frakcijai buvo svarstoma, ar į ją pakviesti per prezidento rinkimų kampaniją iš LVŽS pasitraukusį Mindaugą Puidoką. Ponas Karbauskis tiesiai šviesiai pasakė: šiam atsiradus naujajame politikos darinyje, kiti jo nariai neturėtų tikėtis pozityvaus bendradarbiavimo su LVŽS. Juo labiau – galimybės prieiti prie valdžios, apie kurią tie iš „Lietuvos gerovei“ sapnuote svajoja.

Man asmeniškai tebūtų įdomu patirti, kokios reakcijos Seime sulauktų kurios nors p. Puidoko iniciatyvos vaikų teisių klausimais…