[vc_row][vc_column][vc_column_text]Aplankiusieji sekmadienio popietę Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute (KU BRIAI) surengtas atviras restauratorių dirbtuves galėjo ne tik iš arti susipažinti su šios profesijos subtilybėmis, bet ir išvysti, kaip naujam gyvenimui ruošiasi unikalus radinys – 2016 m. rastos silkių rūšiavimo sistemos dalimi buvusi bačka ir latakai.

2016 m. KU BRIAI specialistai vykdė archeologinius tyrinėjimus prie Dangės upės stovinčiame istoriniame sandėlyje (Turgaus g. 37). Jų metu buvo aptikta XIX a. silkių rūšiavimo sistema, kurioje buvo laikoma iš Norvegijos atplukdyta silkė.

Siekiant išsaugoti unikalų ir daugiau Lietuvoje atitikmenų neturintį inžinerinį paminklą, KU ėmėsi konservuoti šį radinį ir pritaikyti pažintiniams tikslams. Gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir įsigijus cheminį konservantą (stambiamolekulinius polietilenglikolius) PEG, viename iš KU miestelio pastatų rūsių jau porą metų mirkant specialiose talpose konservuojama išrinkta viena iš statinių. Latakai konservuoti kambario temperatūroje reikiamos koncentracijos PEG tirpalą tepanti ant jų paviršiaus. Tai daroma daug kartų, kol tirpalas įsotina vis gilesnius medienos sluoksnius.

Projekto komandos nariai dirba savanorystės pagrindais. Projektui vadovauja archeologė dr. Raimonda Nabažaitė, medienos konservavimo darbus atlieka projekto savanorės restauratorės Asta Vasiliauskaitė ir Akvilė Poškienė. Pastaroji pasakojo, kad konservantas PEG įsigeria į medį, išstumia iš jo vandenį stabilizuoja medieną  ir senovinis dirbinys gali būti eksponuojamas. Tokiu būdu buvo restauruotas ir konservuotas ir garsus laivas „Vaza” Stokholme.

A. Poškienės teigimu, silkių rūšiavimo sistemos dalimi buvusi statinė ir latakai eksponavimui turėtų būti paruošti dar po poros metų.

„Manome, kad tas „Silkės kelias” gali išsirutulioti į dar didesnį projektą, kuriame apsijungtų ir kulinarinis paveldas, ir tvari mada, paveldosauga, restauravimas”, – sakė R. Nabažaitė.

INFORMACIJA

Silkių rūšiavimo ir laikymo sistema rasta Dangės krantinėje XIX a. pradžioje pastatytame sandėlyje, kuris sudegė 1854 m. per didįjį miesto gaisrą. Po gaisro sandėlis atstatytas toje pačioje vietoje, naudojant antrinio panaudojimo medieną (iš 1813, 1815, 1823 m. kirstos pušies). Pagal kubilų ir viršutinio latako dendrochronologines datas (1836, 1854, 1836 m.) gaisras sistemos galėjo ir nepaliesti.

Archeologiškai ištirtoje dalyje sistemą sudarė dviem eilėmis į žemę įkasti 1,2-1,4 m aukščio ir 1,65-2,1 m skersmens 6 mediniai kubilai, tarpusavyje sujungti nuotekų latakais. Grindų lygmenyje, virš kubilų, įrengti latakai buvo atviri. Jie vertikaliais kubilų vamzdeliais buvo sujungti su į žemę įkastais apatiniais latakais. Jais visos iš iš kubilų ir patalpos susidariusios nuotekos buvo pašalinamos į Dangės upę per pamatuose išmūrytas arkas.

Mūrinis latakas, pamatų arkinės angos, sandėlio cokolis, sienos buvo išmūryti naudojant to paties formato plytas, ženklintas „W&L MEMEL”.  Pastarosios istoriškai siejamos su pirklio Vilhelmo Vachzeno plytine Klaipėdoje, kuri jam priklausė nuo 1782 iki 1814 m.

Kad silkių rūšiavimo veikla vis dar vykdyta XIX a. antroje pusėje liudija ant sandėlio skersinių sijų išlikusi originali pieštinė 1882 metų data, statinės vaizdas ir užrašas „Mitzkus”, galimai nusakantis šia veikla užsiėmusio pirklio asmenvardį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”103656,103663,103658,103653,103665,103666,103664,103659,103657,103660,103661,103662″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]