Nuomonės

Kodėl du maži lokiukai privalo džiaugtis?

Rytas Staselis
2019-09-24


Praėjus rugsėjo 23-iajai, Lietuvos žydų genocido Lietuvoje dienai, negaliu nepritarti Aurelijui Katkevičiui, žurnalo „Verslo klasė“ redaktoriui, kuris rašo ir sako, kad praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams po nacių įvykdyto Vilniaus geto sunaikinimo (1943 m.) Lietuvos visuomenėje vėl ima plaikstytis abejonė, esą gal dėl Holokausto Europoje ir pas mus II pasaulinio karo metais kalti patys žydai? „Ne taip gyveno“, „ne tuos palaikė“, „sugužėjo tarnauti į okupacinį NKVD“… Įspūdinga mąstymo „evoliucija“.

Vilniaus getas. Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Sovietų laikais buvo tokia itin populiari vyriškų vokalinių ansamblių atliekama esą estų liaudies dainuška: „Viandros girių tankumoj […] seną lokį nudaigojo. [O tuo pat metu] Du lokiukai dar maži (…), šoka taip, kad nuostabu […]“. Ligi šiol nesu tikras, kad ana dainuška turi ką nors bendra su estais. Tačiau prisimenu, kada 15 vidurinės muzikos mokytojas iš „Ąžuoliuko“ chore dainuojančių berniukų subūrė kvintetą ir su anuo vokaliniu kūriniu pasiuntė į „Dainų dainelę“ (tokia buvo įprasta praktika, kada vidurinių mokyklų mokytojai naudojosi Hermano Perelšteino suburtų choristų patirtimi bei įdiegtais įgūdžiais), niekaip negalėjau suprasti, kodėl tiedu lokiukai šoka iš džiaugsmo, nors medžiokliai ką tik nudobė jų tėtę ar mamą. Greičiau mamą, nes paprastai dažniau lokės tąsosi su mažyliais po girias.

Tasai nesupratimas gal ir buvo viena esmingiausių priežasčių, kodėl konkurse mūsų kvintetas komisijos buvo išspirtas jau po pirmos atrankos. Nors mūsų mokyklos muzikos mokytojas, kurį už akių gana piktai pravardžiavome Agurku, užsiputodamas aiškino, kad reikiamose dainos vietose nebuvo „crescendo“ (it. augant [garsui]) ir „diminuendo“ (it. mažėjant [garsui]), todėl jam, kaip kvinteto „vadovui“, nepavyko nurauti svetimomis pastangomis grįstos, tačiau planuotos garbės.

Man regis, kad pamažu viešoje sąmonėje įsigalintis „patys kalti“ naratyvas apie žydus kažkuo panašus į norą matyti Lietuvoje per stebuklą išlikusią saujelę žydų kaip tuos vargšus lokiukus, kurie „šoka taip, kad nuostabu“.

Kai kažin koks moralinis išsigimėlis ant žydų bendruomenės pastato išpurškia dažais nacių svastiką, žydai turi šokti iš malonumo beigi tylėti.

Kai kažkokia naujai susikūrusi politinė jėga neša prie kito pastato prikabinti atminimo lentą jų įsivaizduojamam didvyriui, kuris kadaise varė vietos žydus į getą ir „tvarkė“ jų paliktą turtą (gal ir todėl Holokausto restitucijos kontekste mūsų ausį taip rėžia „bešeimininkio turto“ sąvoka?), masinis beigi nuostabus laimingų lokiukų šokis turi būti surengtas kur nors prie Vilniaus Arkikatedros.

Ko gero… Nes prezidentas viešu pareiškimu, jei aš į jį gerai įsikirtau, pareiškė, kad „didelė visuomenės dalis norėtų jėgos semtis iš savo praeities, matyti ten didvyrius, ne vien nusikaltėlius“.

Tokią logiką formaliai galima būtų priimti, tačiau lieka skaudus klausimas dėl tos mūsų visuomenės dalies, kuri taip pat garsiai negali pareikšti savo nuomonės dėl įvykdyto genocido priežasties.

Praėjusios savaitės ketvirtadienį šalies vadovas rugsėjo 23 d. išvakarėse apdovanojo būrį žmonių Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, tarp jų ir Holokausto metu žydus gelbėjusius Lietuvos piliečius. Gitano Nausėdos komanda, ko gero, mano, kad toks veiksmas liudija subalansuotą politiką: ir medžiokliai laimingi, ir lokiukai nuostabiai šoka. Vos per kelių savaičių laikotarpį.

Manding, trauk velniai tokį balansą.

Yra dalykų, kur balanso nėra, nes jo būti negali.

Tarptautinėje organizacijoje, kurios dalis aš esu, ką tik buvo korporacinės etikos mokymai. Visame pasaulyje. Du dalykus pasižymėjau net į savo bloknotą, nors ta proga gavau storą taisyklių sąvado segtuvą.

„Kiekvienas žmogus nusprendžia, kas jį žeidžia“. Ta prasme ne mes, sprendžiantys, kad kiti dėl mūsų žodžių ar veiksmų įsižeisti neturėtų. Mūsų galva, turėtų reaguoti ramiau, suprasti humorą, taip pat ir arklišką.

Kita – „kiekvieno asmens komforto lygį formuoja patirtys, nes kiekvienas yra skirtingas“.

Jei Holokaustas yra nepakankama patirtis, meskite į mane akmenį. Tačiau nuostabaus lokiukų šokio aš nešoksiu.


2019-09-24

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt