Mažosios Lietuvos asmenybės, Svarbu

Šilutiškis Vladislovas Zenkevičius ir Klaipėdos krašto notgeldai

Atvira Klaipėda

Andromeda Milinienė
2019-09-28


Šilutėje gyvenęs kolekcininkas, pagal specialybę – inžinierius statybininkas, Vladislovas Zenkevičius (1916-1985) tyrinėjo Klaipėdos, Šilutės, Rusnės laikinųjų karo pinigų – notgeldų – atsiradimo istoriją ir surinktas žinias užrašė ateities kartoms.

Notgeldai – tai dar vienas Mažosios Lietuvos krašto išskirtinumas, palyginti su Didžiąja Lietuva. XVIII a. jie buvo leisti Prancūzijoje ir Vokietijoje, XIX a. – Austrijoje ir Vengrijoje. Anglai notgeldus leido Būrų karo metų 1900 metais apsuptame Mefkinge.

Rytų Prūsijoje pirmuosius notgeldus 1914 m. rugpjūčio 1 d. išleido Preussisch-Holland (Prūsijos Olandijos) apskritis. Po to jie pasirodė Olštyne, Bišofsburge, Ragainėje ir Tilžėje. Tais pačiais metais juos imta spausdinti ir Bavarijoje.

Klaipėdos krašte notgeldų buvo atsisakyta 1923-iaisiais, kai kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos. Čia, kaip ir visoje Lietuvos Respublikoje, ėmė cirkuliuoti litas.

Dvarininko palikuonis

Vladislovas Zenkevičius (nuotr.) gimė carinėje Rusijoje, Jamburge, apie 130 km nuo Sankt Peterburgo. Jo tėvas Liubomiras buvo Lietuvos bajorų, dvarininkų palikuonis. Motina Olga – rusė iš pasiturinčių amatininkų šeimos, dirbusi sukirpėja modelių namuose.

Iš Jamburgo Zenkevičiai persikėlė į Sankt Peterburgą, gyveno didžiuliame bute centrinėje gatvėje – Liteiname prospekte.

Vladislovo senelis (tėvo tėvas) Mykolas Liudvikas (1846-1931) buvo caro armijos generolas. Senelė – dvarininkė Kamilė, mergautinė pavardė – Skorkaitė. Jie kategoriškai priešinosi sūnaus Liubomiro santuokai su rusaite, nekilminga, ir dar stačiatike, tačiau nesėkmingai: Liubomiras vis tiek vedė Olgą ir netgi priėmė stačiatikybę.

Rusijos bolševikams įvykdžius perversmą, Liubomiras su žmona ir sūnumi persikėlė į Estijos Narvą. Čia 1924 m. jiems gimė dukra Nina. Narvoje Olga dirbo sukirpėja vietos modelių namuose, o Liubomiras – buhalteriu. Vladislovas lankė pradinę mokyklą, Nina – darželį.

Senelis Mykolas Liudvikas po Rusijos revoliucijos apsigyveno Lietuvoje, dvarelyje Burniuose, netoli Kražių. Čia jis valdė 50 hektarų savo protėvių žemės bei 30 hektarų giminaičių žemės. 1931 m. jis mirė.

Kolekcionieriaus senelis Mykolas Liudvikas (1846-1931) buvo caro armijos generolas.

Našlei Kamilei vienai sunkiai sekėsi tvarkyti ūkį, ji įklimpo į skolas. Kilo varžytinių grėsmė. Tai sužinojęs, sūnus Liubomiras su šeima grįžo į Lietuvą. Apmokėjo skolas (apie 7000 litų), pasamdė ekonomą, o pats su šeima apsigyveno Kaune. Įsidarbino buhalteriu viename iš šokolado dirbtuvių, nuomojosi didelį butą.

Lemtinga moneta

Nina Zinkevičiūtė Kaune lankė Saulės gimnaziją. Lietuvių kalbos ją mokė Salomėja Nėris. Nina buvo puiki sportininkė, krepšininkė. Vladislovas, kuris Narvoje lankė rusišką gimnaziją, Kaune taip pat tęsė mokslus rusiškoje privatinėje gimnazijoje. Baigęs ją, 1937 m., įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą, Statybos skyrių. Vladislavui tėvai samdė lietuvių kalbos korepetitorių.

Gimnazijoje Vladislovas susidraugavo su Lietuvos karininko, archeologo ir muziejininko Petro Tarasenkos (1892-1962) sūnumi Nikolajumi (1919-1944). Kartą, lankantis Tarasenkų namuose, Petras Tarasenka sūnaus draugui įteikė senovišką monetą. Šis įvykis tapo kertiniu Vladislavo gyvenime. Jaunuolis susidomėjo numizmatika.

Vėliau aistra kolekcionuoti tapo jo gyvenimo būdu. Jis susidomėjo ir bonistika, surinko dideles notgeldų, Rusijos imperijos bei Veimaro respublikos monetų, įvairių valstybių banknotų, įvairių šalių ordinų, medalių ir apdovanojimų kolekcijas.

Kolekcija maitino šeimą

1940 m., užėjus rusams, Zenkevičiai grįžo į Burnius. Čia gyveno per Antrąjį pasaulinį karą.

Nutrūkus studijoms Kaune, Vladislovas įsidarbino Raseinių butų biure inžinieriumi. Raseiniuose sutiko būsimą žmoną – Bronislavą Šimanauskaitę (1919-2007), Žemaitijos bajorų palikuonę. Šįkart jau Vladislavo motina Olga, stačiatikė, priešinosi sūnaus santuokai su katalike. Nors Bronislava atsisakė priimti stačiatikybę, 1942 m. jiedu susituokė. Tiesa, du kartus: katalikų ir stačiatikių bažnyčiose. 1943 m. jiems gimė duktė Elena.

Artėjant frontui, Vladislavo dėdės su vaikais pasitraukė į Vakarus, tačiau jo tėvas Liubomiras nenorėjo palikti Burnių ūkio. Vladislovas buvo irgi susiruošęs išvykti, tačiau prieš pat kelionę ūmiai susirgo plaučių uždegimu.

Kitoje Rusnės pinigo pusėje parašyta, kad jis „galioja iki bendruomenės valdyba atšauks.” Matyti ir Vitelio parašo faksimilę. Rusnės žuvininkas Ercius Jurgenaitis V. Zenkevičiui sakė, kad Vitelis buvo vaistininkas.

1945 m. Vladislovas pradėjo dirbti Raseinių apskrities draudimo valdybos viršininku. Pasibaigus karui ir Lietuvai vėl atgavus Klaipėdos kraštą, buvo paskirtas organizuoti Šilutės apskrities draudimo valdybos veiklą. Tų pačių metų rugpjūtį su žmona ir dukra persikėlė į Šilutę.

Vladislavo tėvai ir sesuo Nina iš Burnių persikraustė į ištuštėjusią Klaipėdą.

Liubomiras ir jo sūnus išvengė tremties tik dėl svainio saugumiečio pagalbos.

Rusnės pinigai. Galiojo tik pačioje Rusnėje. Spausdino vietinė spaustuvė, priklausiusi šilutiškių knygininkų Zekunų (Sekunna) dinastijai. Tai antroji (1920 m.) laida. Viršuje parašyta „Rusnės bendruomenė”, žemiau nominalas žodžiais, po juo – „Garantuota Rusnės kaimo bendruomenės“. Dar žemiau žaliu šriftu – „Otto Secunna & Sohn. Heydekrug”. V. Zenkevičius atkreipė dėmesį, kad 1920 metais jau minimas Klaipėdos kraštas ir Rusnės priklausomybė jam.

Klaipėdoje Liubomiro turima pašto ženklų kolekcija, kurią jis kaupė nuo 8 metų, leido jam su žmona, dukra ir žentu gyventi pasiturimai. Mokėdamas vokiečių, anglų, rusų, estų ir jidiš kalbas, jis susirašinėjo su kolekcininkais iš viso pasaulio. Keisdamasis eksponatais, dalį jų parduodavo, tad pinigų nestokojo.

Po Liubomiro mirties, 1968-aisiais, pašto ženklų kolekciją pasidalijo Nina ir Vladislovas.

Pirmojoje laidoje (1917 m.) rašoma „Ostpreussen” ir „Kreis Heydekrug”. „Apie Klaipėdos kraštą tada nė kalbos nebuvo, – rašo V. Zenkevičius. – Buvo Rytų Prūsijos provincija, kuriai priklausė Šilutės apskritis su Rusnės gyvenviete. Todėl ant piniginių ženklų nėra nė užuominos apie Klaipėdą.” Kur buvo spausdinta pirmoji laida – nežinia. (Pagal V. Zenkevičiaus duomenis)

Per savo gyvenimą Vladislovas Zenkevičius sukaupė daugiau nei 12 tūkst. įvairių eksponatų: didžiulę ordinų ir medalių kolekciją – visą Georgijaus kryžių rinkinį, Prūsijos, Rusijos, Austrijos-Vengrijos medalių, bulgarų, čekų, lenkų, latvių, estų ordinų; turėjo ir Saksonijos karališkąjį ordiną, kuris būdavo suteikiamas tik karališkosios giminės nariams, Šveicarijos medalių taikliesiems šauliams.

Vertingiausią Vlado Zenkevičiaus turėtos kolekcijos dalį sudarė Rusijos ir Vokietijos imperijų, taip pat Veimaro respublikos pinigai. Jo rinkinyje buvo net 30 caro Petro I sidabrinių rublių.

Palikimas

Eksponatai kolekciją pasiekdavo įvairiais keliais: keičiantis kolekcininkų susirinkimuose, superkant iš pavienių asmenų, bendraujant su užsieniečiais; čia V. Zenkevičiui teko griebtis visokiausių gudrybių, pavyzdžiui, laiškus siųsdavo iš Sovetsko (Tilžės) arba paprašydavo, kad kas nors juos išsiųstų iš Maskvos (iš Rusijos siunčiamus laiškus tikrindavo ne taip kruopščiai).

1976 m., išėjęs į pensiją, V. Zenkevičius važinėjo į kolekcininkų susirinkimus visoje Sovietų sąjungoje. Jo namuose taip pat lankėsi kolekcininkai. Vienas iš jų, išgirdęs, kad Vladislovas turi Šilutės ir Rusnės pinigų, paragino juos aprašyti.

Šilutės notgeldas (1921 m. laida, 25 pfenigiai). Vienoje pusėje vaizduojamas rašytojas Hermanas Zudermanas, gimęs ir augęs Macikuose bei Šilutėje. Kitoje pusėje – jo tėvų namas Šilutėje. Apačioje – poeto mintys apie tėvynę: “Nacionalinis jausmas, kai jis pasireiškia meile savajai Tautai, yra kilniausias dvasinis penas ir tampa nesantaikos nuodais, jeigu gimdo neapykantą svetimtaučiams. Klaipėdos kraštas per šimtmečius tai yra patyręs. Dvi tautos taikingo bendradarbiavimo dėka bemaž susiliejo į vieną naciją. Vaiduose liepsnojantis pasaulis galėtų tai paimti pavyzdžiu.”

Apie 1982 metus rankraštį, Klaipėdos krašto notgeldų kolekciją, spaudai parengtas iliustracijas V. Zenkevičius atidavė Lietuvos etnografijos muziejui. Medžiaga turėjo būti išleista atskira knyga, tačiau autorius jos nesulaukė. Jau po jo mirties V. Zenkevičiaus studija buvo cituojama žodis žodin, – deja, neminint autoriaus, – Lietuvos banko Pinigų muziejaus sukurtame vaizdo siužete apie notgeldus.

V. Zenkevičiaus palikuonių duomenimis, Lietuvos valstybės apdovanojimų, ordinų ir medalių kolekciją pats jos savininkas padovanojo Vilniaus universiteto muziejui – irgi tikėdamasis, kad bus išleista knyga. Deja, praėjus keliems dešimtmečiams, universitetas tokios informacijos jiems nepatvirtino.

Laukininkai ir žuvininkas Pamario krašto tautiniais drabužiais, Klaipėdos švyturys ir molas.

V. Zenkevičius mirė 1985 m. ir buvo palaidotas Šilutės kapinėse.

Jo parašyta studija „Vietiniai pinigai Klaipėdos krašto apyvartoje 1917-1923 metais“ buvo išleista 2017 metais privačia iniciatyva.

Pinigai, pasirašyti ranka

1914 m., vokiečiams paskelbus mobilizaciją, iš apyvartos dingo sidabro bei aukso monetos. Gyventojai nebeleido į rinką pinigų iš metalo. Valdžia – taip pat. Valstybinis bankas nebekeitė „popierių“ į auksą. Maža to: geležinkelis, paštas ir kitos valstybinės įstaigos turėjo atiduoti auksinius pinigus Valstybiniam bankui. Iš gyventojų auksinės monetos buvo surenkamos mainais į plieną. 1914 m., per penkis mėnesius, bankas atsiėmė milijardą markių auksinėmis monetomis. Sidabrinės monetos liko gyventojų slėptuvėse. Žmonės kaupė maisto atsargas. Rinka nuskurdo. Pakilo kainos.

1914 m. rugpjūtį valdžia išleido 1, 2, 5, 20 ir 50 markių nominalo banknotus – pakaitalą monetoms. Tai mažai padėjo. Pasienio rajonai, industriniai centrai pinigų stygių jautė labiausiai.

Pamario namas nendriniu stogu.

Pirmosiomis karo dienomis daug vietovių Rytų Prūsijoje, taip pat ir Klaipėdą, užėmė rusų kariuomenė. Šios vietovės buvo atkirstos nuo pinigų gavimo šaltinių. Apskritys, miestai, valsčiai griebėsi seno atradimo – notgeldų.

Visi 1914 m. laidos vietiniai pinigai buvo išleisti be centrinės valdžios sutikimo. Jie buvo spausdinami vietinėse spaustuvėse, hektografu, pasirašomi ranka. Pasak V. Zenkevičiaus, ši laida atrodė gana primityviai, tačiau mažo nominalo pinigų pakaitalas atliko savo paskirtį. Kitos, vėlesnės, laidos buvo gerokai patobulintos.

Laivų stiebų fone – atplukdyti sieliai. Kairiajame viršutiniame kampe – celiuliozės fabrikas, dešiniajame – laivų statykla su ant stapelių stovinčiu laivu.

I pasaulinio karo notgeldai buvo naudojami Vokietijoje. Jie buvo naudojami ir Klaipėdoje, Šilutėje bei Rusnėje.

Visi notgeldai netrukus grįžo į leidėjų rankas ir buvo nuvertinti. „Ungultig“ (negalioja), „Entwertet“ (nuvertinta), „Eingelost“ (pašalinta iš apyvartos), „Ohne wert“ (beverčiai), „Nur zu Sammler Zwecken“ (tinka tik kolekcionuoti) – tai būdavo užrašoma ranka, rašalu, arba dedamas spaudas, išmušant, praduriant skyles, nukerpant kampus.

1916 m. pabaigoje pinigų trūkumas vėl padidėjo. Ir vėl apskritys, miestai ir valsčiai (net pramonininkai) griebėsi seno triuko. Tik jau šios laidos pinigai atrodė gražiau: tekstas įrėmintas ornamentu, su vietovių herbais ar kitais vietos vaizdais. Šiai laidai priklauso ir 1917 m. Klaipėdos notgeldas, ir Rusnės bei Šilutės pinigai (1917-1918 m.).

1917 m. Klaipėdos notgeldas

Klaipėdos piniginių ženklų istorija prasideda 1917 m. – miesto magistrato išleistais žalios spalvos ženklais su juodu šriftu.

Sprendžiant iš kuklios jų išvaizdos ir nesudėtingos poligrafinės apdailos, šie pinigai buvo spausdinti kurioje nors vietos įmonėje, greičiausiai laikraščio „Memeler Dampfboot“ („Klaipėdos garlaivis“) spaustuvėje.

Pagrindinė piniginio ženklo pusė aprėminta ornamentu, dešiniajame viršutiniame kampe užrašyta „serija A“, numerio ženklas ir penkiaženklis skaitmuo, įspaustas rankiniu numeratoriumi. Viršutiniame kairiajame kampe – baltas apskritimas, jame įspaustas Klaipėdos miesto antspaudas su herbu. Antrojoje eilutėje kiek smulkesniu šriftu įrašyta „Klaipėdos miesto kasos vertybės ženklas“ ir t. t. Antroje pusėje – „Galioja iki magistrato bus atšaukta „Klaipėdos garlaivis“ laikraštyje“.

Klaipėdos notgeldai, 1922 m. laida. Pinigus leido Klaipėdos krašto prekybos rūmai, jie išspausdinti Miunchene. Kitoje pusėje – Neringos kopos, Klaipėdos miesto vaizdai.

Nuo 1919 m. Vokietijoje pradėti leisti notgeldai su pasakų motyvais, kraštovaizdžiais ir netgi vietovėmis iš leidėjų fantazijos pasaulio. Tokia „saviraiška“ Vokietijoje greitai buvo uždrausta (1922 m.), tačiau šis draudimas negaliojo Antantės valdomame Klaipėdos krašte.

Klaipėdoje prancūzai leido Prekybos rūmams išsileisti seriją nuo 1 iki 100 markių vertės vietinius pinigus. 1923 m. pinigų spausdinimo mašinos visiškai atitrūko nuo valstybės kontrolės. Įvairaus tipo ir nominalo piniginių ženklų skaičius pasiekė 80 tūkstančių. Tuo metu pinigai buvo menkaverčiai.

Kai kurie to laikotarpio pinigai buvo tiesiogiai pagrįsti materialinėmis gėrybėmis: margarinu, cukrumi, plytomis, elektros energijos kilovatais, kubiniais metrais dujų…

1923 m. prijungus kraštą prie Lietuvos Respublikos, mišrią pinigų apyvartą – vokiškas markes ir vietos pinigus – palaipsniui pakeitė lietuviškas litas.

1924 m. Veimaro vyriausybė išleido rentmarkę ir tuo padarė galą chaosui pinigų apyvartoje.

Klaipėdos krašto gyventojams savo rankose teko turėti ir centrinės Vokiečių vyriausybės milijonus bei milijardus, ir vietinius smulkius pinigus.

Parengta bendradarbiaujant su kolekcininko V. Zenkevičiaus palikuonimis bei knygos „Vietiniai pinigai Klaipėdos krašto apyvartoje 1917-1923 metais“ rengėjais.


2019-09-28

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt