Spalio 4-ąją sukanka lygiai 45 metai, kai tuometinės LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos valdyboje buvo apsvarstyta Klaipėdos senamiesčio regenercijos projekto transporto schemos dalinė korektūra, kurios du iš trijų variantų numatė naujo tilto statybas šalia buvusių gynybinių bastionų.

Praėjusios kadencijos miesto valdžia pasirašė sutartį dėl pakeliamo tilto projektavimo šiek tiek labiau į rytus nei planuota tarybiniais metais, tačiau institucijoms pareikalavus poveikio aplinkai vertinimo, kuris iki šiol dar nebaigtas, naujosios kadencijos valdantieji tokio projekto jau nebemato tarp prioritetinių savo darbų.

Dangė ir apylinkių vaizdas 1974 metais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo) nuotr.

Užuomazgos jau tarpukariu

1937 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos laikraštis „Vakarai“ skelbė, jog planuojama statyti naują didelę magistralinę gatvę, kuri jungtų uostą, geležinkelio uostą, „Lietuvos eksportą“ (1928 m. Smeltėje pastatytas fabrikas, sovietmečiu jo teritorija virto Žvejybos uostu) ir „eitų aplenkdama miestą“.

„Tenka patirti, kad Klaipėdos miesto galvos visai nebuvo tikėję, kad miestas taip sparčiai plėsis. Todėl tik dabar pradedama subrusti ruošti planus, kad miestas galėtų tvarkingai ir planingai statytis ir kad gatvės kiek galima pritalkintų naujiems didmiesčio reikalavimams. Prie dabartinių sąlygų visai nebetinka gatvių platumai, nes miesto šeimininkai senovėje ir iki paskutinių dienų visai to nepaisė. Pavyzdžiui, prie Kūlių vartų turgaus dienomis dabar visai pavojinga bepereiti gatvę, juo labiau dviračiu pervažiuoti. Šiandien norint čia gatves praplėsti, kaip ir nebeįmanoma, nes namai visai arti gatvių sustatyti, juos pašalinti arba patraukti negalima, arba galima, bet tenka nusavinti ir brangiai mokėti. Todėl pradedama dairytis kitų išeičių, kad minėtą gatvę kaip ir kitas didžiausio susikimšimo gatves atpalaidavus nuo per didelio susisiekimo“, – rašė laikraštis.

Kartu jis informavo, kad miesto valdyba jau nupirko prie Kūlių vartų, šalia bravoro (dabar – „Švyturys Brewery“) žemės sklypą ir „veda derybas atpirkti“ prie Kūlių vartų ir Manheimo gatvės (dabar – Galinio Pylimo) stovinčius bravoro namus, „kad paskiau būtų galima praplatinti įvažiavimą į Manheimo gatvę.

„Bet susikimšimas Kūlių vartų gatvėje ir tuomet nesumažėtų. Kadangi per Smeltę gatvė yra labai blogai grįsta, tai ta gatve ūkininkai vengė ir vengs važiuoti. Tad reikia dar kitos išeities ieškoti. Naujausiai sumanytas visai naujas planas, būtent pastatyti vieną didelę gatvę aplink visą miestą. Ta gatvė turi jungtis su visomis svarbiausiomis miesto gatvėmis“, – rašė „Vakarai“.

Planuota gatvė turėjo prasidėti ties Šlėvio gatve (pokariu – Žvejybos, vėliau įtraukta į Naująją Uosto g.), priešais tuomet buvusius muitinės sandėlius, kirsti Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvę, eiti pro geležinkelio stotį, miesto kapines (dabar – Skulptūrų parkas), verpalų fabriką „Liverma”, stovėjusį Prezidento Smetonos al. 25 (dabar – Liepų gatvė, prekybos centras „Gulbė”), per Dangę, pro verpalų fabriką (sovietmečiu – „Trinyčiai”), Tilžės gatve, pro žydų kapines (dabartine Sausio 15-osios g. trasa) ir Smeltės vaistinę (dabar Minijos g. 1) ir turėjo įsijungti į gatvę, vedusią į Smeltę. Gatvė turėjo būti 8 metrų pločio, su dviem keliais dviratininkams ir šaligatviais iš abiejų pusių.

Laikraštis informavo, kad parengiamieji darbai jau pradėti, miesto valdyba „jau ieško gero akmens ir jei tokio pasiseksią gauti, tai dar šią žiemą būsią pradėti gatvės tiesimo darbai“.

Informuota ir kad reikės statyti naują tiltą per Dangę. Kartu priminta, kad ir Biržos tiltas „labai senoviškas, kurio vieton anksčiau ar vėliau teks naują statyti“ (turi būti nuolat remontuojamas, yra nepatogus didesniems laivams, „aukštas pravažiuoti“, „dažnai pagriaunamas“).

„Naujosios gatvės tikslas būsiąs geležinkelio stotį ir prekių stotį sujungti tiesiog su uostu. Atvažiuojantieji į Klaipėdą iš šiaurės ir rytų ir turį reikalo Lietuvos Eksporte galės pro stotį minėta didžiąją gatve nuvažiuoti ir nereikės grūstis per vingiuotas ir užkimštas miesto gatves. Tokiu būdu labai atslūgtų susikimšimas miesto centre“, – rašyta straipsnyje.

Jame taip pat konstatuota, kad nutiesus šią gatvę, teks galvoti apie turgaus perkėlimą, nes „dabar ir turguje padėtis pasidarė nebepakenčiama“ (vėliau atvažiavę ūkininkai nebegauna vietos, tad jau nuo vidurnakčio prie turgaus pradėdavo rinktis vežimai, kildavo kivirčų su policija).

Trys schemos

Klaipėdos senamiesčio regeneracijos projektą parengę Stasys Prikockis, Nijolė ir Vytautas Zubovai 1982 m. žurnale „Architektūros paminklai” rašė, kad 1964 m. Miestų statybos projektavimo institute buvo atliktas senamiesčio dubliuojančios gatvės projektas.

„Gatvė turėjo aplenkti senamiestį iš rytų pusės ir šiaurinėje miesto dalyje įsijungti į S. Nėries gatvę. Šis projektas pasirodė ne visai realus, nes susijęs su nemažais sanacijos darbais, be to, S. Nėries gatvėje gausu švietimo bei sveikatos apsaugos įstaigų: Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai ir Mažoji koncertų salė, poliklinika, vaikų ir respublikinė ligoninės ir kt.”, – rašė architektai.

Lygiai prieš 45 metus, 1974-ųjų spalio 4-ąją, LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos valdyboje buvo apsvarstyta Klaipėdos senamiesčio regeneracijos projekto transporto schemos dalinė korektūra. Iš pasitarimo protokolo matyti, kad jam buvo pristatytos trys galimos transporto schemos.

Pirmoji numatė „miesto keleivinio transporto magistralę, apvažiuojančią senamiestį, pravestą už pylimų ir vandens tvenkinių per pramoninių sandėlių teritoriją su tiltų per Dangės upę į Žaliosios gatvės trasą“.

Antrojoje schemoje tokia magistralė irgi matyta su tiltu į Žaliąją gatvę (ko gero, dabartinė J. Karoso), tačiau pylimų vietoje ją siūlyta projektuoti po žeme.

Trečioji schema buvo itin ambicinga. Pagal šį „perspektyvinį miesto keleivinio transporto sprendimo variantą“ pagrindinis miesto transporto „ryšys“ buvo numatomas Herkaus Manto gatvėje, „senamiestį ir dalį Manto gatvės pereinant giluminiu tuneliu po Dangės upe, Pergalės gatve (dabar – Tiltų) į Taikos prospektą“.

Dangė ir jos apylinkių vaizdas 1968 metais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo) nuotr.

Šio pasitarimo protokole taip pat matyti, kad Miestų statybos projektavimo institutas buvo parengęs Herkaus Manto gatvę turėjusios dubliuoti gatvės projektą. Konstatuota, kad jis „atitinka senamiesčio regeneracijos interesus“, tačiau kartu priminta, kad S. Nėries gatvėje yra gydymo įstaigos, muzikos mokykla, kurioms „labai trukdys miesto keleivinis-tranzitinis transportas“. Todėl buvo pasiūlyta šiam tikslui naudoti lygiagrečią Žaliąją gatvę, „su įsijungimu į Manto gatvę Gorkio (dabar – Liepų) arba Dangės gatvėmis ir Daukanto gatvės trasoje, ją atkoreguojant“.

Protokole taip pat užsiminta apie planuojamą statyti geležinkelio viaduką Herkaus Manto gatvėje, tad konstatuota, jog panaudoti Tarybinės Armijos (dabar – Šaulių) gatvę kaip dubliuojančią Herkaus Manto g. – „nėra realių galimybių“.

Svarstymo metu „buvo prieita bendros nuomonės“ rinktis variantą, kai transportas apvažiuotų senamiestį iš rytų, „už pylimų ir vandens telkinių“.

„Esamus išlikusius pylimus išsaugoti, juos įtraukiant į senamiesčio „žaliąjį žiedą“, kuris numatomas senamiesčio regeneracijos projekte. Svarbu išsaugoti gynybinių pylimų kultūrinius sluoksnius, nevykdant jų zonoje jokių statybų“, – rašoma protokole.

Jono kalnelio vaizdas 1966 metais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo) nuotr.

Kaip „perspektyvinis variantas“ buvo pasirinktas „perėjimas per senamiestį giluminiu tuneliu Manto-Pergalės gatvių trasoje“.

Abu šiuos sprendinius nutarta pateikti svarstyti Klaipėdos miesto išplėstinei architektūrinei tarybai.

Apie Tiltų gatvę – skirtingai

Toje pačioje LTSR kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos valdyboje 1974-ųjų spalio 23 d. buvo svarstomi Klaipėdos senamiesčio regeneracijos projekto eskizai.

Šio svarstymo metu šios valdybos viršininko pavaduotojas Edmundas Misiulis akcentavo, kad Pergalės gatvė yra labai siaura ir būtina ją padaryti kaip galima ramesnę, „nes tai pagrindinai prekybinė gatvė, kur pirmenybė turi būti atiduota pėstiesiems, ne transportui“.

Pergalės (dabar – Tiltų gatvė) 1977 metais. Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo) nuotr.

Anot E. Misiulio, Klaipėdos senamiestis yra toks nedidelis, kad bet koks transportas (išskyrus aptarnaujantį) yra nepageidautinas, o tranzitiniu transportu esą nereikėtų apkrauti ir J. Biliūno gatvės (dabar – Galinio Pylimo). Jis taip pat išreiškė nuomonę, kad perspektyvinis variantas su eismui skirtu tuneliu po senamiesčiu ir Dange irgi yra svarstytinas.

Tuo metu Statybos reikalų komiteto Miestų skyriaus viršininkas J. Girčys išreiškė nuomonę, kad Pergalės gatvė nebus tranzitinė, bet ir turi išlikti gyva. Pasiūlymas dėl tunelio, jo nuomone, abejotinas. Esą pakaktų apvažiavimų apie senamiestį.

Užstatymo taryba ir vykdomasis palaimino

Senamiesčio regeneracijos plano eskizas tų metų gruodžio 11 d. buvo apsvarstytas ir Klaipėdos miesto išplėstinio užstatymo taryboje.

Jos posėdžio protokole nedetalizuojama, ką konkrečiai pasakė kiekvienas iš posėdžio dalyvių, tik bendrai išvardinta, apie ką kalbėta pasisakymu metu. Pavyzdžiui, kad reikia „nukrauti autotransportą iš Pergalės gatvės paliekant joje tik aptarnaujantįjį transportą“; kad reikia projektuoti „dubliuojančią gatvę trasoje apeinat pylimus, statant tiltą per Dangės upę ir įsijungiant į Žaliąją gatvę“.

Pasitarimo metu buvo pritarta senamiesčio regeneracijos projektiniam pasiūlymui ir nutarta pateikti jį susipažinti miesto Vykdomojo komiteto nariams. Pritarta ir siūlymui dėl minėtosios dubliuojančios gatvės su tiltu per Dangę.

1975 m. sausio 4 d. „Tarybinė Klaipėda” informavo, kad architektų Nijolės ir Vytauto Zubovų Klaipėdos senamiesčio regeneracijos projekto iki 2000 metų ekskiziniams pasiūlymams pritarė ir miesto Vykdomasis komitetas. Pritarta ir pasiūlymui projektuoti dubliuojančią gatvę apeinant senamiestį už pylimų ir pastatant tiltą per Dangę ir tęsinį iki Dangės gatvės.

Taip pat buvo nurodyta, kad Restauravimo ir paminklų apsaugos institutas pirmą 1975-ųjų pusmetį paruoš pirmos eilės (10-15 metų) Klaipėdos senamiesčio užstatymo detalaus išplanavimo projektą.

Architektas Edmundas Andrijauskas savo projektavimo firmos archyve saugo ir šio projekto detalaus išplanavimo stadijos pirmos eilės statybos brėžinį (nuotr.). Jame matyti, kad naujojo gatvė ir tiltas planuotas visai šalia įplaukos į Jono kalnelio užutekį.

Pasak S. Prikockio ir N. bei V. Zubovų, jiems rengiant senamiesčio regeneracijos projektą iškilo uždavinys paieškoti realesnio senamiesčio dubliuojančios gatvės varianto nei planuotas 1964 m.

„Gatvės trasa šalia senamiesčio nekėlė abejonių, o šiaurinėje miesto dalyje buvo pasiūlyta transportą kreipti į Žaliąją gatvę, toliau S. Daukanto gatve eismą paskirstyti į H. Manto gatvę (išvažiavimas iš miesto) ir į S. Nėries gatvės šiaurinę dalį (autobusų ir geležinkelio stotys). Tuo būdu dubliuojančia gatve, pradedant Taikos prospektu ir Bangų gatve visas tranzitinis lengvasis ir visuomeninis transportas būtų nukreiptas ne tik nuo senamiesčio, bet ir nuo dalies H. Manto gatvės. Visuomeninio transporto sustojimo vietos turėtų būti išdėstytos taip, kad pasiekiamumo riba būtų ne daugiau kaip 7 minutės. Į senamiestį įleidžiamas tik aptarnaujantis transportas, numatomas vienpusis eismas visose gatvėse (išskyrus P. Cvirkos) uždaromis kilpomis. Aplink senamiestį iš dalies ir jo viduje numatyta įrengti automobiliams stovėti aikšteles. Didžiausios jų prie pagrindinių magistralių — Sukilėlių ir dubliuojančios gatvės. Bendras vietų skaičius aikštelėse apie 600. Reikia pažymėti, kad transportas Klaipėdos senamiestyje ir daugelis kitų problemų priklauso nuo to, ar greitai bus įrengta dubliuojanti gatvė. Dabar gatvių ir tiltų statyba Klaipėdoje gerokai atsilieka nuo miesto augimo tempų. Gatvių tinklo vystymo programoje numatyta pirma pastatyti tiltą Mokyklos gatvėje ir rekonstruoti Uosto bei M. Gorkio gatves. Atlikus šiuos darbus, bus galima vykdyti transporto eksperimentus, patikrinti, ar reikia dubliuojančios gatvės bei patikslinti pasirinktą trasą”, – „Architektūros paminkluose” 1982 m. rašė senamiesčio regeneracijos projekto autoriai.

Stabdė ir pinigai, ir teatras

Paklaustas, kodėl sovietmečiu taip ir nebuvo realizuotas tokios gatvės ir tilto projektas, tuomet miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju dirbęs Valentinas Greičiūnas sakė, jog esminė priežastis buvo Dangės skvere planuotas pastatyti Muzikinio teatro pastatas.

Klaipėdos vaizdas 1989 metais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvo) nuotr.

„Norėjome, kad lygiagrečiai eitų bent abiejų objektų projektavimas, kad nebūtų taip, jog pastatome tiltą, o tada jau sako, kad reikėjo kokių dešimt metrų ten ar kitur. Kad vienas kitam netrukdytų. Jau turėjome ir Muzikinio teatro paveiksliukų prisipaišę. Kitas dalykas – tais laikais nebuvo taip paprasta gauti ir finansavimą iš valstybės. Pavyzdžiui, diskutavome ar pirma naują viešbutį pastatyti, ar naują Mokyklos gatvės tiltą. Duodavo kažkokią sumą ir sakydavo – pasirinkit, ką manote svarbiau“, – sakė V. Greičiūnas.

Pasak jo, buvo numatyta ir nugriauti vieną namą, kad naujoji gatvė kitapus Dangės galėtų įsilieti į S. Nėries gatvę.

Iliustracija iš žurnalo „Architektūros paminklai”

„Visada buvo mintis Tiltų gatvę palikti tik pėstiesiems ir aptarnaujamam transportui. Tada dar buvo ir reikalavimas, kad į elektrinę reikia vežti anglis, kad baržos pro juo pralįstų. Dabar galima statyti ir žemesnį, tiltas šimtu procentu ten būtinas. Mieste nėra per daug tiltų ir per plačių gatvių. Kiek galima, tiek reikia jų daryti. Juk dėl dešimties ar dvidešimties nepatenkintų žmonių negalima daryti nepalankius sprendimus dešimtims tūkstančių“, – sakė V. Greičiūnas.

Rytoj skaitykite:

Kada vėl atgimė tilto idėja?

Koks 859,4 tūkst. Eur atsiėjusio projekto likimas?

Ar kada nors tiltas iš viso beiškils?

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.