Stoja politinis ruduo. Kitų metų valstybės biudžeto priėmimo metas. Svarbiausias šalies politinis-ekonominis dokumentas, nurodantis itin didelės dalies šalies žmonių gyvenimo kokybės rodiklius. Turint galvoje, kad lygiai po vienerių metų – eiliniai Seimo rinkimai, kurie pratęs arba užbaigs dabartinių valdančiųjų vyravimo etapą, galima nesunkiai atspėti, kad, svarstant biudžetą, veikiantys politikai vienas kitam per galvas siūlys pridėti pinigų tiems, kurie galėtų už juos balsuoti. Pirmiausiai vienamandačių rinkimų apygardų, kuriose Seimo nariai tokie tapo.

Didesniu dėmesiu dar bus pamalonintos tos socialinės grupės, kurių atstovai į rinkimus eina drausmingai, kaip įpratę nuo sovietmečio.

Sprendimų palankumo šiaip jau gali tikėtis visi, daugmaž socialiai artimi visuomenės nariai.

Seimo nario priesaikos tekstas nereikalauja, kad jie būtų lygiai visiems teisingi. Toks žanras, kuris nesikeičia nuo pat neprigulmybės pradžios.

Finansų ministerijos skaičiuotojai sudaro biudžeto projektą, kuris tvirtinamas ministro, tada dokumentas keliauja Vyriausybėn. Ten ministrų kabinetas projektą koreguoja atsižvelgdamas į siekiamus politinius tikslus. Tvirtina jau pakoreguotą projektą ir palydi jį į Seimą, kur jo laukia teoriškai 141 seimūnas.

Nuo šios vietos kaip taisyklė prasideda dovanų balius: biudžetas keliauja į visus parlamento komitetus, frakcijas ir teoriškai svarstomas net triskart, kol tampa valstybės biudžetu.

Prisimenu atvejus, kada šios biudžeto svarstymo stadijos metu Seimo narių pageidavimai kažkam kažkiek pridėti arba skirti pinigine išraiška siekdavo papildomus pusantro milijardo. Dar litais. Taigi, beveik pusę milijardo eurais.

Tiesa, vėliau seimūnų apetitui radosi įvairių apynasrių: siūlančiųjų kažkam pridurti ar skirti reikalaujama sugalvoti, iš kur tuos pinigus paimti, be to yra Europos Sąjungos (ES) reikalavimas, kad biudžete numatytos išlaidos be proto neviršytų prognozuojamų pajamų. Yra ir švelnesnis ES pageidavimas, kad išlaidos eilutė eilutėn atitiktų pajamas.

Dabar valdžią turintys Lietuvos žalieji-valstiečiai (LVŽS), beigi socialdemokratai-darbiečiai (LSDDP) sako, kad pirmusyk nuo nepriklausomybės pradžios tą ES pageidavimą vykdo paraidžiui. Sąmoningai neminiu naujai atsiradusių valdančiosios koalicijos partnerių, nes jie dar esmingai nepraėję patikrinimo biudžeto dėliojimo pagundomis.

Kas specifiškai įdomaus gali nutikti šiemet? Pirmiausia – prezidento Gitano Nausėdos siūlymas sudaryti biudžetą taip, kad jame rastųsi papildomi 100 mln. eurų, kuriais būtų paremtos tos visuomenės socialinės grupės, ligi šiol nepajutusios, kad Lietuva šiais laikais išgyvena savo geriausios ekonomikos laikotarpį.

Prezidentas likus metams iki Seimo rinkimų maudosi pasitikėjimo reitingų viršūnėse, tad nesutarti su juo tokiomis aplinkybėmis Seime veikiančioms partijoms gal net pražūtinga.

Juo labiau: ką reiškia nepritarti p. Nausėdos politiniams šūkiams? Reiškia nepritarti „gerovės valstybei“… Panašiai, kaip nusikirpti sau liežuvį.

Ponas Nausėda pagal žanro reikalavimus pasiūlė, kad tuos pinigus galima būtų atrasti mažinant mokestines lengvatas tiems, kurie ekonominį pakilimą jaučia labiau. Tarkime, gaudami transporto degalus, apmokestintus lengvatiniais mokesčių tarifais.

Dar keli pinigų šaltiniai, prezidento manymu, galėtų būti ligi šiol labai komplikuoti mokesčiai už aplinkos taršą (taigi, automobiliams visų pirma) bei nekilnojamąjį turtą. Komplikuoti visų pirma todėl, kad ten – jokios aiškios koncepcijos ir aibės visokiausių išimčių beigi lengvatų.

Tačiau klausimas: ką daryti? Akcizo lengvata ūkininkams skirtam dyzelinui – tai lengvata LVŽS artimai socialinei grupei. LVŽS lyderis iš Seimo kultūros komiteto dėl to jau viešai kraipė galvą. Matyt – nepraeis.

Valdantieji siūlo priblokšti visuomenę svaresniu nekilnojamojo turto mokesčiu. Tačiau štai, ką primena „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas savo socialinio tinklo paskyroje: „Jei galvojate, kad „valstiečiai” ir „Kultūros komiteto pirmininkas” mokės nekilnojamojo turto mokestį, tai pagalvokite dar kartą. Kelios ištraukos iš LR nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio, pavadinimu „mokesčio lengvatos“, cituoju:

Mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas:

Juridinių asmenų, kurių daugiau kaip 50 procentų pajamų per mokestinį laikotarpį sudaro pajamos iš žemės ūkio veiklos <…> nekilnojamasis turtas, kuris visas ar kurio dalis naudojami pajamoms iš žemės ūkio veiklos <…> gauti (uždirbti);

Nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens naudojamas pajamoms iš žemės ūkio veiklos <…> gauti (uždirbti);

Nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens, turinčio meno kūrėjo statusą, naudojamas kaip kūrybinės dirbtuvės (studijos) individualiai kūrybinei veiklai;

Nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), fizinio asmens naudojamas švietimo darbui;

Kitų (t.y. ne tradicinių) religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), naudojamas tik nekomercinei veiklai arba kulto apeigų reikmenų gamybai”.

Dar p. Karbauskis žada pats eiti kalbėtis su šalyje veikiančiais komerciniais bankais dėl papildomų mokesčių jiems. Bus įdomu, nes, išvertus į normalių žmonių kalbą, maždaug 6 proc. mokesčių nuo savo verslo pajamų mokantis stambiausias Lietuvos žemvaldys žada eiti pas bankininkus, agituodamas labiau prisidėti prie geresnės valstybės. Bus geras laikas.