Ar matėte Michaelio Haneke’s filmą „Pakvaišę žaidimai“ („Funny games“)? Jei nematėte – ne bėda, jį galima papasakoti dviem trim sakiniais.

Į vasarnamyje atostogaujančios gražios šeimos duris pasibeldžia du simpatiški, mandagūs jaunuoliai, jie paprašo atsigerti, po to – paskolinti kiaušinių. Šeima kiaušinių neturi, vyksta draugiškas pokalbis, kuris palengva ima vystytis neįprasta, keista, vis didesnį šiurpą keliančia linkme. Filmas baigiasi tuo, kad „mandagieji“ jaunuoliai juos maloniai sutikusią, paklusnią ir naivią šeimynėlę išžudo.

Šį filmą kažkodėl prisiminiau, vaikštinėdama ne istorinėmis puikiojo Neapolio gatvėmis, pavykus kelioms dienoms ištrūkti iš lietingos Klaipėdos į vis dar 25 laipsnių karščiu alsuojantį romantiškąjį pietų Italijos uostą, o viename konkrečiame šio milijoninio miesto rajone, kuris jau dūsta nuo pabėgėlių iš Afrikos. Tų pačių, kuriuos mes vis rečiau matome televizijų ekranuose, nes ši tema Lietuvoje jau nebėra tarp „topinių”. Nors turėtų.

Po juodaodžių prekybos turgaus vieta tampa viena didele šiukšliadėže. Palmiros Mart nuotr.

Neapolyje gyvenome centrinės stoties rajone, kuriame (bent jau išoriškai susidarė toks įspūdis) apie 90 proc. gyventojų, ko gero, sudarė juodaodžiai. Jauni, nuo kokių 18 iki kokių 35 metų vyrai. Afrikiečių moterų gatvėje – vos viena kita. Galbūt jos, skirtingai nei vyrukai, dirba? Tiesa, „dirba” ir dalis vyrukų – pardavinėja „Adidas”, „Gucci”, „Prada” etc. žymių prekinių ženklų falsifikatus bei kitus niekučius. Po jų prekybos turgaus vieta tampa viena didele šiukšliadėže. Šiukšlių krūvos nuo ryto iki vakaro mėtosi ir visame minėtame stoties rajone.

Žinia, pietų italai irgi vokiška tvarka nepasižymi, tačiau kažkodėl tuose miesto rajonuose, kuriuose tamsiaodžių prekijų nematyti, tvarka visai kitokia, skiriasi kaip diena ir naktis nuo tų vietų, kuriose bazuojasi pabėgėliai iš Afrikos.

Tuose miesto rajonuose, kuriuose tamsiaodžių prekijų nematyti, tvarka visai kitokia, skiriasi kaip diena ir naktis. Palmiros Mart nuotr.

Grįžtant vakare į viešbutį pro daugybę gatvėse besibūriuojančių, savo kalba garsiai kalbančių, įdėmiai baltaodžius turistus apžiūrinėjančių afrikiečių, jausmas nebuvo pats maloniausias. Džiaugiausi bent tuo, kad mano palydovas – vyras. Grįžti, pavyzdžiui, dviem moterims būtų buvę itin nejauku. Ir, ko gero, nelabai saugu.

Tačiau teko matyti ir išimčių. Nedideliame viešbutyje, kuriame apsistojome, indų nurinkėju dirbo vienas iš, tikėtina, tų pačių afrikiečių. Vyrukas sukosi stropiai, buvo neblogai pramokęs italų kalbos.

Visgi paskutinį rytą iš didžiulės balkono lodžijos stebėtas vaizdelis smagiai prajuokino, tapęs finaliniu kelionės akcentu.

Kitoje siauros gatvėles pusėje, priešais esančiame remontuojamo namo balkone – lodžijoje du vyrukai bandė tvarkyti statybinį laužą. Baltaodis su kastuvu nuolaužas metė į didelę krūvą, o juodaodis stoviniavo aplinkui, tiesiog imituodamas darbą. Taip jis sukinėjosi geras 15 minučių, vis eidamas ratais aplink savo besidarbuojantį partnerį. Pagal logiką tą laužą, matyt, reikėjo sukrauti į šalia pastatytus didelius krepšius – kibirus: vieną iš jų, tuščią, juodaodis tai pakeldavo, tai padėdavo ant žemės.

Baltaodis su kastuvu nuolaužas metė į didelę krūvą, o juodaodis tiesiog stoviniavo. Palmiros Mart nuotr.

Tačiau kai nuolaužos buvo sustumtas į vieną didelę krūvą, abu „darbininkai” kažkur prašapo. Įtariu, kad ilgam – per maždaug valandą, kol pakavomės daiktus, jokio judėjimo ano namo lodžijoje matyti nebeteko…

P. S. Beje, filme „Funny games“ jaunuoliai, nužudę šeimą, buvo baltaodžiai…