Antradienio, spalio 15 d., pavakarę aktyvesni, neabejingi Klaipėdos piliečiai rinkosi į Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės vardo biblioteką.

Miesto tarybos narė Nina Puteikienė sukvietė miestiečius pasitarti. Pagaliau – tokia miesto tarybos, išrinktos miestiečių, pareiga – atsiklausti, išklausyti, tartis, suprasti ir tik tada priimti sprendimą balsuojant. Būtų džiugu, jei taip elgtųsi visi miesto tarybos nariai ir visais miestui svarbiais klausimais! Istorikai sako – kažkada taip čia buvo…

Klausimas paprastas – reikalingas mums miesto architektūrinis perlas su savo istorine pašto funkcija ar ne? Gal ne taip svarbu ir gal čia galėtų būti kazino, gal daugiabutis, gal ir biurų kompleksas? Gal aplamai nereikia čia kažko saugoti, o gal mums svarbu tik muliažas – išorė, o kas jau ten viduj, lai sprendžia verslas? Ir jei to niekam nereikia, tai lai valdžia parduoda šį objektą aukcione ir negaištam laiko. Rūpesčių pas visus apsčiai. Miestiečiams mažai rūpi, kokia čia partija, politinė srovė ar upelis, pakvietė ir tariasi, tačiau rūpi problema ir kaip ji bus, kada bus sprendžiama?

Pakvietė ir mane. Nepatogu, kviečia, nori pasitarti. Nuėjau. Daug kas kalbėjo, pasisakė, nuomonių, siūlymų buvo visokių, bet visi vienbalsiai pritarė, kad šis unikalus Klaipėdos miesto pastatas – istorinis miesto paštas privalo išlikti ir būtų nuostabu, jei pavyktų dar ir nedidelio pašto funkciją pritaikyti. Ji galėtų būti ir simbolinė, suvenyrinė, turistinė ar net edukacinė –pažintinė. Šiais moderniais interneto, mobilių ir planšečių laikais tai labai svarbu, nes jau dabar mūsų vaikai nelabai žino, kas yra popierinis laiškas ir kaip ta ŽINIA būdavo perduodama anksčiau. O ką kalbėt jau apie augančius anūkus? Tai jau dabar bemaž reliktas, nebent, bloga žinia – popierinis laiškas iš valdiškų namų.

Tačiau šiandien ne tas klausimas. Šiandien sutarkime, ar mums reikia? Ir tik po to reikia sėst ir galvoti.

Reikia dirbti, pvz., taip, kaip kauniečiai pradėjo ir tada sugalvosime ir padarysime.

Vienas iš kalbėtojų buvo ir šio teksto autorius, gal kiek visus pradžiai pralinksminęs ar šokiravęs viešu nusirenginėjimu ir kalbėjimu su žiurstu. (nuotr.) Ir dar prieš garbingą miestiečių publiką. Kadangi Dievo dovanos postringauti nelabai turiu, bet nieko nenorėjau įžeisti. Tačiau jau pasigirdo visokių abejonių ir interpretacijų. Tad aiškinu raštu, ką galvojau, sakiau ir kokią žinią (paštas) siunčiau:

Pirma žinia. Savo žiurstu prisijungiu ir palaikau Kauno kolegas – Architektūrinį Sukilimą dėl Pašto išsaugojimo visuomenei ir solidarizuodamasis užsidedu žiurstą  (kauniečiai taip pat turėjo, tik gražius, juodus su firminius ženklais, o mano iš namų – žiūr. čia ).

Antra žinia. Aš daug ko nežinau, kas ir kodėl vyksta mieste. Aš nežinau, kodėl ir kaip perstumdomi muzikiniai teatrai iš marių pakrantės į Atgimimo aikštę. Aš nežinau, kodėl „netyčia“ atsiranda baisiausi KD monstrai miesto centre. Aš nežinau, kodėl uostas iš Būtingės „parplaukia“ vėl į miestą. Aš nežinau, kodėl miesto centre galima statyti gremėzdiškas, guma smirdančias palapines, nors tai senamiesčio saugoma teritorija. Aš nežinau, kodėl kruizinių laivų terminalo vieta miesto centre patampa krovinių terminalu. Aš nežinau, kodėl vieną dieną labai reikia keturių eismo juostų Bastionų tilto, o kitą dieną, pasirodo, jau iš vis jokio nebereikia.

Kuo toliau, tuo labiau aš nieko nebežinau ir man įgriso amžini kaltinimai, kad čia kažkie mistiniai „projektuotojai“ kalti. Man atsibodo valdžių, verslų tokie siurprizai. Lygtai buvo tartasi, viešinama, organizuojami įvairiausi architektūriniai, urbanistiniai konkursai ir buvo nutarta ir sutarta. Bus taip!!! Tačiau vėliau kažkas nusprendžia kitaip. Už metų vėl kitaip (pvz., uosto plėtra). Vėl kalti „projektuotojai“.

Klaipėdoje gimiau, užaugau ir visą amželį dirbau. Čia (ačiū Dievui) gyvena ir mano vaikai ir anūkai. Aš noriu su jais, įsiklausant specialistų patarimų, galvoti ir tartis, koks tas miestas man patinka. Tad gal ir pagrįstas mano noras (kartu su visais) būti to miesto šeimininku?

Aš, kaip namų šeimininkas, noriu nuspręsti, ar man kepti tortą, ar virti bulves. Valdžia man turi viską suorganizuoti 🙂 ir todėl aš renku pačius geriausius mane atstovauti ir juos „samdau“. Tik koks aš (mes) šeimininkas, jei savo virtuvėje nežinau, nei kur bulvės, nei kur sviestas, nei kur puodas, nei kur vanduo bėga?

Kol egzistuos miestai – visada nepatenkintų bus. Dialogas būtinas kaip ir mokėjimas susitarti – su puodu, su ugnimi ir su vandeniu, kitaip sriubos nebus. O jei niekad nevirsi, tai ir neišmoksi. Reikia mokytis gyventi mieste. Dabar tai vadinama ir urbanofilais, ir miestietiška kultūra, ir bendruomene.

Trečia žinia. Žiurstas (prijuostė) geras šeimininkiškumo atributas-simbolis ir tuo pačiu palinkėjimas, „špera“ ateities piketuotojams-streikuotojams. Pagaliau žiurstas labai patogu ir praktiška – siūtis nereikia, visi namie turime, o ir turguje – 1 Eur.

Ketvirta žinia. Ir galiausiai tai mažytė mano žinia valstybės vadovams. Na, nesukursite Jūs mums tos „VALSTYBĖS GEROVĖS“ su tuo pasislėpusiu 100 mln. eurų, jei ir rasite. Tačiau Jūs tikrai galite visos Lietuvos žmonėms pradėti taip kurti teisės aktus, kad jie būtų savo valstybės, savo miestų, miestelių ir kaimų šeimininkai. Jais būdami, mes patys išmoksime ir išsikepsime ir tuos pyragus ir kitas gėrybes.

Tai tokios tik ir buvo tos mano „pašto 4-ios žinios“ ir toks tas Žiurstas.