Apkeliauti pusę pasaulio, parašyti dvi knygas, suburti keliolikos tūkstančių bendraminčių bendruomenę, o į savo knygos pristatymą Klaipėdoje atvykti autostopu – daugeliui gali skambėti beprotiškai, bet tik ne rašytojui ir keliautojui Robertui Pogoreliui.

Šio keliautojo sąskaitoje jau daugiau nei 70 aplankytų šalių. „Užkeikto keliautojo užrašai” – tai jau antroji rašytojo knyga, kurioje sudėti patys įdomiausi kelionių įspūdžiai bei spalvingos nuotraukos.

Robertas Pogorelis savo patirtimi dalinosi ir su klaipėdiečiais. Gintarės Šimtininkaitės nuotr.

Kodėl „užkeiktas keliautojas“?

Kartą važiuojantį naktiniu autobusu iš Hamburgo į Briuselį mane užkeikė vienas senegalietis. Pažvelgęs man į akis jis pasakė, kad esu tas, kuris išžudė visą jo giminę, todėl man gyvenime bus blogai. Ir užkalbėjo kažką savo kalba. Nuo to laiko esu užkeiktas.

Kaip gimė pirmoji knyga? Kuo antroji knyga skiriasi nuo pirmosios?

Tiesiog sukaupiau nemažą keliavimo patirtį ir norėjau ja pasidalinti, o kartu padrąsinti kitus keliauti savarankiškai ir suteikti patarimų sklandžiai kelionei. Dar iki tol aktyviai patarinėjau žmonėms interneto forumuose, todėl pagalvojau, kodėl gi savo patirties nepavertus knyga. Taip gimė „Mokėk keliauti“. Antroji knyga „Užkeikto keliautojo užrašai“ skirta nebe patarimams, o kelionių įspūdžiams, joje aprašau keliaujant po įvairias šalis nutikusias įdomias situacijas.

Kuo ši knyga ypatinga ir naudinga skaitytojui?

Visos joje aprašomos istorijos – autentiški mano patirti išgyvenimai. Jie leis skaitytojui geriau pažinti aprašomas šalis, o galbūt net paskatins ten nukeliauti. Sužinosite, ką verta ir ko neverta aplankyti, į ką verta atkreipti dėmesį, kas būdinga to krašto žmonėms. Kartais smagiai pasijuoksite, o kitas istorijas skaitydami, ko gero, pašiurpsite, tarsi skaitydami veiksmo romaną.

Kokia buvo pirmoji kelionė, kuo ji įsiminė?

Keliauti pradėjau dar vaikystėje. Būdamas devynerių pirmą kartą nuskridau į Palangą. Vėliau geografija išsiplėtė į Rusiją, Ukrainą ir Armėniją, kur mano tėvai turėjo draugų arba pasiėmė mane į komandiruotes. Tai buvo dar sovietmetis – likęs pasaulis mums vis dar buvo uždraustas. Vienintelis būdas man sužinoti apie jį buvo per trumpųjų bangų radiją, kurio aktyviu klausytoju tapau. Galiausiai, kai griuvo „geležinė uždanga“, galėjau nuvykti į jaunimo organizacijų renginius Skandinavijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje. Na, o dar vėliau atsidaro galimybių studijuoti užsienyje – taip atradau pigių skrydžių bendroves, kurių tuomet Lietuvoje dar niekas nežinojo. Parašiau keletą straipsnių populiariojoje spaudoje apie tai, kaip galima nuskristi už 10 svarų. Naujai atsivėrusios kelionių galimybės atrodė neįtikėtinos… Atpigusių skrydžių dėka pradėjau atrasti tolimesnius Europos, o vėliau – ir pasaulio kampelius.

Kaip renkatės kelionės kryptį?

Nuolat seku kelionių naujienas, bilietų kainas, specialius pasiūlymus. Daug naršau internete bandydamas iš anksto sužinoti, ką verta aplankyti ir kada. Dažniausiai noriu ten, kur egzotiška ir įdomu arba kur dar nebuvęs. Tiesa, tokių vietų lieka vis mažiau, todėl vis dažniau sugrįžtu į labiausiai patikusias vietas, tokias kaip Venecija, Filipinai, Marokas. Svarbu ir klimatas, ir saugumas, išankstinių vizų ar panašių biurokratinių kliūčių nebuvimas, ir, žinoma, kaina. Daug nulemia ir asmeniniai motyvai, tokie kaip darbo grafikas ar kelionių kompanionų norai.

Kiek laiko užtrunka susiplanuoti kelionę?

Nupirkti skrydžius ar užsakyti nakvynes galima greitai, tačiau gerokai ilgiau užtrunka suplanuoti, ką verta aplankyti ir kiek laiko kam skirti. Šiuo tikslu prireikia daug naršyti internete, skaityti kitų keliautojų patarimus ir įspūdžius. Kuo kelionė ilgesnė ir sudėtingesnė, tuo daugiau pastangų ir laiko reikia ją suplanuoti. Sudaryti detalesnį mėnesio kelionės planą gali užtrukti apie savaitę – bet tai priklauso ir nuo to, kiek tam galiu skirti laiko kasdien.

Ar keliauti brangu?

Kadaise tolimos kelionės iš tiesų būdavo prabanga, bet jau keliolika metų taip nėra. Esminiai lūžiai buvo interneto plėtra, taip pat įstojimas į ES ir su tuo susijęs skrydžių rinkos liberalizavimas, lėmęs Lietuvoje neregėtą skrydžių atpigimą. Pats esu skridęs į Japoniją už 80 eurų (į vieną pusę), į Venesuelą pirmyn ir atgal už 170 eurų, į Kaliforniją ir Keniją už 230, į Seišelius ir Peru už 300 eurų. Tiesa, šie skrydžiai buvo ne iš Vilniaus – dar reikėtų pridėti nuvykimą iki tam tikro Europos didmiesčio oro uosto. Kartais tai būdavo vadinamosios „kainos klaidos“, kuomet bilietai internetu parduodami klaidingu tarifu. Dažniausiai tokie bilietai pripažįstami, blogiausiu atveju – atgausite sumokėtus pinigus. Tokias klaidas nuolat skelbiu savo įkurtoje „Facebook” bendruomenėje „Mokėk keliauti“, kurioje dalinuosi pigių kelionių galimybėmis.

Noriu pabrėžti, kad pigesnė kelionė nebūtinai būna mažiau kokybiška. Tai pirmiausia pasakytina apie skrydžio kainą. Dažnai būna taip, jog tame pačiame lėktuve sėdintys mano bendrakeleiviai būna sumokėję keliskart daugiau už lygiai tą patį skrydį. Patirtis leidžia be reikalo nepermokėti. Žinoma, kartais ir apsigaunu.

Beje, planuojant kelionę reikia turėti omenyje ne tik skrydžio, bet ir nakvynės, maisto ir kitų paslaugų kainas. Štai iš Lietuvos į Norvegiją dažnai būna bilietų po 10–20 eurų, tačiau maisto ir nakvynės kainos ten – kosminės.

Kokius paprastai renkatės kelionės maršrutus – gausiai lankomus turistų ar atokesnius?

Nors nesinori keliauti tik ten, kur keliauja masės turistų, vis dėlto yra pasaulyje garsių dalykų, kurių aplenkti taip pat nesinori – kaip antai Maču Pikču Peru ar Tadž Mahalas Indijoje. Tačiau stengiuosi jais neapsiriboti, o aplankyti tai, kas mažiau žinoma, bet ne mažiau įdomu. Pavyzdžiui, Gvalioro (Gwalior) tvirtovė Indijoje nėra labai žinoma, bet ne mažiau įspūdinga negu kitos. Indonezijoje yra daugybė kitų gražių salų, o ne tik Balis. Mažai kas yra atradę Brazilijos Florianopolio pakrantės grožį – artimiausiu metu žadu ten nuvykti. Kitas svarbus dalykas – mano kelionėse esminį vaidmenį vaidina ne tik maršrutas, bet ir bendravimas su vietos žmonėmis, autentikos paieška.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kas labiausiai traukia keliaujant: kraštovaizdis, miestai, žmonės, kultūra?

Viskas, kas gražu ir autentiška. Tačiau pirmiausia kiekviena kelionė – tai svečiavimasis pas vietos žmones. Be jų nebūtų ir kultūros, ir miestų. Kas dėl gražių miestų – galime pasidžiaugti, kad gyvename Europoje, kur išliko daugybė architektūros ir urbanistikos šedevrų. Kitų žemynų gyventojai žavisi Europos miestais, veržiasi juos aplankyti. Nepaisant to, gerokai daugiau autentikos randu Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos senamiesčiuose, kurių gatvelėse išlikę gausybė smulkių dirbtuvių ir parduotuvėlių. Ir autentiškų kvapų. Europoje jų jau beveik nelikę.

Žinoma, gražus kraštovaizdis kelionę dar labiau praturtina. Man patinka jūra, kalnai, ežerai, miškai, kriokliai. Pasaulio gamta yra didžiulis meno kūrinys.

Ar yra tekę nusivilti?

Prieš keletą metų nuvykau į Palau – tai salų šalis Ramiajame vandenyne. Jos pavadinimas skambėjo itin egzotiškai, o internete rastos nuotraukos atrodė gražiai. Taigi užmatęs nelabai brangų bilietą į šią šalį, nusipirkau jį. Tačiau nuvykęs sužinojau, kad kai kurios nuotraukose matomos gražios salelės net nepasiekiamos valtimis, nes tai rezervatinė teritorija, o kitos pasiekiamos tik užsisakius labai brangų turą. Nors Palau žmonės yra labai nuoširdūs, autentikos ten mažoka. Be to, šalis gana brangi. Daugelis jos gyventojų girtuokliauja, nes nemato gyvenimo perspektyvos. Šalis priversta gyventi iš kitų valstybių malonės – kompensacijų už karo skriaudas ar leidimą jos vandenimis plukdyti radioaktyviąsias atliekas. Nors šiai šaliai skyriau vieną savo paskutinės knygos skyrių, tikriausiai nerekomenduočiau šios šalies tiems, kurie dar neaplankė kitų regiono šalių, tokių kaip Filipinai arba Indonezija. Be to, pasimokiau, jog svarbu gerai išnagrinėti kelionės kryptį prieš nusiperkant bilietą.

Kokia šalis paliko didžiausią įspūdį?

Pasaulyje daug labai įdomių, autentiškų šalių – vienos išskirti negaliu. Etiopija nustebino savo senąja ortodoksų kultūra ir itin įdomiomis gentimis. Ten daug skurdo ir kitų problemų, bet autentika stulbina. Uolose iškaltos bažnyčios, ant pergamento išrašytos IX-XII amžiaus Biblijos, įspūdingos gentys ir jų tradicijos…

Gvatemala, Peru ir Ekvadoras nustebino čiabuvių spalvingumu bei įspūdinga gamta, Filipinai – nepaliesta autentika ir žmonių paprastumu, Seišeliai – pasakišku pakrantės grožiu, Kenija ir Šri Lanka – gyvūnijos įvairove, Gruzija – vietos gyventojų paslaugumu.

Maroke lankiausi penketą kartų – man patinka autentiška tos šalies atmosfera, didžiausi ir klaidžiausi pasaulyje senamiesčiai, turgūs. Vertinu Iraną dėl nuoširdaus jo žmonių svetingumo. Apskritai žaviuosi Viduriniaisiais Rytais dėl jų kultūrinių ir istorinių vertybių – labai gailiuosi dėl to, kad jos naikinamos karuose ir konfliktuose.

Kuo savarankiška kelionė pranašesnė už „viskas įskaičiuota“ kelionę?

Lietuvoje vis dar gajūs du klaidingi stereotipai: kad keliauti savarankiškai neva yra pavojinga (užmuš, apvogs, išprievartaus…) ir brangu.  Iš tiesų pigių skrydžių ir interneto laikais tikrai nebereikia kelionei atiduoti viso gyvenimo santaupų. O keliaudamas savarankiškai, ypač į tolimas šalis, gali sutaupyti šimtus ar net tūkstančius eurų palyginti su tuo, ką siūlo kelionių organizatoriai. Be to, savarankiškai gali nuvažiuoti ten, kur agentūros neveža, ir pats pasirinkti, kiek kur nori būti. Tokios kelionės taip pat leidžia išvengti minios ir artimiau pabendrauti su vietos žmonėmis.

Kelionių pavojai taip pat dažnai pervertinami. Iš tiesų sukčiai gali išvilioti jūsų pinigus ir namuose, o užpultas galite būti ir Vilniuje ar Kaune. Pasaulyje mažai šalių, kuriose iš tiesų pavojinga. Jei laikysitės elementaraus atsargumo, pavojai bus minimalūs. Bijoti nesusikalbėti taip pat nereikia – jei nemokate kalbų, gestų kalba veikia visame pasaulyje, neprapulsite.

Todėl vienareikšmiškai pasisakau už savarankiškas keliones. Nebijokite keliauti patys!

Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo skiriasi keliavimas vienam ir keliavimas su kompanija? Kas smagiau?

Geriausiai jaučiuosi keliaudamas su žmogumi, kuris turi tą pačią kelionių aistrą, pomėgius bei pasirengimą. Taip nėra visiems: kelionėms reikia daug kantrybės, fizinio pasirengimo, bendravimo įgūdžių ir orientacijos. Tiesa, kad kelionės yra geras draugystės ir santykių išbandymas. Yra buvę, kad kelionės atskleidė nesuderinamas savybes su mano bendražygiais, apie kurias iki tol nenutuokiau, tačiau turėjau ir tobulų kelionių kompanionų. Kai kurie žmonės renkasi keliauti vieni, taip kartais darau ir aš. Tai labai geras atsakomybės ir pasitikėjimo savimi, taip pat bendravimo ir orientacijos įgūdžių stiprinimo būdas. Ir, žinoma, proga susipažinti su naujais žmonėmis! Vis dėlto nenorėčiau visą laiką keliauti vienas.

Ar daug nesklandumų pasitaiko? Kokių?

Nedažnai, bet būna. Pernai pakeliui iš Australijos dėl atidėto skrydžio Kinijoje nespėjome persėsti į kitą lėktuvą, skrendantį į Europą. Turėjome pirkti naujus bilietus – laimė, padėjo „Swedbank“ kelionių draudimas.

Kelis kartus buvo pavogti mano mokėjimo kortelių duomenys ir bandyta ištuštinti sąskaitą – ačiū bankams, kurie laiku tai pastebėjo ir padėjo išvengti nuostolio.

Palestinoje patekome į susišaudymą, turėjome slėptis. Etiopijoje ir Indijoje pareigūnai bandė iš mano rankų išplėšti fotoaparatą už padarytą neleistiną nuotrauką. Smulkesnių nesklandumų būta ir daugiau – pavyzdžiui, Kinijoje buvau apgaule priviliotas stebėti „arbatos ceremoniją“ ir priverstas nemažai už ją susimokėti.

Koks labiausiai įsiminęs nuotykis?

Nuotykių teko patirti įvairių. Jordanijoje į Petrą nelegaliai patekti padėjo beduinai. Sirijoje taipogi beduinas nusivedė į savo namuką palmių giraitėje ir puolė mane bučiuoti. Sirijos ir Turkijos sieną teko kirsti kontrabandininkų autobusu, nes nebuvo kada laukti, turėjau suspėti į skrydį. O skrydyje iš JAV į Braziliją lietuvių kilmės lėktuvo palydovas, sužinojęs, jog esu iš Lietuvos, man padovanojo 150 JAV dolerių kreditą kitam skrydžiui.

Ką patartumėt žmonėms, kurie nedrįsta leistis į kelionę?

Išdrįsti!