„Kiekviena tauta turi tokį teatrą, kokio nusipelno. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šįmet išskleidė platų Eduardo Balsio kūrinių spektrą. Palaikykime teatrą ir ateikime: reikia, kad visi žinotų, jog tai buvo didis šalies kompozitorius!“ – diskusijoje, skirtoje artėjančiai operos „Kelionė į Tilžę“ premjerai, kalbėjo režisierius Gytis Padegimas.

Olesios Kasabovos nuotr.

Klaipėdos Žvejų rūmuose premjeriniai spektakliai bus rodomi lapkričio 22 ir 24 dienomis, o Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – gruodžio 3 dieną.

Pirmajame susitikime iš ciklo „Kultūros dialogai“ apie artėjančią premjerą diskutavo spektaklio režisierius Gytis Padegimas, muzikologė Daiva Kšanienė ir istorikė, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos žinovė Silva Pocytė.

Anot S. Pocytės, „Kelionė į Tilžę“ – tai istorija, liudijanti pramonės industrijos skverbimąsi į pamarį. Ansas ir Indrė vyksta į Tilžę, kad pirmą kartą išvystų traukinį, kurio Klaipėdoje dar nėra matę. Tikėtina, jog veiksmas vyksta iki 1875-ųjų, nes būtent tada pajūrį pasiekė traukinys. Hermano Zudermano aprašytoje istorijoje minima, kad Indrė į svarbią kelionę vyksta savo austais rūbais. Ši istorija pristato lietuvininkų ir vokiečių gyvenimo sąveikas. Pamario gyventojų kalboje atsiranda germanizmai. Lietuvininkui nutautėjus, t. y. prakalbus vokiškai, lengviau tapti ponu. Kalba pakeičia jo statusą, tad ir Ansas bandė naudoti kitos kalbos žodžius.

„Tai, kad E. Balsys 1980 m. sukūrė šią operą, rodo, jog kompozitorius buvo drąsus žmogus. Prisiminkime, kokio būta laikmečio, o šioje operoje vokiečiai vaizduojami kaip svetimtaučiai, lietuviai kaip pateikiami kaip žemesnio socialinio sluoksnio atstovai. Pakankamai drąsus užmojis“, – pastebėjo S. Pocytė.

Pasak muzikologės D. Kšanienės, „Kelionė į Tilžę“ vainikuoja visą kompozitoriaus E. Balsio kūrybinį kelią, nes šiai operai jis atsakingai ruošėsi kone dešimtmetį.

Ilgai ieškota operos siužeto. Kaip yra sakęs E. Balsys, jį „pagaudavusios“ ir įtikindavusios tik didelės aistros. Kai į jo akiratį pateko H. Zudermano „Kelionė į Tilžę“, jos istorija sužavėjo netikėtais charakteriais, dramaturgija ir, aišku, aistromis. E. Balsiui patiko ir tai, kad istorijoje vaizduojamas jo mylimas pajūrio ir pamario kraštas.

„Operos siužetas – komplikuotas, jame vos trys pagrindiniai veikėjai ir keletas antraeilių. Dominuoja vidiniai pergyvenimai, kuriuos sudėtinga atskleisti scenoje, mažoka masinių scenų. Tuo opera „Kelionė į Tilžę“ panaši į Richardo Wagnerio kūrinius. Tokiu atveju ypač svarbus tampa solistų dainuojamas operos tekstas, jų dikcija“, – minėjo profesorė D. Kšanienė.

Pasak muzikologės, kiekvienas operos personažas apdovanotas savitu motyvu, sudarytu iš dvylikos muzikos garsų. Ypatingas galias įgauna ir orkestras. „Kelionę į Tilžę“ galima būtų pavadinti netgi simfoniniu teatru, tad opera klausytojams turėtų palikti ypatingą įspūdį.

Su operos „Kelionė į Tilžę“ muzikine medžiaga dirba net trys dirigentai: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, taip pat Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius.

„Visoje operoje svarbi jūra. Ji – mėgiamiausias E. Balsio kūrinių herojus: partitūroje regime daug marinistinių paveikslų. Kompozitorius į kūrinį įvedė ir liaudies muzikos intonacijas. Trečiame operos paveiksle girdime baladę „Žuvėdra, žuvėdra…“, atspindinčią pagrindinės herojės Indrės dvasinę būseną“, – akcentavo D. Kšanienė.

Režisierius G. Padegimas teigė suprantąs, kad E. Balsys nebuvo laisvas savo kūrybiniuose sprendimuose: tekdavo balansuoti tarp to, ką galima ir ką norima pasakyti. „Kelionė į Tilžę“ – tarsi E. Balsio Requiem, nes kompozitorius mirė vos po poros metų. Opera išjausta, subrandinta, apmąstanti visą E. Balsio gyvenimą. Herojai gvildena meilės, gyvenimo prasmės, nematomos būties kelionės temas.

Beje, pirmasis operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas 1980 m. nuvylė garbųjį kompozitorių, nes buvo pernelyg konservatyvus, o ir ano meto solistai nebuvo pasirengę atlikti tokio pažangaus kūrinio.

„Girdžiu tik E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muziką. Abu su scenografe Birute Ukrinaite esame ją įsimylėję. Beje, operos herojus Ansas paskendo maždaug ten pat, kur šią vasarą, apvirtus kūrėnui, marios pasiglemžė ir garsų šiandienos kapitoną“, – pabrėžė režisierius.

Anot jo, „Kelionė į Tilžę“ pilna pirmapradžio sakralumo, kurį jau baigiame prarasti. Lietuviui būtina susimąstyti, nepasiduoti godumui ir nesunaikinti savo unikalios gamtos.

„Jūra apiplauna, apšvarina net sielą. Šioje operoje įvyksta žmogaus akistata su savimi. Tai tarsi muzikinė išpažintis, sąskaitų su savimi suvedimas. Labai jaudinuosi, statydamas šią operą. Reikia įtvirtinti „Kelionę į Tilžę“ tarp iškiliausių nacionalinių operų, tokių, kaip „Gražina“ ar „Pilėnai“. Tai užduotis ir klausytojui: ateiti, klausyti, suprasti. Tik nuo žiūrovų priklausys, ar opera nedings iš repertuaro. Žiūrovai „balsuoja kojomis“, – sakė režisierius G. Padegimas.

Indrės monologą iš operos „Kelionė į Tilžę“ susirinkusiems atliko solistė Rita Petrauskaitė (koncertmeisteris – Carmelo Giuseppe Longo). Kaip juokavo G. Padegimas, sodrus R. Petrauskaitės sopranas premjeros metu nuneš laivus iki pat Tilžės.