Pradžioje – šiek tiek teorijos.

Laivybos teisė – seniausia pasaulyje, o savo esme ir iš principo ji – tarptautinė. Nacionalines laivybos teises kuria šalys, kurios neturi laivybos tradicijų, nes niekada neturėjo nei laivų, nei uostų.

Lietuvių tauta neturi laivybos tradicijų, o valdžia – jūrinės nuovokos. Palmiros Mart nuotr.

Mūsų Susisiekimo ministerijos bandymai kurti nacionalinį Vidaus vandenų laivybos Kodeksą pasmerkti nesėkmei. Priežasčių apstu: lietuvių tauta neturi laivybos tradicijų, o valdžia – jūrinės nuovokos (žinių ir patirties). Šalis neturi ir neturėjo Tarptautinės laivybos teisės specialistų. Tokių čia nerengia. Tiesioginis Tarptautinės laivybos teisės taikymas Lietuvoje tėra deklaracija be turinio.

Jurisdikcijos požiūriu laivybą sudaro trys skirtingo pavaldumo sluoksniai:

1. Valstybiniai laivai – kariniai, įvairių žinybų ir visi kiti iš biudžeto išlaikomi laivai.
2.  Komerciniai – privatūs transporto, žvejybos, gavybos laivai (juos kontroliuoja įvairios institucijos).
3. Jachtingas – nekomercinė pramoginė laivyba. Jachtas registruoja jachtklubai. Jie veikia kaip asociacijos (nevyriausybinės organizacijos).

Lietuvos valdininkai, nežinodami elementarių laivybos teisės aksiomų, painiodami sąvokas, vėl ir vėl kuria tą patį nacionalinį, vidaus vandenų laivybos kodeksą.

Ko galime pasimokyti iš švedų?

Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur geriau. Lietuviai irgi nori gyventi geriau, todėl jie ir emigruoja į jūrines šalis, tas, kurios Europos šiaurėje.

O štai pietinėje Europoje jachtingas visiškai kitoks. Ten jachtklubai lenktyniauja dėl prestižo, todėl nusistato kuo aukštesnį nario mokestį. Riminis, Italija. Palmiros Mart nuotr.

Ten apsipratę emigrantai ima sekti naujienas. Kai kurios skamba keistai, pvz., „Nevyriausybinių organizacijų federacija paskelbė atvirą laišką parlamentarams bei ES parlamentui, kuriuo įspėja, kad siūlymai apmokestinti (PVM mokesčiu) nekomercinę savanorių veiklą sukels grėsmę Švedijos jachtklubų ateičiai“.

Mūsiškius tai stebina. Jie ima teirautis ir sužino, kad švedai savo jachtklubus laiko svarbiausiu šalies resursu – kertiniu valstybės akmeniu! Kadangi mūsiškiai netiki, vietiniai atskleidžia paslaptį, paaiškindami, kad jie gerai gyvena todėl, kad turi „laivinę nuovoką“, kurią įgyja jachtklubuose.

O esmė glūdi pačiame plaukiojimo be rūpesčių procese. Jo metu žmogų užlieja galingas laisvės pojūtis. Jis atsiranda savaime ir akimirksniu persmelkia visas ląsteles, išlikdamas visam gyvenimui. Užtenka išplaukti vienam (solo) su maža burine jachtele…

Laisvė – aukščiausia vertybė. Tik laisvi žmonės tampa kūrėjais. Tik tokie gali kurti laisvas savanorių draugijas ar komunas, kurios puikiausiai tvarkosi pačios. Jokia paslaptis, kad tokioje terpėje nėra vietos korupcijai. Skandinavijoje savanorių organizacijos vykdo iki 65%  valstybės funkcijų. ES šalių standartas – 50%.

Laivinė nuovoka apima genetinį laisvės pojūtį, gebėjimą laisvai bendrauti ir ištisą kompleksą specifinių žinių, įgūdžių bei patirčių, kurių dėka jūrinės valstybės yra absoliučios pasaulio lyderės.

Šiaurės Europos šalyse jachtingas unikalus. Čia jis pigus ir lengvai prieinamas visų sluoksnių žmonėms. Didžiausią Europoje jachtų laivyną turi švedai. Dauguma jų yra jachtklubų nariai. Jachtų uostus klubai nuomojasi panaudai, arba turi nuosavus su savo pačių įsirengtomis būstinėmis, su prieplaukomis, su elingais, su klubinėmis jachtomis ir t.t.

Ne ką mažiau jachtų turintys suomiai, norvegai, olandai irgi plaukioja laisvai. Jokie laivybos inspektoriai jų nestabdo, kad nubaustų už „netinkamai“ dėvimas gelbėjimo liemenes.

Nica, Prancūzija. Palmiros Mart nuotr.

O štai pietinėje Europoje jachtingas visiškai kitoks. Ten jis labai brangus ir prieinamas tik išrinktiesiems. Labai brangiai ten atsieina ir jachtų laikymas komercinėse „marinose“. Ten jachtklubai lenktyniauja dėl prestižo, todėl nusistato kuo aukštesnį nario mokestį. Tapti „prestižinio“ klubo nariu sudėtinga net ir turčiams su aukštuomenės rekomendacijomis.

P. S.

Kone 700 metų tarp LDK ir Mažosios Lietuvos egzistavo siena. Ji skyrė dvi skirtingas kultūras: kontinentinę (raitelių) ir jūrinę (laivinę). Tokie skirtumai neišnyksta. Jie išlieka ir kasdien ryškėja. Jie jau atskleidė visišką Lietuvos institucijų negebėjimą suprasti ir tinkamai vertinti  mūsų laivinės kultūros paveldą (maritime heritage).

Dar grėsmingiau (graudžiau) atrodo reikalai, susiję su Tarptautine laivybos teise, kurią bando ignoruoti mūsų laivybos valdininkai. Jos atkakliai vengia Lietuvos (jūrinės valstybės!) teismai. Kodėl? Ogi dėl menko nieko – dėl „laivinės nuovokos“ stokos.

Kaip ji įgyjama, trumpai jau užsiminta anksčiau.