Klaipėdos dramos teatre Varšuvos „Nowy Teatr“ trečiadienio vakarą parodė unikalų režisieriaus Wojteko Ziemilskio spektaklį „Vienas gestas“ (premjera – 2016 m.), o po jo įvyko pokalbis, kuriame gausiai dalyvavo žiūrovai, daug kurčiųjų, taip pat – aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narių.

Kemel Photography nuotr.

Spektaklis sukurtas su keturiais kurčiais (režisierius W. Ziemilskis pabrėžė, kad neturim bijoti šio žodžio – eufemizmai nebūtini) aktoriais, dalyvauja gestų kalbos vertėja, spektaklio tekstas į lietuvių kalbą buvo išverstas titruose. Spektaklis suteikė galimybę girdintiesiems susipažinti su kurčiųjų pasauliu, jo suvokimu ir kultūra: ji kitokia ir girdintiems nepažįstama, tad sunkiai suvokiama. Tai ir proga šiek tiek pažinti gestų kalbą, pamatyti jos grožį. Lenkų kūrėjai pakvietė griauti regimą ir neregimą negirdėjimo sieną.

Pasak režisieriaus, ir Lenkijoje, ir kitose Europos šalyse kurtieji gyvena atskirtyje, į jų poreikius viešajame gyvenime nėra atsižvelgiama, tik pastaraisiais metais visuomenė ėmė rodyti kiek daugiau dėmesio šiems savo nariams. Dirbdamas jis ir kūrybinės komandos nariai kiek pramoko gestų kalbą – ši patirtis jam suteikė naują kūno kalbos suvokimą ir naują požiūrį į gestus. Įdomu, kad spektaklyje buvo parodytas specialiai jam sukurtas „Kurčiųjų himnas“ – tarsi vienos kalbos, gimęs iš visus kurčiuosius (mat gestų kalbos skirtingose šalyse skirtingos) vienijančio teksto paieškų.

Po spektaklio teatre vykusį pokalbį moderavo gestotyrininkė Anželika Teresė. Jame dalyvavęs teatro režisierius Aleksas Mažonas, Klaipėdoje su kurčiaisiais, taip pat ir su vaikais, kuriantis teatro projektus, teigė, jog labiausiai atskirtį kuria drąsos trūkumas. Jis dėkojo lenkų trupei už drąsą išeiti iš komforto zonos, kalbėti drąsiai ir atvirai.

Kemel Photography nuotr.

Kurčiųjų ugdymo centro auklėtoja, Kurčiųjų asociacijos narė Ada Zabulionytė pabrėžė, kad šiame spektaklyje aktoriai kalbėjo be jokių tabu. Pasak moters, ji siekia su auklėtiniais kalbėti apie svajones, neakcentuoti negalios: svarbu, kad jie nesiorientuotų į žodį „negaliu“.

Gestų kalbos meno kūrėjo Greta Damševič, dalyvavusi neseniai Lietuvoje vykusiame Kurčiųjų poezijos  festivalyje parodė įstabių kurčiųjų poezijos pavyzdžių, kuriems nereikalingas vertimas: ši poezija suvokiama iš gestų. Klaipėdos Litorinos mokyklos direktorė Edita Andrijauskienė papasakojo apie kurčiųjų mokyklos veiklą: vaikai joje intensyviai ir kokybiškai lavinami, mokosi gestų kalbos, o meninių projektų (vad. A. Mažonas) sukūrę tokių patrauklių, kad nebespėja dalyvauti visuose renginiuose, į kuriuos yra kviečiami.

Šios diskusijos metu komunikacijos grandinę sudarė net penkios vertėjos. Pasak spektaklio režisieriaus W. Ziemilskio, laimei, pokalbis su dideliu būriu skirtingų dalyvių nepakartojo Babelio bokšto nesėkmės.

Klaipėdos dramos Tomas Juočys susirikusius patikino, kad šio spektaklio rodymas – pirmas žingsnis į didesnį teatro atvirumą neįgaliesiems, siekis sužinoti jų poreikius. Ant jo spektakliai bus vis labiau pritaikomi kurčiųjų, aklųjų ir silpnaregių poreikiams (pasitelkus specialų vertimą), o salėje bus daugiau vietų žmonėms su judėjimo negalia. Pamažu tai turėtų tapti įprastu dalyku – tuomet teatras bus visiems prieinamas ir tokio spektaklio rodymas bus nebe išimtis, o įprasta praktika.