Marinistika tiek literatūroje, tiek dailėje pastaruoju metu yra pasitraukusi į paribį, o jei ir blyksteli vienas kitas ne siužetinis, o tik jūrą vaizduojantis paveikslas, jis nebesulaukia išskirtinio dėmesio. Kas nutiko? Gal jūra jau nebeįkvepia menininkų, o gal socialiniai tinklai, sprogstantys nuo perteklinių jūros nuotraukų, ir pigūs jūros paveiksliukai su pušelėmis bei žuvėdromis ant Palangos kurhauzo tvoros ir tautodailės salonuose galutinai atbukino mūsų žvilgsnį?

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje yra apie 120 narių, daugiausiai – tapytojų, tačiau profesionalų marinistą turime tik vieną – maestro Edvardą Malinauską. Kitas, nenusileidžiantis profesionalumu, bet turintis ne menininko, o filologo diplomą, yra Povilas Dirgėla.

Povilas Dirgėla retai tapo jūrą nuo kranto. Jis gana dažnai sugalvoja visokių keistų žygių, kurie padeda pamatyti jūrą tarsi iš vidaus.

Jis mielai būtų studijavęs dailę, tačiau mano karta dar puikiai prisimena, kaip sudėtinga būdavo įstoti į tuo metu vienintelę menininkų kalvę – Vilniaus dailės institutą. Vien talento, deja, neužtekdavo. Čiurlioniukams kelias būdavo atviresnis, o visiems kitiems laimė nusišypsodavo retai. Todėl Povilas pasirinko nelengvas filologijos studijas Vilniaus universitete, o dailės mokėsi savarankiškai.

Absoliučiai pritariu poeto Aliaus Balbieriaus nuomonei – „menininkas nebūtinai turi turėti su menininko profesija susijusį akademinį popierėlį, iš esmės profesionalas yra bet kas, kas ką nors mene padaro profesionaliai“. Čia ir apie Povilą Dirgėlą – be akademinio popierėlio, jūrą jis tapo tikrai profesionaliai – su giliu įsijautimu ir kantrybe, kaskart atrasdamas vis naujus rakursus ir spalvų sąskambius.

Panorau artimiau susipažinti su šiuo tapytoju pati ir supažindinti su jo kūryba klaipėdiečius. Povilas maloniai sutiko su manimi pasikalbėti.

Yra du Povilai Dirgėlos, abu nuo Klaipėdos, abu pripažinti marinistai, tik vienas iš jų – rašytojas, o kitas – tapytojas. Klausiu Povilo tapytojo – kas judu sieja su šviesios atminties rašytoju Povilu Dirgėla (1941- 2004, prozininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys) – tik marinistika ar dar ir giminystė?

Giminystė irgi sieja. Amžiną atilsį rašytojo Povilo senelis ir mano senelis buvo broliai.

Kvaila būtų prie jūros gyvenančio žmogaus klausti, kodėl tapote jūrą, bet aš klausiu, nes retas klaipėdietis tapytojas imasi marinistikos – tai sudėtingas žanras, reikalaujantis neeilinės kantrybės ir talento. Tad kodėl jums dažniausiai pozuoja jūra?

Tikrai atsakyti negaliu. Nežinau. Gal kai vaikystėje eidavome prie jūros, kiti tik smagindavosi besimaudydami, o mane stebindavo ta erdvė, horizonto matymas, ta didžiulė nesutramdoma jėga… Ir dabar žiūriu į jūrą ir jos jėgą su visa derama pagarba stichijai.

Savo paveiksluose labai stengiuosi neįžeisti jūros nemokšiškumu, nenuoširdumu ar prasta tapyba. Gal todėl jūra ir parodo man savo gražiausias ir įdomiausias vietas, kurias bandau užfiksuoti drobėje.

Nenuneigsime, kad marinistų marinistas yra mūsų klaipėdietis tapytojas Edvardas Malinauskas, nutapęs šimtus jūros portretų. Ar jūs esate jo mokinys? Ir iš viso, ar galima išmokyti tapyti jūrą?

Man pavyko – sutikau maestro E. Malinauską, didį jūros mentorių. Jo patarimai padėjo susiorientuoti jūros tapyboje. O išmokyti tapyti jūrą nelabai įmanoma. Jei nėra potraukio, jei nėra meilės tai didybei ir jėgai, nepavyks to perkelti į drobę.

Prisimenu, 1995 metais Nordeno miestelyje (Vokietija, Šiaurės jūros pakrantė) buvo surengta Vasaros akademija, ten buvau pakviestas ir aš. Daug dailininkų kūrė toje akademijoje, buvo svečias net iš Argentinos, bet ten aš pasigedau marinistikos. Tiesa, darbų tema buvo skelbiama laisva, neįpareigojanti, bet aš buvau nustebintas ir klausinėjau menininkų, kodėl jie netapo jūros, juk tokios geros sąlygos. Beveik visų menininkų atsakymai buvo panašūs: gerai nutapyti jūrą yra per daug sunku, norint rimtai ją nutapyti, reikėtų ilgai praktikuotis, o tiesiog nudažyti drobę mėlynai ir nubrėžti porą baltų brūkšnių – yra nerimta… Sąžiningi buvo tie tapytojai.

Kam tiek vargti?

Nuo 2006 metų mane kasmet į savo plenerus ir tradicinę parodą POLNOC-POLUDNIE kviečiasi Lenkijos marinistai – Stowarzyszienia Marynistow Polskich. Jie irgi tapo pajūrio gamtą, uosto gyvenimą, o tiesiog vandenį tapyti imasi labai atsargiai. Sako – labai sudėtinga. 2019 metų Jūrmalos tarptautinėje marinos bienalėje taip pat tik keli tapytojai ėmėsi vandens vaizdavimo. Galiu pasigirti – man atiteko žiūrovų simpatijų prizas, nes, kaip visada, stengiausi kuo tiksliau pavaizduoti jūrą.

Keista, bet komisijos prizas atiteko estui už absoliučią abstrakciją, jūros aš jo tapyboje nesugebėjau įžvelgti…

Kas jums pačiam yra jūra? Kokią ją labiausiai mėgstate?

Kaip ir sakiau – erdvės ir jėgos šaltinis. Kartu ir poilsis, ir ramybė. Kai matai tokią stichiją, reikia rinktis – arba bėgti kuo greičiau į miestą, arba pasiduoti jūrai, jos vaizdui, kvapui, ošimui ir būti kartu su ja. Man jūros ošimas mielesnis, negu miesto šurmulys. Mėgstu ją visokią – ramią, šiltą, draugišką, grasinančią, atšiaurią, putotą.

Ar esate ištikimas Baltijai, ar vis tik tapėte ir kitas jūras. Jei taip, kokį pajutote skirtumą?

Esu matęs ir kitų jūrų: Šiaurės, Viduržemio, Egėjo, Jonijos, Kretos jūras… Dar buvau Maroke, Al Jadida miestelyje, Atlanto pakrantėje. Dvi savaites laukiau bangų, bet taip ir nesulaukiau, oras buvo puikus – nei vėjelio, absoliuti ramybė… Bet ta svetimo vandens patirtis neturėjo įtakos mano tapybai – sava jūra mieliausia. Svetimų jūrų ir spalvos nemielos, ir bangų formos kažkokios netikros…

Beje, ar esate klaipėdietis?

Taip, gimiau ir užaugau Klaipėdoje, Vilniuje gyvenau tik penkerius metus, kol studijavau. Po studijų vėl grįžau į Klaipėdą, čia ir gyvenu.

Žinau, kad esate smalsus, o gal tiesiog preciziškas – retai tapote jūrą nuo kranto, kas irgi jau savaime yra gražu, bet sugalvojate visokių keistų žygių, kurie jums padeda pamatyti jūrą tarsi iš vidaus. Papasakokite apie tai.

Visa tai, matyt, likimo pokštai. Lenkijoje, per plenerus ir parodas man buvo lemta susipažinti ir susidraugauti su keletu žmonių, kuriems įdomi marinistika. Tarp jų buvo ir du kapitonai, kurie, atplaukę į Klaipėdą, neretai paskambina man ir pasiūlo kelionę po Baltiją. Įprastai jie veža krovinį, o mane apiformina kaip keleivį.

Pažįstu ir vieną klaipėdietį kapitoną, šis taip pat kartais pasiūlo išplaukti į jūrą. Taigi, esu matęs jūrą visokią – įsišėlusią ir ramią.

Prisimenu vieną istoriją: tuo metu buvau Gdynėje, skambina man kapitonas lenkas ir siūlo kartu plaukti į jūrą. Jam reikėjo nugabenti krovinį, nors buvo aišku, kad artinasi uraganas ir plaukti buvo tikrai pavojinga (2015 m. kilęs uraganas Feliksas). Įgula buvo pasiruošus, tad ir aš drąsiai priėmiau kvietimą. Tiesa, naudos iš tokio plaukimo buvo nedaug – sutemo visiškai, nieko nesimatė, laivą taip mėtė, tad teko laikytis stipriai įsikibus, kad krisdamas neprasiskelčiau galvos. Apie pasimėgavimą bangomis nė kalbos nebuvo…

Kitą sykį pasisekė labiau – atviroje jūroje apie dvylika valandų laukėme leidimo įplaukti į uostą. Diena pasitaikė šviesi, vėjas šiaušė jūros paviršių, sustumdamas keturių – penkių metrų aukščio bangų keteras, va tuomet jūros vaizdais prisigėrėjau į valias. Po tokių avantiūrų ir gimsta mano paveikslai.

Ar nesusilaukiate „meno žinovų“ vertinimo, kad labai tikroviškai tapote vis tą pačią ir tą pačią jūrą, nes gal nieko kito daugiau nemokate (juokauju). Klausiu jūsų kaip marinisto profesionalo – kiek veidų turi jūra, ar ją įmanoma ištapyti tiek, kad imtumei kartotis?

Esu sulaukęs pasakymo, kad jūros tema visiškai išsemta, ir kad kaip ją betapyčiau, vis tiek bus kičas.

Gerai kartą yra pasakęs menotyrininkas Petras Šmitas – meilės tema dar labiau išsemta, bet vis dar plėtojama visose meno srityse. Ačiū jam, padrąsino.

O jūra – taip, ta pati, bet visada kitokia. Žinoma, jei žmogus žiūrėdamas į jūrą mato tik bangos lūžimą, atmintin įsirėžia labai monotoniškas vaizdas. Bet jeigu sugebi pamatyti jos jėgą, jos spalvas ir atspalvius, jos detales, jos blyksnius, jos erdvę, jos bangų formas – tai neišsenkamas įspūdžių šaltinis. Dėl to motyvų paveikslui – nors vežimu vežk.

Taip pat esu girdėję, kad fotoaparatas tą patį rezultatą padaro greičiau negu aš, tai kam stengtis? Reikia piešti jūros dvasią, jūros sielą, jūros esmę, emociją ir panašiai. Bet greitai pradėjau suprasti, kad taip šnekantieji tiesiog nemoka piešti… Pasižiūri į jų darbus ir matai visišką piešimo ir tapybos technikos neišmanymą. O tie, kurie moka piešti, tie ir piešia. Paminėčiau tokius tapytojus, kaip Vadim Klevenskiy, Byron Pickering.

Nuo ko ir kada pradėjote? Kaip atradote savyje menininką? Menininko geną paveldėjote ar gavote kažkokiu kitu būdu?

Mano kaimynas, vyresnis (aš tuomet buvau dar tik pradinukas), į kiemą išsinešdavo plastilino ir lipdydavo žirgus, senovės riterius, pilis… Sėdėdavau šalia jo ir žiūrėdavau. Vieną sykį, pasislėpęs, pats pabandžiau. Parodžiau kaimynui – pagyrė. Išdrąsėjau. Vėliau pabandžiau drožti medį. O kai mano tėvelis iš kažkur man „suveikė“ kaltukus – tai ir prasidėjo… O po keleto metų mama man pasiūlė pamėginti piešti ir paimti į rankas teptuką. Ir, kiek suprantu, neapsiriko siūlydama.

Tikriausiai nepradėjote savo kaip tapytojo kelio nuo jūros – tapyti vandenį ir dangų yra sudėtinga, o dar sudėtingiau – jūrą, tikrai ne kiekvienam pavyksta. Ar prisimenate savo pirmuosius darbus? Kokie buvo tapybiniai ieškojimai?

Pradžioje buvo elementarūs natiurmortai ir nesudėtingi peizažai. Į juos žiūrėjau kaip į treniruotę rankai – sugebėjau suprasti, kad aš dar ne genijus ir kad reikia daug dirbti. Po kurio laiko man pradėjo sektis. Darbeliai vis gerėjo, vis didėjo. Proveržis įvyko tada, kai gūdžiais sovietmečio laikais pamačiau turbūt kontrabanda parvežtą siurrealistų albumą. Didžiulį įspūdį man tada paliko pamatytos reprodukcijos, pradėjau kurti ir tapyti savo siurrealizmą.

Mano pirmoji paroda (1983 metais) buvo ne marinistinė, o siurrealistinė. Į jūrą atsisukau vėliau, po visų studijų sugrįžęs į Klaipėdą, ir net nežinau, kodėl. Buvo labai sunku, vanduo išeidavo ne šlapias, bangos nejudrios, ilgai tapiau tik šiukšlių dėžei… Dabar jau tapau žmonėms, ir mane priima…

Ar be jūros, be marinistikos, dar yra kokių temų, kurias norėtumėte išvystyti savo tapyboje?

Vis dar įdomus siurrealizmas. Tik noriu jo švaraus, šviesaus, gražaus. Menotyrininkas Petras Šmitas kai kuriuos mano darbus yra pavadinęs simbolizuotais natiurmortais. Gal jis ir teisus. Kartais dar labiau paišdykauju – į simbolizuotą natiurmortą įvedu peizažo detales.

Kurį laiką patapęs jūrą, pajuntu, kad reikia sustoti, padaryti pertrauką, bet tik nuo jūros, ne nuo tapybos. Netapyti negaliu. Tada grįžtu prie savo siurrealizmo.

Kai vėl atsinaujina jūros šauksmas, atsispirti jam neįmanoma. Visi siurrealizmai atidedami į šoną. Lieka tik jūra.