Fotoreportažai, Veidai

Arktyje vasarą leidęs mokslininkas susidūrė su itin nesvetingomis sąlygomis

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2019-11-06


Kol kiti Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto (KU JTI) mokslininkai plušo Svalbardo Arktyje, tirdami, kaip tirpstantys ledynai keičia Arkties aplinką ir vandens dugno buveines, jaunesnysis šios įstaigos mokslo darbuotojas Julius Morkūnas Kolguevo saloje gaudė ledines antis ir atliko joms operacijas.

Dabar mokslininkas su šypsena prisimena gyvenimo Rusijos Arktyje kasdienybę. Nors J. Morkūnas Arktyje jau ne naujokas – panašiuose tyrimuose yra padėjęs ir anksčiau, šiemet Amžinojo įšalo žemė jį ir kitus ekspedicijos dalyvius pasitiko ypač nesvetingai – be saulės ir su vos 5-6 laipsnių temperatūra birželio mėnesį. Tad vasarą vykusios ekspedicijos metu mokslininkui teko ir šildyti rūbus miegmaišyje, ir kastis sniegą nuo palapinės.

Vienintelis lietuvis

Ekspedicija, į kurią KU mokslininkas išvyko su kolegų iš Vokietijos projektu, buvo skirta ledinių ančių ir kitų jūros ančių, žiemojančių Baltijos jūroje, išsaugojimui. Vokietijos ir Rusijos mokslininkai šiltuoju metų laikotarpiu šias nykstančias ančių rūšis tiria jau kelis sezonus iš eilės. Stebi jų perėjimo sėkmingumą – kiek išsirita jauniklių, kiek antys valgo.

Šiemet tarp į ekspediciją keliavusių 10-ies žmonių pateko ir vienintelis lietuvis – J. Morkūnas, prieš tai jau šiek tiek talkinęs panašiuose tyrimuose vokiečių mokslininkų komandai. Julius taip pat turėjo patirties dirbant su tomis pačiomis ančių rūšimis Lietuvoje, kur šios parskrenda žiemoti.

„Buvau vienintelis lietuvis. Kadangi pagal profesiją esu veterinarijos gydytojas, ekspedicijoje pagrindinis mano tikslas buvo į antis sudėti siųstuvus. Dariau ledinių ančių apskaitas, padėjau ieškoti jų lizdų. Sugautuose paukščiuose implantuodavau siųstuvus ir pagal jų siunčiamus duomenis stebėdavau, kur jos skrenda. Prieš tai kelis metus buvo dedami tokie šviesos registratoriai – prietaisai, įrašantys šviesos ilgumą paros eigoje. Pagal datą ir šviesos ilgumą būdavo galima pasakyti koordinates vietos, kurioje tam tikras paukštis yra. Tai galėdavai nustatyti +/- 300 km paklaida. Šiais metais į paukščius implantavome tikslesnius prietaisus – palydovinius siųstuvus, kurie dedami į paukščio vidų. Siųstuvai kas kelias dienas siunčia signalą į kosmosą ir palydovai pagal signalą nustato paukščio buvimo vietą bei persiunčia tuos duomenis atgal į duomenų centrus, prie kurių prisijungę galime matyti, kur konkretus paukštis yra“, – pasakojo pašnekovas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Siųstuvų implantavimo į paukščius metodą KU pirmą kartą jau buvo panaudojęs 2012 m. su projektu „Denoflit“, todėl J. Morkūnas buvo puikiai susipažinęs su implantavimo metodika. Kad galėtų atlikti tokias operacijas mokslininkui į Arktį teko gabentis visą įrangą – narkozės aparatą, vaistus, įvairius siųstuvus, lempas.

„Vežiausi du lagaminus reikalingus operacijoms ir vieną su savo asmeniniais daiktais“, – prisimena KU mokslininkas.

Žmonės – tik už 630 km

Visa ekspedicijos dalyvių buitis vyko atskirose palapinėse. Viena palapinė skirta atlikti operacijoms, kita palapinė – tualetas, dar kita – virtuvė.

„Malūnsparnyje gabeniesi visus daiktus – vieną palapinę, kurioje gyvensi, kitą bendrą palapinę, skirtą ruošti maistui, palapinę – sandėlį, skirtą talpinti techniniams daiktams ir maisto atsargoms. Taip pat vežiesi generatorių. Jį įjungdavome porai valandų per dieną, kad pasikrautume įvairius GPS prietaisus, kompiuterius, darbo priemones, racijas, su kuriomis susikalbėdavome išėję darbuotis. Su tuo malūnsparniu mus atskraidino į vietą, kurioje 630 kilometrų atstumu nieko nėra. Žmogaus ten nesutiksi, nors pačioje saloje ir yra įsikūręs kaimas, meteorologijos stotis ir pora naftos platformų. Ten nėra jokio telefono ryšio ir vienintelė civilizacija, kurią matai – 2-3 kartus per savaitę praskrendantis reisinis lėktuvas iš Archangelsko į Naująją žemę. Jei vėjuota ir apsiniaukę – net ir jo nematai. Vienintelė galimybė susisiektu su civilizuotu pasauliu – tai palydovinis telefonas, kuriuo kelis kartus per savaitę susirašydavome su namiškiais 160-ies simbolių standartinėmis žinutėmis ir gaudavome iš žemyne esančių kolegų oro prognozes kelioms dienoms į priekį. Pagal tai žiūrėdavome ar verta eiti dirbti, ar ne“, – prisiminimais dalinosi KU mokslininkas.

Vis dėlto, pasak J. Morkūno, 34 dienas gyventi be saulėlydžio su tais pačiais žmonėmis, nebuvo jokios trinties – tundros platybės didelės, o kiekvienas turėjo atskirą palapinę.

J. Morkūnas neslepia, kad šią vasarą Arktyje, vietoje, kurioje jie dirbo, buvo labai šalta. Nuolat pūtė stiprus vėjas, košęs asmenines palapines ir neleidęs miegoti net naktimis. Net birželio mėnesio gale buvo didžiulis vėjas, lietus.

O vieną dieną ir palapines užsnigo. Temperatūra siekdavo 5-6 laipsnius šilumos, todėl komandai tekdavo vaikščioti su žieminėmis pirštinėmis ir kepurėmis.

„Saulėtų dienų praktiškai nebuvo, todėl visada ir būdavo vėsu. Einant miegoti susidėdavau apatines kelnes ir kojines į miegmaišį, kad rytą nereikėtų rengtis palapinėje įšalusių drabužių. Išlįsti iš miegmaišio ir apsirengti būdavo nemėgstamiausia mano dienos dalis”, – juokiasi mokslininkas.

Nors į ekspediciją mokslininkų grupė važiavo ne pirmą kartą ir žinojo, ko galima tikėtis iš atšiauriosios Arkties, oro sąlygos visgi sukeldavo ir tam tiktų nepatogumų, atliekant ekspedicijos darbus. Pavyzdžiui, operacinė implantuojant siųstuvus niekada neįšildavo iki reikiamos temperatūros.

„Pasigaudavome antis, suleisdavome joms raminamųjų ir grįždavome atlikti operacijos į atskirą palapinę-operacinę. Operacinėje tam, kad įranga veiktų, reikia mažiausiai 20 laipsnių šilumos. Tačiau tiek niekada nebūdavo. Temperatūra pakildavo daugiausiai iki septyniolikos. Užsikurdavome krosnį ir apstatydavome šiltais buteliais dujų maišytuvą – anestezijos aparatą, nes esant žemai temperatūrai jis sunkiai veikia. Tada į paukščius įdėdavome siųstuvus ir nešdavome atgal paleisti. Jie atsigaudavo per porą valandų. Kur jie skrenda iš karto nematydavome, nes neturėdavome interneto. Iš viso sudėjome 14 siųstuvų, iš kurių 13 vis dar siunčia duomenis apie paukščių buvimo vietą“, – atskleidė KU JTI darbuotojas.

Pritrūko malkų

Nepaisydama atšiaurių oro sąlygų 10-ies mokslininkų grupė, jei tik nelydavo ar nesnigdavo, kasdien leisdavosi į tundrą atlikti savo užduočių. Ant pečių nešdamiesi kuprines, prikrautas tyrimų įrangos ir atsarginių drabužių, kasdien sukardavo apie 20-30 km.

Užduotys būdavo labai plataus spektro: nuo perėjimo buveinių stebėjimo, lizdų paieškų iki pačių paukščių gaudymo ir žiedavimo. Vieni mokslininkai dirbdavo su antimis, kiti gaudydavo tilvikus, o dar kiti skaičiuodavo žąsų lizdus.

KU mokslininkas pasakoja, jog šiems darbams atlikti paskirti tam tikri monitoringo plotai, kuriuose metai iš metų stebimas perinčių ančių skaičius.

„Būna taip: išsirikiuoji kas 5 metrai ir eini per tundrą. Paukščiams pakilus tau iš po kojų, registruoji jų lizdus, užrašinėji lizdų koordinates, matuoji ir sveri kiaušinius”, – pasakojo J. Morkūnas.

Mokslininkai apie 9 valandą ryto valgydavo pusryčius, apie 10-ą išeidavo dirbti ir būdavome iki kokios 19-20 val., kai imdavo šaltėti oras.

„Grįžus tvarkai įrangą, suvedinėji duomenis. Taip pat atlieki buities darbus – valai žuvį, pjauni malkas. Vandenį gerti semiesi iš upelių, gaudai žuvį. Kitą dieną vėl viskas panašiai”, – pasakojo JTI darbuotojas.

Kartais ekspedicijos dalyvių rutiną sugriaudavo stiprus vėjas ar prapliupęs lietus. Tada jie likdavo savo nedideliame „palapinių miestelyje“ užsiimti asmenine veikla ar atlikti buities darbus.

„Turėjome mobilią pirtį – palapinę, kurioje buvo atskira krosnis. Ją užkūrus viršuje įšildavo vanduo ir galėdavome nusiprausti. Per savaitę tai darydavome bent kartą, dažniausiai, kai oro sąlygos neleisdavo eiti į ekspediciją. Taip pat lyjant suvedinėdavome duomenis, kai kurie rašydavo dienoraštį ar fotografuodavo”, – prisimena mokslo darbuotojas.

Biotualetas taip pat buvo atskiroje palapinėje. Dar kitoje palapinėje – virtuvė, kurioje buvo įrengta speciali malkomis kūrenama „buržuika“, ant kurios mokslininkai pasigamindavo ir plovą, ir ukrainietiškus barščius.

„Kasdien budėdavo po du žmones, kurie visai grupei paruošdavo pusryčius ir vakarienę, išplaudavo po gaminimo likusius indus. Kai kuriuos produktus patiekalams laikydavome generatoriaus energija pakraunamuose mašininiuose šaldikliuose, o tokius, kaip dešros ar lydyti sūriai, paslėpdavome po žeme, įšalo žemėje iškasę 30-40 centimetrų gylio duobes. Tas vietas uždengdavome maišais ar samanomis ir jie ilgai išsilaikydavo“, – pasakojo J. Morkūnas.

Tiesa, ilgiau kaip mėnesį gyvenant prie 5 laipsnių temperatūros pritrūko atsivežtų malkų. Papildomų atsargų teko ieškotis netoliese ir apie porą kilometrų neštis rastas lentas bei medieną.

Šaltis – ne vienintelis pavojus

„Kiekvienas nešiojomės GPS prietaisus, nes kartais užeidavo toks rūkas, jog nuėjus 50 metrų nuo stovyklos galėdavai neberasti kaip grįžti. Jis – kaip siena, o juk aplinkui visur panašus kraštovaizdis. Kai tik atvažiavome gaudyti ančių, ledas buvo nutirpęs ne nuo visų ežerų, tai pora žmonių įlūžo į ledo properšas. Ištraukėme. Kalnų papėdėse, kur daugiau šešėlių, net ir vasarą daug užsilikusio sniego. Kartais einant per sniegą jis kažkur apačioje atskyla, todėl visada yra galimybė įsmukti iki pusės. Be to, dažniausiai eidavome su ilgais auliniais botais, kad galėtume perbristi upelius. Būna taip, kad rytą gali praeiti tuos botus atsiraitojęs, kur vanduo siekia 20-30 centimetrų, o grįžtant, jei sniegas patirpo, vandens jau pusė metro. Nepavydėtina situacija, jei neturi su savimi kitų sausų drabužių. Esant 5-6 laipsnių temperatūrai iki stovyklos šlapiam tenka grįžti 2-3 km. Todėl einant daryti darbų visada su savimi nešdavomės atsarginius drabužius: nuo atsarginių pirštinių, kojinių iki kelnių. Juk nežinai, kas gali nutikti“, – apie patirtus iššūkius pasakojo J. Morkūnas.

Visgi pats didžiausias pavojus Arktyje, nors ir gana retas – pro salą migruojančiosios baltosios meškos.

„Dirbti į laukus išeidavome be šautuvų, o jei pultų, pabėgti neturėtume šansų. Tačiau meškos dažniausiai neina į salos vidurį, o vaikšto pakrantėmis. Taip pat jos užeina žiemos metu, kai ledas priplaukia prie salos, tai vasarą ten gana saugu“, – teigė mokslininkas.

Dingstantys ežerai

J. Morkūno kolegos, dirbę kitoje Arkties dalyje minėjo, kad kalbos apie klimato kaitą – ne iš piršto laužtos. Tai, kad tirpsta ledynai, galima pastebėti plika akimi. Nors ledines antis gaudęs mokslininkas dirbo Arktyje, kurioje ledynų nėra, sako pastebėjęs, kad klimato kaita čia pasireiškia kitais požymiais.

„Einant per tundrą galima pastebėti, kad vietose, kuriose anksčiau buvo seklesni ežerai, dabar likusi pieva. Per 4-5 metus dirbant toje pačioje vietoje galima pastebėti ir tai, kad kitų ežerų vandens lygis senka. Tokie ir yra pagrindiniai klimato kaitos pokyčiai – tundros sausėjimas, mažesnis vandens kiekis. Be to, seklesni ežerai šiuo metu įšąla iš dviejų pusių – iš viršaus ir iš apačios. Žiemą, kai pradeda šalti, nuo krašto pradeda augti ledas, kuris pirmiausia užsidengia viršuje, o po to ir iš apačios. Tirpstant pirmiausia nutirpsta viršus, o apatinis sluoksnis kurį laiką dar išlieka. Jei kartais prasmegsi į kokį ledą nuo viršutinio sluoksnio, tai dar galėsi vaikščioti apačioje esančiu kietu dugnu“, – tvirtino JTI darbuotojas.

Kitas klausimas, kilęs ekspedicijos dalyviams – kodėl ledinių ančių taip stipriai mažėja. Lietuvoje lengviausia suskaičiuoti visą ledinių ančių populiaciją, kadangi beveik 80-90 proc. jų žiemoja Baltijos jūroje. Žmonės darantys ančių apskaitas mato, kad per 25 metus šių paukščių sumažėję 60 proc.

„Šiemet, kai Arktyje vėjuota ir šlapia, pastebėjome, kad praktiškai 2000 hektarų teritorijoje buvo galima rasti tik dvi poras ančių su jaunikliais. Prieš kelis metus, kai buvo labai geras oras, šiltas pavasaris, per dešimtkart mažesnę teritoriją radome gal 10 porų su jaunikliais. Kol kas sunku kažką tiksliai konstatuoti. Kai baigsis projektas, bus aiškiau. Juk ir Arktis žiemos metu neužšąla tiek, kiek anksčiau. Gal paukščiai lieka žiemoti kur nors kitur, ne Baltijos jūroje?” – spėlioja ekspedicijoje dalyvavęs mokslininkas.


2019-11-06

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt