Prikabintas 1995-ųjų straipsnis – iš tų laikų, kai Klaipėdoje buvo tikra bėda su viešuoju transportu.

Šiandienos skaitytojui į akį kris to laiko ženklai: autoriaus visažinystė ir rėksmingumas (tuo metu spaudos stilius mažai skyrėsi nuo dabartinių interneto komentatorių temperamento; atsimenu gaivų straipsnio pavadinimą „Avivaldybėje vėl bręsta permainos“), susižavėjimas Klaipėdos liberalais (Nepriklausomybės akto signataras Eugenijus Gentvilas tuo metu dar buvo užtarnautoje politinėje pensijoje), archaiška terminija („visuomeninis transportas“).

Viešojo transporto (VT) specialistų mieste kaip ir nebuvo. Neniškis su Samuilovu dar tik studijavo Hobbesą, Vainorius mokėsi įvardžiuotinių būdvardžių rašybos, jaunoji ekonomistė Daugininkienė skaitytuvais barškino Parko nuostolius. Transporto strategijos matmenis brėžė teatralai. Vienas jų, paminėtų – Artūras Šulcas, jau šiame amžiuje tapo rimtu VT žinovu, nemažai prisidėjusiu prie pažangos.

Nuo tų laikų atsirado žinojimas, kad kiekvienas lietuvis jau gimsta krepšinio ir VT ekspertu, ir tik su laiku, jeigu kantriai gilinasi, mokosi, ta jo VT ekspertizė susitraukia. Dabar jau nebesu toks užtikrintas savo išmanymu, kaip prieš ketvirtį amžiaus.

Prisimindamas savo rėksmingą jaunystę, su krikščionišku nuolankumu vertinu visažinių komentarus po mano rašiniais apie VT. Turi teisę, kaip ir aš tada turėjau.