Veidai

Indrė Žigeu: „Archeologas gali patirti daug atradimų per vieną dieną”

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2019-11-11


Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslo darbuotojos bei Neringos muziejaus direktoriaus pavaduotojos dr. Indrė Žigeu pavardė neseniai nuskambėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuojamame disertacijos konkurse. Jos KU apginta disertacija „Stiklo dirbiniai ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje XVI–XIX a. Baltijos jūros regiono kontekste“ pateko tarp 11 geriausių visoje šalyje. Pasak dr. I. Žigeu, to pasiekti prireikė bent 10-ies metų nuoseklaus darbo. KU pateikia pokalbį su mokslininke.

Ar būdama maža svajojai tapti archeologe?

Jei atvirai, ilgą laiką nežinojau, kuo noriu tapti. Būna tokių vaikų, kurie dėl savo profesinės krypties yra apsisprendę nuo penktos klasės, o aš nežinojau ir iki vienuoliktos. Tiksliau, iki to laiko norėjau būti viskuo: ir mokytoja, ir gydytoja, ir interjero dizainere. 11-oje klasėje atėjo laikas pradėti mąstyti apie ateitį, pamažu artėjo ir brandos egzaminai. Tuo metu prasidėjo Pilietiškumo ugdymo pamokos, kurių metu man patiko nagrinėti Konstituciją, valstybės valdymo sistemą, politines teorijas, supratau, jog galbūt labiausiai norisi pasukti į politologiją. Mane traukė politikos mokslai, o istorija, be jokios abejonės, su tuo labai susijusi.

Kalbant apie archeologiją – tai taip pat nebuvo mano aistra nuo vaikystės. Nors, gerai pagalvojus, jau būdama pradinėse klasėse su klasiokais eidavome į netoli namų esantį pušyną ieškoti aukso, o seneliams griaunant namą sumąsčiau „pakasinėti“ ir po namo grindimis. Tada susirinkau visą maišelį keramikos šukių, radau ir monetų, kas mane labai „užkabino“. Tuo metu man buvo labai įdomu, o vėliau, žinoma, apie tai pamiršau.

Vėlesnėse mokyklos klasėse, preliminariai išaiškėjus norimos profesijos krypčiai, pradėjau analizuoti Lietuvos universitetų siūlomas programas, rinktis, kur norėčiau toliau studijuoti. Atvažiavusi į Atvirų durų dieną KU, pirmiausia apsilankiau Politologijos katedroje, galiausiai nusprendžiau susipažinti ir su istorijos studijomis. Tuo metu jau buvau pasiskaičiusi, žinojau ir apie galimybę studijuoti archeologiją, susipažinti su povandeninės archeologijos kryptimi, kas apskritai studijas KU Istorijos katedroje išskyrė iš kitų universitetų siūlomų programų. Šis faktas mane labai viliojo, visgi prisipažinsiu, jog iš pradžių studijos Klaipėdoje nebuvo mano prioritetas. Visgi taip likimas lėmė, kad įstojau čia, į KU, į istorijos studijų programą. Vėliau pasirinkau archeologijos specializaciją, taip viskas ir prasidėjo…

Ar pati esi klaipėdietė?

Gimiau Klaipėdoje, bet mokyklą baigiau ir užaugau Mažeikiuose. Taigi, galima sakyti, jog grįžau į savo namus.

Ar nebuvo noro ieškoti „platesnių horizontų“? Pavyzdžiui, vykti studijuoti į užsienį?

Buvo įvairių norų… Iš pat pradžių buvo net ir ašarų. Kaip jau minėjau, studijos Klaipėdoje nebuvo mano prioritetas renkantis universitetą, sužinojus šią žinią buvo sunku pripažinti, jog teks skirtis ir su į sostinę išvyksiančiais draugais. Bet tai buvo laikina, taigi, iki tol, kol susipažinau su savo kursiokais ir dėstytojais. O dar ir miestas prie jūros! Prie jos su draugais važiuodavome po paskaitų ar egzaminų sesijos. Visos „platesnių horizontų“ paieškos stabilizavosi, labai greitai viskas susidėliojo į vietas, supratau, kad čia ir turiu būti. O apie studijas užsienio universitetuose tuo metu labai negalvojau. Jau bakalauro studijų metu pagal „Erasmus“ programą, tiesa, buvau išvykusi studijuoti į Vokietiją. Po to atlikau ir praktiką Liubeke, nors Vokietija jau nuo vaikystės mane labai traukė. Greitai supratau, jog noriu likti Klaipėdoje, visada žinojau ir tebežinau, jog labai panorėjus, galiu atsidurti bet kur. Kol kas nepasigailėjau dėl tokio savo pasirinkimo, t. y. pasilikti Lietuvoje ir dirbti dėl šios šalies labo.

Ar nors kartą norėjosi mesti studijas?

Niekada neturėjau noro mesti studijų, man jos patiko, buvome labai greitai įtraukti ir į praktinę veiklą, iš kurios turėjome galimybės ir užsidirbti. Vos baigusi bakalaurą iš karto įstojau ir į magistro studijas KU, studijavau pagal Baltijos šalių istorijos programą. Studijuodama magistrą dar ir dirbau čia, Istorijos katedros administracijoje. Tuometinė Istorijos katedra ir Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas man tapo antrais namais.

Galbūt studijuodama sutikai asmenybių, nulėmusių dar didesnį tavo potraukį archeologijai, motyvavusių siekti daugiau?

Tokių asmenybių buvo labai daug. Kai dar moksleivė atėjau į tą Atvirų durų dieną, pamenu, jog mus priėmė charizmatiškasis prof. Vygantas Vareikis, kuris labai paprastai ir vaizdžiai papasakojo apie istoriko veiklą. Vėliau jis taip pat vaidino reikšmingą vaidmenį visų studijų metu. Daug lėmė archeologiniai kasinėjimai buvusios Šv. Jono bažnyčios šventoriuje Turgaus g., kuriems vadovavo archeologas Gintautas Zabiela, jis vėliau tapo mano magistrinio ir disertacijos darbų vadovu.

Visgi archeologijos specializacijos pasirinkimą nulėmė netikėta pažintis su archeologe Ieva Masiuliene. Kaip studentė dirbau archeologiniuose tyrimuose Tiltų gatvėje, kuriems ši archeologė vadovavo. Pradėjusi ten dirbti, sukti į archeologiją neturėjau minčių, visgi jau buvau pasirinkusi istoriko kelią. Šių tyrimų metu daug bendravome bendrai apie archeologiją ne tik su Ieva, bet ir kitais kolegomis bendraamžiais. Šių tyrimų metu radau stiklinės „Riomerio“ taurelės fragmentą – tai Klaipėdoje retas, bet stulbinamai gražus taurės vynui tipas. Dabar juokauju, jog tai galimai ir nulėmė mano tolimesnę karjerą. I. Masiulienė man pasiūlė pagalvoti apie archeologo kelią ir stiklo artefaktų, kurie iki tol buvo visai mažai tyrinėti Lietuvoje, tyrimus. Galiausiai supratau, jog šis kelias man labiau tinka. Archeologijoje labai traukia darbas su pirminiais šaltiniais – su pačiais artefaktais, niekada nežinai, kas slepiasi po miesto grindiniu, kol nepatikrini, archeologijoje gali patirti daug atradimų per vieną dieną.

Parašei vieną geriausių disertacijų Lietuvoje. Kiek tam prireikė laiko?

Oi, daug… Neparašius disertacijos ir nebūnant doktorantu turbūt ir nesuprasi… Pačiam sunku pamatuoti, kiek tam laiko įdedi. Kai tik įstojau į doktorantūros studijas, dieną ir naktį galvojau apie tą disertaciją. Kadangi mano tyrimo laukas nebuvo plačiai tyrinėtas, teko daug galvoti, nuo ko geriausia pradėti, kaip tą temą iš viso atskleisti, ar užteks medžiagos, ar rasiu kitų šaltinių. Netgi pasiėmusi metus akademinių atostogų kasdien galvojau apie disertaciją. Žinoma, daugiausia laiko prie šio darbo praleidau paskutiniais metais. Disertacijai subrandinti man prireikė šešių metų, o skaičiuojant įdirbį nuo pačių pirmųjų žingsnių, stiklo artefaktams ištirti man prireikė bent 10-ies metų. Su šia tema dirbau nuosekliai. Taigi, apie stiklinius artefaktus pradėjau rašyti nuo antrojo kursinio darbo, jį tyrinėjau savo disertacijoje, šiuos tyrimus tęsiu ir toliau.

Ar paskirto laiko negaila?

Kartais gaila (juokiasi- aut. pst.). Turiu prisipažinti, kad kartais pagalvodavau „ar man to reikia?“ Bet kažkoks vidinis variklis mane stūmė į priekį. Padaryti darbą norėjosi ne vien dėl to, kad padaryčiau, o svarbiausia dėl to, kad man pačiai buvo labai įdomu.

Kai pradėjau rašyti dar tik kursinį darbą, rašiau apie vienos stiklo grupės stiklą – butelius. Tuo metu vyko archeologiniai tyrinėjimai Žvejų gatvėje, kur ten dirbę archeologai aptiko ūkinės paskirties duobę su XVIII-XIX a. vyno buteliais. Užsimojau juos ištirti, suklasifikuoti, datuoti. Tai buvo pati pradžia. Nors pats tyrimų objektas siejamas su linksmybėmis, į jį pažiūrėjau labai rimtai. Dėl tokio tyrimų šaltinio pasirinkimo esu sulaukusi ir šmaikščių replikų, neva iš „bonkių“ mokslo nepadarysi (juokiasi – aut.pst.), bet manęs tai netrikdė, atvirkščiai, norėjosi įrodyti, kad yra priešingai.

Pabaigusi senosios Klaipėdos butelių iš Žvejų gatvės tyrimo etapą, maniau, imsiuosi visų stiklo dirbinių Klaipėdoje tyrimo, tačiau supratau, jog dar daug ko apie tuos stiklinius butelius nežinau, norėjosi pažvelgti į juos sistemiškai, paslaugų ir prekių kontekste, taip šio įdomaus šaltinio tyrimai buvo tęsiami bakalauriniame ir net magistriniame darbe. Iš tiesų tai buvo didysis apšilimas prieš daktaro disertaciją. Analizuodama stiklinius butelius supratau, kaip tą stiklą iš viso reikia tyrinėti, perpratau metodiką, todėl likę stikliniai dirbiniai – geriamieji stalo indai, taurės, taurelės, stiklinės, bokalai, puodeliai, medicininės paskirties indai, langų stiklas, stiklo papuošalai, net žaislai – pasidavė kiek lengviau. Visi šie stiklo dirbiniai mums leidžia labiau pažinti senųjų Klaipėdos miestiečių kontaktus su kitomis šalimis, jų manieras, stalo kultūrą, mediciną, architektūrą ir kt. Ši istorijos dalis išties labai įdomi – dėl to laiko tikrai nėra gaila.

Kaip vyko tyrimo procesas?

Pirmiausia, turėjau susipažinti su pačiu tyrimo šaltiniu, su visa Klaipėdos archeologinio stiklo kolekcija, kuri yra saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Visi profesionalių archeologų atliekami tyrimai yra dokumentuojami, yra rengiamos ataskaitos, kuriose yra suregistruojami ir patys radiniai. Taigi tas ataskaitas, kurių mano atveju buvo keli šimtai, reikėjo perversti, atsirinkti tuos objektus, kuriuose buvo rasta nors viena šukė stiklo. Ataskaitose archeologai ieško radinių konteksto. Radinys be konteksto turi mažai reikšmės, tokį radinį sunku datuoti, interpretuoti to dirbinio naudojimo kontekstą. Pasidariusi pirminę duomenų bazę turėjau apžiūrėti ir pačius radinius, juos išsimatuoti, apsirašyti, nustatyti vertingiausius bruožus, sudėlioti juos į atskiras „lentynėles“ pagal paskirtį ir formas. Daugiausia kruopštumo ir laiko pareikalauja duomenų apdorojimo procesas, turi žinoti, į kokius klausimus norėsi atsakyti dar renkant duomenis ir juos apdorojant.

Kadangi mano tiriamas laikotarpis XVI – XIX a., ieškojau ir istorinių šaltinių, teko informacijos ieškoti įvairaus pobūdžio literatūroje. Darbas su pirminiais ir antriniais istorijos šaltiniais leido išplėtoti su stiklinių dirbinių naudojimu susijusius kontekstus. Reikėjo pažinti ir kaimyninių šalių, Baltijos jūros regione surinktų artefaktų medžiagą, analizuoti kitų šalių mokslininkų jau išanalizuotą medžiagą ir pan. Archeologo tikslas nėra vien tik aprašyti kokį nors artefaktą ar konstatuoti faktą, kad va ir mes turime tokį patį XVI a. dirbinį, kaip kad buvo rasta ir, pvz., Lenkijoje ar Norvegijoje. Archeologo pareiga per archeologinių tyrimų metu surinktus radinius ar aptiktas struktūras suteikti žinių apie praeityje vykusio gyvenimo sąlygas, apie praeityje gyvenusį žmogų ir jų grupes, t. y. apie tai, kas mes buvome anksčiau ir kiek mes esame pažengę ar nepažengę į priekį, iš kur atsirado vieni ar kiti mūsų įpročiai, mąstymo šablonai, kodėl mūsų toks mentalitetas ir pan.

Koks didžiausias atradimas buvo darant šį tyrimą?

Atradimų buvo išties nemažai, tačiau labai nustebino muziejaus fonduose rastos karo su švedais liekanos – tai stiklinės rankinės granatos. Kai pradėjau domėtis plačiau, sužinojau, kad tai yra retenybė ir regione, tiesa, turime keletą tokių radinių Biržuose bei kaimyninėje Lenkijoje.

Kitas atradimas susijęs su miestiečių sveikatingumo reikalais. Išaiškėjo, jog XVII a. Klaipėdoje veikė alchemiko-vaistininko laboratorija. Rasta tai liudijančių stiklinių dirbinių: vaistinių buteliukų, alembikų – distiliavimo aparatų, retortų ir kt. Iki tol apie tai nežinojome. Muziejaus fonduose teko aptikti ir stiklinių buteliukų su juose išlikusiu turiniu, kurį ištyrus laboratorijoje paaiškėjo to turinio sudėtis, ypač nustebino, jog tepaliukuose buvo įmaišoma asbesto, kas šiais laikais yra visiškai nesuderinama su žmogaus sveikata.

Į ką gilintis buvo sudėtingiausia?

Kiekvienam dirbiniui reikėjo atrasti kokį nors pagrindimą. Juos interpretuoti nebuvo lengva. Reikėjo peržiūrėti daugybę šaltinių, perskaityti nemažai literatūros užsienio kalbomis ne tik anglų ar vokiečių, bet ir lenkų, latvių, estų, danų, rusų ar net olandų kalbomis, t. y. tomis kalbomis, kuriomis aš nekalbu.

Kokiems tolimesniems darbams įkvėpė šis pripažinimas?

Pirmiausia, pripažinimas motyvuoja ir leidžia suprati, kad judu tinkama kryptimi. Kitas mano žingsnis – surasti rėmėjų ir parengti monografiją disertacijos pagrindu. Rengiant disertaciją kilo idėja toliau analizuoti ir kitas su stiklo kultūros tyrimais mažai susijusias, tačiau ne mažiau įdomias ir vertingas temas, kurios Lietuvoje dar nėra tyrinėtos.

Bet archeologijos nepaliksi?

Kas bus ateityje,  sunku pasakyti. Kol kas idėjų netrūksta, todėl archeologijos palikti nežadu. Nors kasinėti įdomu ir archeologas to neišvengia, manau, kad ir toliau būsiu daugiau rašanti archeologė.

Ką galėtum pasakyti moksleiviams, manantiems, kad archeologija – nuobodus mokslas?

Vieniems tai gali būti tikrai nuobodu ir netgi fiziškai sunku, o kitiems labai dinamiškas darbas. Iš patirties sakau – archeologijoje daug atradimų, kuriuos gali patirti tiek lauko perkasoje, tiek ir kabinete, analizuojant jau iškastą medžiagą. Archeologai daug keliauja, gali kasinėti įvairiose Lietuvos vietose. Pamatę archeologinius tyrimus mieste, gyvenvietėje ar laukuose, moksleiviai galėtų dažniau prie jų sustoti, pasižiūrėti, kas vyksta, pakalbinti archeologus, paprašyti, kad leistų valandėlę padirbėti kartu. Manau, kad archeologai tam neprieštarautų.

 


2019-11-11

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt