Aš, matyt, turėjau gimti kokioje nors Skandinavijos šalyje, Vokietijoje ar, blogiausiu atveju, Estijoje. Ta prasme, liuteroniškame krašte, kuriame dominuoja protas ir logika.
Bet tėvynės nepasirinksi. O ir kalba ne apie mane. Kalba apie tai, apie ką nūnai kalba pusė Klaipėdos. Apie mūsų miestelio gražųjį paštą.
Ateis beisbolo lazdomis ginkluoti aštriadančiai lietuviai iš 1990-ųjų ir išgriaus visą pastatą, o kariljoną kur nors išveš ir pradangins. Martyno Vainoriaus nuotr.
Jei mes būtume liuteronai, o ne egzaltuoti katalikai, viską vertinantys per kunkuliuojančių emocijų prizmę, mes nebūtume leidę Lietuvos paštui nugyventi gražiojo architektūrinio pastato. Teisingiau, jį būtų, vadovaudamiesi ta pačia liuteroniška logika, prižiūrėję patys paštininkai, nes įprastai tvarkinguose kraštuose tvarkingi šeimininkai prižiūri savo nuosavybę. Ir paprastai stengiasi ją parduoti ne tada, kad aną visai nugyvena, o bent jau šiek tiek patvarkę.
Jei Lietuvos paštas netinkamai prižiūrėjo kultūros vertybę, jis už tai pagal įstatymo raidę ir turėtų atsakyti. Tačiau Lietuvoje itin paplitusi tradicija į prokuratūrą kreiptis po laiko – galbūt ir dėl to, kad potam ant jos galima būtų sukarti visus šunis ir dar piktdžiugiškai padžiūgauti, jai neradus kaltų. Nes po kelerių ar net keliolikos metų, kaip dažniausiai kad būna, net ir kaltuosius suradus bei nubaudus, reikalo esmės tai jau nekeičia.
Kad ir kiek besistengtų visos iniciatyvinės emocijas liejančios grupės, vadovaujantis ta pačia liuteroniška logika aišku, jog Klaipėdos pašto miesto savivaldybė nepatemps. Tai ne jos jėgoms – nei finansinėms, nei moralinėms, nei, žinoma, funkcinėms.
Nežiūrint į tai, iš anksto vis tiek paskelbta, jog pastatas turi išlikti visuomeninės reikšmės. Visuomeninė reikšmė ir politikams, ir mistiniams visuomenininkams katalikams savaime yra gėris. Nes privatininkas – verslininkas katalikams savaime yra blogis.
Ateis beisbolo lazdomis ginkluoti aštriadančiai lietuviai iš 1990-ųjų ir išgriaus visą pastatą, o kariljoną išlydys. Nes jie nieko apie mūsų aukštąją kultūrą neraukia, jiems pinigas yra smegenis užspaudęs.
Todėl dabar reikia truks plyš tą gražųjį pastatą apginti. Nuo visokio plauko blogiečių, pirmiausia, žinoma, nuo parsidavėlių nenaudėlių politikų ir verslininkų. Reikia pastatą apjuosti rankomis, surengti įspūdingą šou, nukreiptą prieš pastato privatizaciją, gražiai jo fone pasifotografuoti, feisbukuose pasipostinti ir po to džiūgauti, rašant ilgus moralizuojančius straipsnius, kai jis dėl visų anksčiau išvardintų priežasčių liks miesto centre trūnyti apleistas šalia jau ne vieno panašaus savo likimo brolio.
O potam bus galima kilti į naują mūšį ginti kitų miesto pastatų. Arba – nugriauti, kaip Neringoje ar Druskininkuose. Ką mokame, tą mokame. „Lamatj – nie strojit”.
Kaip visi žinome, Klaipėdos kraštas daugelį amžių buvo liuteroniškas. Kažin kodėl, mintiju, tie lietuvininkai taip užsispyrusiai nenorėjo jungtis su Didžiosios Lietuvos katalikais, kad juos Lietuvai teko prisijungti jėga?
Ir kažin kodėl, mintiju toliau, daugelyje liuteroniškų kraštų žmonės gyvena kur kas geriau nei katalikiškose šalyse?
Gerai sukalta nuomonė.
o kaip čia gaunasi, kad Lietuvos paštas PARDUODA šitą pastatą? Negi jie jį statė, o gal pirko iš kažko ( įšdomu iš ko?) ir kaži kiek investavo? Tokie paveldo objektai turėtų priklausyti valstybei, o juos valdyti tie, kuriems patikėta tokia teisė. Tada jei paštas atsisako valdyti, nes jiems gal ir brangu išlaikyti, tai gal miestas gali perimti valdymą. tai nemažas skirtumas, nes „išpirkti” reikia ~1,5mln, o dar ir investuoti, turbūt, antra tiek. Čia panašiai atrodo, kad pvz. katalikų bažnyčia pasakytų, kad parduoda Katedrą, nes šildymas per brangiai kainuoja ir per daug kur nors rūsiuose ploto, ir paskelbtų aukcioną…
Tokie objektai negali būti parduodami, jei turi būti išsaugomi autentiški, tebūnie muziejaus funkcija, simbolinio pašto ir kt.visuomenine funkcija.
Skaičiau , kad naujai paskirtas susisiekimo ministras sustabdė pastatų pardavimą ir atšaukė pašto valdybą . Ši pasirodo dirbo pagal buvusio ministro Masiulio kaip akcininkų atstovo ,,pageidavimą ,, . Kaip supratau pardavimui pastatus paruošė ,, geriausias ,, ministras Masiulis ? Šlykštoka ……Džiaugiuosi ,, valstiečiais ,, )
Siūlau Klaipėdos savivaldybei viziją – Klaipėdoje atkurti Rytprūsių dvasią. Vien per turizmą investicijos atsipirks ir paties gyventojams bus smagiau čia gyventi. Šiam tikslui pasiekti architektūros atkūrimas ir puoselėjimas (paštas) yra vienas iš pagrindinių uždavinių.
Laivas „SŪDUVIS” stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj.
Yra toks posakis, kad už durnių blogiau tik iniciatyvus durnius. Ar politikai ir jų įaudrinti kai kurie visuomenės nariai prisiims atsakomybę, jei aukcionas neįvyks, o „Lietuvos paštas” visvien veiklos pastate nevykdys? Pastatas letai irs, faktiškai neturėdamas šeimininko? Tai būtų pats blogiausias scenarijus…
Aš iš tų mažlietuvių . Pritariu daugeliui Jūsų minčių Palmira. Dėl pastatų saugojimo …. Todėl nesupratau savivaldybės klerkų , menuomenės ir mero ,, kovos ,, už senąjį policijos pastatą ) Raštus rašė , taryba balsavo , rankutėmis kabinosi , meras ,,pažadų,, kalbas sakė ir dar labai buvo ,,nusivylęs,, jog nepavyko miestui perimti ) Nemėgstu veidmainių , o gal paštą ,,perka,, ne tie ? ))) Visuomenininkų dažnai ir aš nesuprantu , bet kodėl meras vienus ,,girdi,, , o dėl kitų ,, kurčias ,, ? O pastatus būtinai reikia saugoti .
Na pirmiausiai autorei prieš menkinant Klaipėdą ir vadinant ją miesteliu,reikėtų neklaidinti ir bent jau paskaityti Vikipedija: cituoju…Miestelis – Lietuvoje tai kompaktiškai užstatyta gyvenvietė, turinti 500–3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat jiems priskiriami tradiciniai miesteliai (LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, 1994 m.). Iš viso Lietuvoje yra 247 miesteliai (žr. Lietuvos miesteliai), 1986 m. buvo 235 [1].
Miestelis – tai kaimo vietovės tipas, jo gyventojai priskiriami kaimo gyventojams. Praeityje miesteliai sudarė tarpinę grandį tarp miesto ir kaimo, turėjo specifinių lengvatų. Po II pasaulinio karo teisiškai miesteliai nebesiskiria nuo kaimų, o šnekamojoje kalboje termino vartojimas tapo lakus – tai gali būti ir miesto statusą turinti gyvenvietė (pvz., Troškūnai), ir kaimas (Pivašiūnai, Salakas), be to, kai kurie nominalūs miesteliai gali būti vadinami kaimais (pvz., Žemoji Panemunė, Palėvenė).
Miela Palmira, elgiuosi labai liuteroniškai: prašau, kad prokuratūra gintų viešąjį interesą ir stabdytų aukcioną, nes jis pradėtas nesilaikant AB Lietuvos paštas nustatytos NT pardavimo tvarkos, kuri sako, kad prieš pradedant paveldo objektą ar turinčią kitą asvarbią kultūrinę reikšmę pastato pardavimą, būtina jį pirmiausia pasiūlyti savivaldybei ir Kultūros ministerijai. Kultūros ministerija nedavė jokio atsakymo. Duodama atsakymą ji tuo pačiu išreiškia savo poziciją ir prisiima atsakomybę. Manau, kad liuteronuškos prigimties žurnalistas neturėtų būti labai linkęs į fantazijas ir turėtų, išsakydamas savo nuomonę, neinterpretuoti kitų (šiuo atveju – Klaipėdos Karališkojo pašto gelbėjimo iniciatyvinės grupės) pateiktų faktų.
Geresnio straipsnio šia tema nesu skaitęs.
Kodėl pamiršote policijos komisariatą, kuris griūva akyse?