Kadaise Karaliaučiaus pilyje būta bažnyčios – ten vainikuodavo karalius. Virš bažnyčios, aštuoniakampiame bokšte, būta Audiencijų salės. Būta bibliotekos su retais XVI ir XVII a. leidiniais. Pilies bokšte su laikrodžiu būta karališkųjų apartamentų, Sosto salės su karalių portretais, Protėvių salės, Frydricho I gimimo kambario, Veidrodžių salės, Medžioklės salės, Keramikos salės, imperatoriaus kabineto, valgomojo ir miegamojo, karalienės Luizės kambarių… Būta Karališkojo valstybės archyvo. Aukščiausiojo Teismo.

Archeologinių radinių kolekcijų ir kitų muziejinių vertybių rinkinių. Būta Gintaro kambario… ir dar daug kitų dalykų, kurių šiandien nebėra nė pėdsako.

Pilies pietvakarinis kampas, Apskritasis ir Pilies bokštai. Pilies bokštas buvo pastatytas dar Ordino laikais.

Draugija proistorės reliktams kaupti

1844 m. lapkričio 19 d., kai buvo minimas Karaliaučiaus universiteto, vadinamo Albertina, 300 metų jubiliejus, profesorius Ernstas Augustas Hagenas (Ernst August Hagen), universiteto archyvo patarėjas Frydrichas Adolfas Meklenburgas (Friedrich Adolf Mecklenburg) ir dar šeši jų kolegos paskelbė įkuriantys kraštotyros draugiją „Prussia“ („Alterthumsgesellschaft Prussia“).

E. A. Hageno (paveiksle) žodžiais, ši draugija tyrinės Rytų Prūsijos istoriją, rinks šio krašto tautosaką, liaudies dainas, ieškos ir kaups senienas bei meno kūrinius. Vertingoms senienoms kaupti ir saugoti buvo skirta patalpa Karaliaučiaus pilies vakariniame korpuse. Netrukus draugija jau turėjo atskirą Priešistorės skyrių (jam vadovavo archeologas Otas Tišleris (Otto Tischler), o iš šio skyriaus ilgainiui išaugo ir visas Prūsijos muziejus.

Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Karaliaučiaus pilyje veikusiame muziejuje buvo sukaupta daugiau kaip 240 tūkstančių vienetų archeologijos radinių.

Otas Tišleris, Emilis Holakas

1869 m. „Prūsiją“ jau sudarė 25 nariai. Ji integravosi į Fizikos ir ekonomikos draugiją ir paveldėjo dalį jos saugotų archeologinių radinių, taip pradėdama vieno didžiausių Baltijos jūros baseine archeologinių rinkinių kaupimo istoriją.

1878 m. „Prūsijos“ draugijos Priešistorės skyrius ir Fizikos-ekonomikos draugijos Antropologijos skyrius suformavo Rytprūsių provincijos muziejų. Jam vadovavo O. Tišleris, dabar vadinamas vokiečių archeologijos tėvu. Per 15 lauko kasinėjimų sezonų Rytprūsių teritorijoje jis ištyrė 36 archeologijos paminklus.

Po Dulokaimio kapinyno (Kranto rajone) kasinėjimų O. Tišleris savo vadovaujamame muziejuje Karališkųjų rūmų pilies bokšte 1879 m. rugsėjo 6 d. surengė pirmąją radinių parodą. Ją aplankė kronprincas Frydrichas Vilhelmas (po 7 metų tapęs kaizeriu Frydrichu III ir valdęs 99 dienas). Jis susidomėjęs apžiūrėjo eksponatus ir liko labai patenkintas. Tai lėmė, kad 1881 m. rugsėjį „Prūsijos“ muziejaus fondams buvo patikėta senienų kolekcija, nuo 1811 m. saugota Karališkajame archyve Karaliaučiuje.

Senienų rinkiniams laikyti buvo skirtos 5 patalpos šiauriniame Karališkosios pilies (buv. Ordino pilis Karaliaučiuje) sparne. Tų pačių metų rugsėjo 30 d. buvo atidaryta nauja „Prūsijos“ muziejaus ekspozicija. Nuo tada draugijos „Prūsija“ logotipo centre puikavosi pilies kontūrai.

Pilies kiemas. Šiaurinio pilies korpuso vakarinėje dalyje Ordino laikais būta maršalo rezidencijos. 1738 m. pabėgėlis iš Zalcburgo Dovydas Šindelmaizeris (David Schindelmeiser) išsinuomojo pilies rūsį vynui laikyti. 1827 m. jo įpėdiniai atidarė rūsyje užeigą. Niūrų pavadinimą („Kruvinasis teismas“ ) ši įstaiga gavo dėl to, kad XVII a. virš rūsio buvo teismas.

Nuo 1882 m. čia buvo kaupiamos ir katalogizuojamos knygos. Įsteigtai bibliotekai 1891 m. rudenį pradėjo vadovauti į draugijos narius priimtas archeologas Emilis Holakas (Emil Hollack). XIX-XX amžių sandūroje biblioteka turėjo apie 5000 tomų, įskaitant retus XVI ir XVII a. leidinius. Pagrindinė šio rinkinio dalis Karališkuosiuose rūmuose, pietrytiniame sparne, antrajame aukšte, buvo iki 1944 m. rugpjūčio pabaigos.

Muziejus nuo 1914 iki 1936 metų

Po Versalio taikos sutarties Karališkieji rūmai Karaliaučiuje neteko savo administracinės reikšmės. Iš čia išsikėlė miesto ir provincijos įstaigos, o į jų vietą atėjo susijusios su muziejininkyste bei menu.

Pietrytinėje pilies dalyje nuo 1921 m. įsikūrė Miesto meno vertybių skyrius, kurio fonduose buvo garsaus vokiečių tapytojo, grafiko, impresionisto Loviso Korinto (Lovis Corinth, 1858-1925) kūriniai (1876-1880 m. mokėsi Karaliaučiuje).

Pilies muziejaus patalpos.

Pirmajame pietinio sparno aukšte įsikūrė Priešistorės skyrius. Etnografijos skyrius užėmė patalpas pietvakarinės pilies dalies antrajame aukšte. Moskovitų salė tapo „Mūšyje prie Tanenbergo dalyvavusių pulkų vėliavų šlovės sale“. Joje buvo eksponuojamos ir rogės, kuriomis Kuršių marių ledu 1679 m. sausio 1-ąją vyko Didysis kurfiurstas.

1924 m. prie šio skyriaus buvo prijungta meno rinkinių kolekcija iš Karaliaučiaus meno muziejaus. Išskirtinę vietą čia užėmė Ordino laikų bažnytinis menas.

Muziejų sudarė trys pagrindiniai skyriai: Kraštotyros, Etnografijos ir Priešistorės.

1936-1944 m.

Nuo 1936 m. muziejui vadovavo archeologas, kalbininkas, istorikas dr. Vilhelmas Gerte (Wilhelm Gaerte), kuris buvo paskutinis jo vadovas.

Tuo metu kampiniame Pilies bokšte (Hinterster Ort-Thurm) dirbo archeologas, baltų priešistorės tyrėjas, dr. Karlas Engelis (Carl Engel), kasinėjęs Prūsijos piliakalnius, Mažosios Lietuvos kapinynus, parašęs veikalą „Klaipėdos krašto kultūra priešistoriniais laikais“, jo kolega Hansas Kromė (Hans Crome).

Buvo įrengtos šešios muziejaus salės. Didžiausia buvo akmens amžiaus radinių salė. Daugiausiai dėmesio sulaukdavo radiniai iš Kaupo ir Viskiautų (Sembos apskritis) – vikingų epochos istoriniai paminklai.

Antrame aukšte, erdvioje salėje, padalintoje pertvaromis į penkias dalis, dirbo restauratoriai, kartografai, archeologai, kaip antai Joachimas Hofmanas (Joachim Hoffmann), tyrinėjęs kuršių bei lamatų laidojimo papročius. Taip pat čia plušėjo Kranto miesto (vok. Cranz) gyventojas Gervinas, kuris mokykloms darė mokymo priemones – realių eksponatų kopijas iš gipso.

Iš abiejų centrinių muziejaus durų pusių stovėjo akmeninės skulptūros: ankstyvųjų viduramžių jotvingių akmeninė statula ir marmurinis Afroditės torsas (kasinėjant pilies griuvėsius pietryčių kampe, 2007 m. buvo rastas galimai jo fragmentas).

Kur dingo eksponatai?

Didžioji archeologinių radinių dalis iš pilies buvo išvežta iki raudonarmiečių šturmo 1945 m. balandį.

Per 1943-1945 m. evakuaciją didžiausio Baltijos archeologijos muziejaus eksponatai atsidūrė dabartinės Lenkijos teritorijoje. Atskiri fragmentai išsimėtė įvairiose Rytų Vokietijos saugyklose. Po 1990 m. jie buvo surinkti Berlyne.

Dalį muziejaus kolekcijos aptiko Raudonoji armija Olštyno teritorijoje (dabar Lenkija). Radinį išgrobstė rusų kareiviai. Likučiai buvo perduoti Olštyno muziejui.

Berlyne, Šarlotenburgo pilyje (Schloss Charlottenburg), muziejuje, šiandien saugomi apie 50 000 eksponatų ir 80 000 archyvinių vienetų iš buvusio Karaliaučiaus muziejaus „Prūsija“.

1944 m. gruodį į Rytų Vokietiją buvo išsiųstas vagonas su radiniais, kurie galiausiai pasiekė Broko pilį. Antras vagonas išsiųstas iš Karaliaučiaus 1945 m. sausį. Ši siunta pasiekė Broko pilį smarkiai nukentėjusi. Broko pilyje atsidūrė ir muziejaus aprašų archyvas, kasinėjimų planai, negatyvų rinkiniai etc.

Dalis muziejaus fondų liko masonų ložės griuvėsiuose Karaliaučiuje. Žinoma, jog 34 dėžes su archeologiniais radiniais iš „Prūsijos“ muziejaus buvo planuota išsiųsti į Kvėdenavą (vok. Quedenau, apie 6 km į šiaurę nuo Karaliaučiaus pilies), tačiau
sumanymas nepavyko.

Paskutinė kolekcijų evakuacijos fazė vyko prieš pat lemtingąjį šturmą – ji buvo baigta iki 1945 m. vasario 20 d., kaip atsiminimuose rašė vienas iš jos dalyvių, – „iki kelių karštame vandenyje, tarp dūmų ir degėsių”.

1945 m. nauji miesto šeimininkai muziejaus griuvėsiuose rastus XV-XVIII a. dekoratyvinius dirbinius (pagal išlikusį archeologo Aleksandro Briusovo aprašymą), supakuotus į 20 dėžių, turėjo išsiųsti į Maskvą, tačiau kolekcija dingo. Kaip ir kitos 60 dėžių, tuomet paliktų vietoje tam, kad radiniai būtų ateityje eksponuojami vietos kraštotyros muziejuje.

Pagal 1965 m. rugsėjį priimtą vietos partinės valdžios nutarimą, pilies griuvėsiai turėjo būti nušluoti nuo žemės paviršiaus. Savavališki kasinėjimai, pasitelkiant ir sunkiąją techniką, pilies teritorijoje nebuvo draudžiami. Tarp kasinėtojų buvo ir vietos kraštotyros muziejaus darbuotojas, kuris 1967 m. rado senų rankraščių, sidabro, bronzos dirbinių iš „Prūsijos“ muziejaus kolekcijų. 167 daiktus jis atidavė muziejui.

Iki 1970 m. viską, kas buvo likę iš Karaliaučiaus pilies, rusai sunaikino. Brežnevo epochoje pilies pamatai buvo užpilti 2 metrų storio gruntu, atvežtu iš šalia buvusių kapinių prie Altstadt bažnyčios.

Nuo 2001 m. pilies teritorijoje vykdomi kasinėjimai, finansuojami Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“. 2005 m. birželio mėn. buvo rasta sidabrinė dėžė su medaliais ir amuletais iš Prūsijos muziejaus kolekcijos. 2011 m. aptikta amuletų kolekcija, datuojama vėlyvaisiais viduramžiais.