Taravos Anikės sugrįžimui į Klaipėdą – 30 metų

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

„A. Žalys ir H. Radziwill’as patraukia kaspinus, nukrenta baltas uždangalas, ir taip visiems žiūrovams atsiveria bronzinė Anikės skulptūra. Groja orkestras, iš postamento trykšta fontano čiurkšlės. Po 50 metų nebūties į savo senąją vietą grįžo Taravos Anikė – meilės, santarvės ir grožio simbolis“.

Taip 1989 m. lapkričio 21 d. rašė „Tarybinė Klaipėda“. Straipsnyje „Meilės ir santarvės simbolis“ buvo aprašytas lygiai prieš 30 metų – 1989-ųjų lapkričio 18-ąją įvykęs atstatyto paminklo Simonui Dachui su Taravos Anikės skulptūra atidengimas.

Kas ji? Kas ją sieja su S. Dachu? Kur ir kada dingo pirmasis, dar 1912 metais pastatytas paminklas S. Dachui su Taravos Anikės skulptūra? Kas inicijavo paminklo atstatymą? Kaip sekėsi jį atstatyti?

1989 m. lapkričio 18 d. Anikę atidengia Alfonsas Žalys ir Haincas Radzivilas. Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka

S. Dacho tėvas dirbo Klaipėdos pilyje

Klaipėdietis žurnalistas, fotografas, poetas, buvęs laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ (vėliau – „Klaipėda“) redaktorius Antanas Stanevičius jau ne vieną dešimtmetį gilinasi į Taravos Anikės istoriją. 2009 metais, kai buvo minimas skulptūros atstatymo 20-metis, jis išleido knygą „Taravos Anikės mįslė“, kurią vėliau ne kartą papildė, nes sužinojo naujų faktų. A. Stanevičius juokavo, kad jo šeimoje jis yra vadinamas ketvirtuoju Anikės vyru, nes ne vieną naktį studijavo jos gyvenimo vingius (istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Ana iš Taravos turėjo tris sutuoktinius).

A. Stanevičiaus straipsnis „Ar sugrįš Onutė iš Taravos?“, 1988 m. gegužės 25 dieną publikuotas laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“, tapo šos skulptūros atstatymo pradžios momentu. Straipsnyje svarstoma, ar tikslinga ir teisinga atstatyti Taravos Anikės skulptūrą. Jame kalbintas Klaipėdos istorijos žinovas, menotyrininkas, Lietuvos kultūros fondo Klaipėdos miesto rėmimo tarybos pirmininko pavaduotojas Jonas Tatoris. Jis pasakojo apie poetą S. Dachą bei jam skirtos skulptūros likimą.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

A. Stanevičiaus straipsnyje cituojamas J. Tatoris teigė, kad Simono Dacho tėvas dirbo Klaipėdos pilyje lietuvių ir vokiečių vertėju, mat tuo metu Prūsijos hercogai buvo Lietuvos-Lenkijos valstybės vasalai. Taigi, ir Klaipėdos kraštas turėjo vasalo statusą. Tad gali būti, kad S. Dachas buvo lietuvis ar mišrios šeimos atžala.

Simonas Dachas (1605–1659) – garsiausias to meto Rytų Prūsijos poetas, profesorius. 1640 m. jau būdamas filologijos magistru, tapo Albertinos (seniausios Karaliaučiaus mokyklos) rektoriumi. S. Dachas ilgainiui pasidarė populiariausias – po Martyno Liuterio ir Pauliaus Gerharto – protestantiškų giesmių kūrėjas. Lietuviškųjų Rytų Prūsijos parapijų pastoriai S. Dacho giesmes vertė į lietuvių kalbą. S. Dacho sukurtos giesmės iki šiol giedamos Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčiose.

Įamžintas poetas ir jo mūza

1637 m. S. Dachas sukūrė garsiąją, liaudies daina tapusią „Onutę iš Taravos“.

„Dabar sunku tai patikrinti, bet teigiama, kad pirmasis Anikės iš Taravos vyras Johanas Partacijus pakvietė S. Dachą į savo vestuves. Jos vyko Karaliaučiaus katedroje, yra metrikų įrašai. Anikė ėjo pro S. Dachą ir tada tarsi trenkė žaibas – poetas merginą labai įsimylėjo. Bet jų meilei buvo per vėlu, nes Anikė tekėjo už kito. Todėl jis grįžo į savo trobelę ir parašė tą garsųjį eilėraštį „Taravos Anikė“, – pasakojo A. Stanevičius.

Šis eilėraštis tapo liaudies daina, kuri iki šiol dainuojama Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje.

„Yra ir tikroviškesnė istorija. Esą S. Dachas viešėjo Taravoje, apie 15 kilometrų nuo Karaliaučiaus, pas Anikės tėvą. Tuomet jis merginą ir nusižiūrėjo. Tačiau Anikės tėvas anksti mirė, ji persikėlė gyventi pas dėdę į Karaliaučių ir, sulaukusi 17 metų, buvo ištekinta už J. Partacijaus. Gali būti, kad eilėraštis „Taravos Anikė“ buvo užsakomasis, nes S. Dachas tokius rašė, o eilėraštyje užsimenama apie palmę, kuri yra J. Partacijaus šeimos simbolis. Eilėraštis esą toks jausmingas, nes poetas mylėjo Anikę“, – dar vieną versiją apie S. Dacho ir Taravos Anikės ryšį dėstė A. Stanevičius.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Anot jo, sukurti paminklą S. Dachui su Taravos Anikės skulptūra užsakė tuometė Klaipėdos valdžia. Paminklo S. Dachui reikėjo, nes norėta jį įamžinti, kaip Klaipėdai nusipelniusį žmogų, o Taravos Anikė pasirinkta kaip jo mūza.

Klaipėdos valdžia ir pasamdė architektą Alfredą Kiunę. S. Dacho paminklui-fontanui aukas pradėta rinkti 1910 metais. Minėtame A. Stanevičiaus straipsnyje nurodoma, kad „Lietuviška ceitunga“ rašė: „Smiltynėje įvyko speciali šventė, kurios pajamos skirtos Dacho paminklo statybai. Dalyvavo chorai, orkestras. Šventėje dalyvavo 7000 žmonių. Vakare pakrantėje degė laužas… Vėl šventė. Mugė, leidžiamos popierinės raketos. Dalyvavo apie 11000 žmonių… Aptarnavo penki garlaiviai…“

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) atvirukas

A. Kiunės sukurtas paminklas S. Dachui – bronzinė jo eilėraščio „Taravos Anikė“ herojės skulptūra – tuometinėje Turgaus aikštėje buvo atidengtas 1912 metais.

Pavaizdavo realią mergaitę

„Taravos Anikė kaip asmuo tikrai egzistavo, bet neaišku, kaip ji atrodė, nes nėra išlikusių jokių paveikslų – nei jos, nei jos vyro, nei jos vaikų. Knisausi po visokius vokiškus šaltinius, bet Anikės atvaizdo niekur nėra“, – konstatavo A. Stanevičius.

Tačiau, anot jo, skulptūra vaizduoja realią mergaitę – tik ne Anikę, o Gerdą. Savo knygoje „Taravos Anikės mįslė“ A. Stanevičius rašo, jog su skulptūros atstatymo iniciatoriumi Haincu Radzivilu kėlėsi keltu per marias, kai jis netikėtai papasakojo, jog Taravos Anikės skulptūros, pagal kurią turėjo būti atkurta toji, kuri dabar atstatyta Teatro aikštėje, paieškos suvedė su tikrąja pozuotoja.

Nuotrauka iš Antano Stanevičiaus archyvo

„Atsišaukė ir „Taravos Anikės“ skulptūros kūrėjo Alfredo Kiunės pozuotoja, kuria ji tapo labai atsitiktinai ir trumpam. Būdama trylikos metų, ji kėlėsi keltu iš Smiltynės į mokyklą Klaipėdoje. Draugės ją kumštelėjo: „Gerda, žiūrėk, dėdė tave piešia!“ Dailininkas, neatitraukdamas akių, skubiai „kėlė“ ją į popierių. Staiga prišoko, užmetė kasą ant krūtinės. Mergaitė supykusi nusviedė ją atgal, dailininkas vėl… Per paminklo atidengimo šventę (1912 metais), nukritus nuo skulptūros audeklui, iš minios pasigirdęs šūktelėjimas: „Dieve, čia gi mūsų Gerda!“, – rašė A. Stanevičius.

Knygoje cituojama ir menotyrininkė Maja Elerman-Molenhauer. Ji 1990 metais pasakojo: „Dabar Gerdai Šyvek-Koch – 93-eji metai. Gyvena ji prie Oldenburgo, užsidariusi, prašė niekam neduoti jos adreso. Gimusi ji Smiltynėje, kopų želdintojo šeimoje. Jos pačios paminklo atidaryme tada nebuvę, tėvai sugrįžę paragino bėgti ir pasižiūrėti.“

„Išstūmė“ Hitleris?

Paminklas S. Dachui su Taravos Anikės skulptūra Teatro aikštėje stovėjo iki 1939-ųjų. Nuo tada jo likimą gaubia paslaptis, kurios nedidelę dalį pavyko įminti.

Vienas iš versijų, kodėl apie 1939 m. paminklas iš Teatro aikštės buvo pašalintas, yra ta, jog taip buvo ruošiama vieta Adolfo Hitlerio paminklui. Kita versija – esą Taravos Anikė iš Teatro aikštės buvo išvežta, nes ji įžeidė A. Hitlerį, mat kai jis sakė kalbą iš Dramos teatro balkono, ji vienintelė stovėjo jam atsukusi nugarą.

Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje „Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V. (AdM)“ archyve rasta nuotrauka patvirtina, jog kurį laiką Taravos Anikės skulptūra stovėjo paremta prie Lietuvininkų aikštės (nuotr.) .

Apie tai rašoma ir A. Stanevičiaus knygoje „Taravos Anikės mįslė“: „Senieji klaipėdiečiai pasakoja, kad perkeltas iš Teatro aikštės fontanas karo metais stovėjęs dabartinėje Lietuvininkų aikštėje, kuri nuo 1945 iki 1991 metų buvo pavadinta Pergalės aikšte. 1945 metų pradžioje, praėjus karo frontui, „Anikės“ skulptūra turėjusi užleisti vietą paminklui su patranka ir, patekusi į tarybinių kariškių rankas, atsidūrė metalo lauže. Tiesa, karo laikų fotografijų, kuriose matytųsi paminklas Simonui Dachui dabartinėje Lietuvininkų aikštėje, neteko aptikti.“

„Pats apie 20 metų neatradau jokių pėdsakų, kur dingo Taravos Anikės skulptūra. Visai neseniai sužinojau, kad buvo kalbama, jog ji buvo perkelta. Tik tada, kai I. Simonaitytės bibliotekoje atsirado buvusių klaipėdiečių archyvas, atsirado viena nuotrauka, kurioje viena mergaitė buvo nusifotografavusi prie Anikės skulptūros. Paremta ji stovėjo Vilties gatvėje, Lietuvininkų aikštės tęsinyje. Bet ir iš čia ji dingo, veikiausiai bus išlydyta“, – svarstė A. Stanevičius.

Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas patvirtina, kad Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V. (AdM) archyvo nuotraukoje matyti dabartinės Lietuvininkų aikštės tęsinys, vieta, kur dabar stovi sovietmečiu pastatytas tualetas.

„Kodėl ją ten iškėlė – klausimas, į kurį atsakymo, deja, neturiu”, – sakė jis.

Paminklą rado karo slėptuvėje

Bene arčiausiai prie Taravos Anikės dingimo mįslės išaiškinimo buvo priartėjęs žinomas klaipėdietis, muziejininkas ir visuomeninkas Dionizas Varkalis. Jis netikėtai rado S. Dacho paminklo fontano dalis, aptiko ir žmogų, kuris vienas paskutinių matę Anikę.

D. Varkalis pasakojo, kad veiksmas vyko maždaug 1976 metais. Anot pašnekovo, tuo metu jis mokėsi Vilniaus meno instituto Klaipėdos filiale, kuris veikė S. Daukanto gatvėje.

„Į paskaitas eidavau Manto gatve. Toje vietoje, kur stovėjo „Vaiva“, kitoje pusėje buvo kioskeliai, alumi ir „sasyskomis“ prekiavo. Už tų kioskelių buvo karo metu pastatyta slėptuvė. Pro ją ir eidavau į savo fakultetą. Vieną kartą, eidamas pro tą slėptuvę, pamačiau, kad joje yra sukrautos kažkokios granitinės plokštės ir toks kvadratinis didžiulis stulpas. Jį labai atidžiai apžiūrėjau ir pamačiau, kad ant jo yra ir ąžuolo vainikas. Po paskaitų pasikviečiau fakultete dirbusį Joną Tatorį, sakau, einame pažiūrėti, man atrodo, kad čia Anikės paminklas“, – prisiminė D. Varkalis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Jis su J. Tatoriumi nuėjo į slėptuvę ir abu dar kartą atidžiai apžiūrėjo radinį.

„Tai tikrai buvo Anikės skulptūros obeliskas, toks kvadratinis. Be to, buvo sudėtos ir visos išardyto fontano detalės. Juk Hitleris visą šį paminklą buvo iškėlęs į Lietuvininkų aikštę, o ji netoli tos slėptuvės. Stovime abu ir vienas kito klausiame: ką darome? Sakau, pargabename pas mane į Kalvystės muziejaus kiemą. Bet nei to obelisko, nei kitų dalių pakelti neįmanoma, reikia krano. Tiesa, pačios Taravos Anikės nebuvo, tik obeliskas ir fontano dalys“, – paaiškino D. Varkalis.

Klaipėdiečiai aktyviai stebėjo, kaip 1989 metų lapkritį atstatomas paminklas. Sauliaus Jokužio nuotrauka

Jis pagalbos kreipėsi į tuometinių Klaipėdos restauracinių dirbtuvių vadovą Algirdą Aukštuolį ir paprašė padėti pargabenti radinį į muziejaus kiemą.

„Jis apžiūrėjo vietą, kur sudėtos paminklo dalys, ir sakė, kad kranu jų iškelti negali, nes trukdo lyg voratinklis išraizgyti elektros laidai. Plikomis rankomis tų detalių taip pat nepavyktų iškelti, nes jų nepakels net dešimt vyrų“, – apie nesėkmes gelbstint paminklą pasakojo D. Varkalis.

Paviešino, bet suklydo

Anot D. Varkalio, tuomet trise – jis, J. Tatoris ir A. Aukštuolis nusprendė, kad reikia paviešinti žinią apie radinį.

„Tarybinėje Klaipėdoje“ dirbo korespondentas Vladas Nausėdas. Jo paprašėme, kad parašytų straipsnį apie tai, kas yra ta Taravos Anikė. Korespondentas parašė straipsnį, buvo didžiulė paminklo nuotrauka. Jis aprašė Anikės likimą, paminklo atsiradimo istoriją, kad jis nieko bendro su fašizmu neturi. Galvojome, kad paminklo dalių dabar niekas nebelies, kad jos saugios, nes juk viską paviešinome. Galvojome, kad ramiai galėsime galvoti, ką toliau daryti. Bet čia buvo mūsų klaida“, – pripažino pašnekovas.

Po poros dienų vėl eidamas į paskaitas D. Varkalis dar kartą pažvelgė į slėptuvę ir ji buvo tuščia.

„Neliko nė vienos paminklo detalės, jokių pėdsakų, tik smėliuku gražiai pabarstyta. Iki šiol nesuprantu, kas ir kaip pakėlė tas paminklo dalis. Ieškojome, kas ir kur išvežė tą paminklą, bet pėdsakų taip ir neradome“, – tvirtino D. Varkalis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Apie V. Nausėdos straipsnis „Kur Taravos Onutės skulptūra?” buvo paskelbtas „Tarybinėje Klaipėdoje“ 1976 m. balandžio 18 d.

„Štai visai neseniai restauracinės dirbtuvės darbuotojas Dionizas Varkąlis sužinojo (jam pranešė 41-osios vidurinės profesinės technikos mokyklos 49-osios grupės moksleivis Rimas Minelga), kad vieno namo pasienyje suverstos guli Simono Dacho paminklo dalys. <…> Dabar jau turime kai kurias paminklo dalis, tik, deja, jų tarpe nėra Onutės, statulos. Būtų galima galvoti apie paminklo restauraciją, atstatant jį pirmykštėje vietoje, nes, kompleksiškai restauruojant visą senamiestį, toks kultūrinis akcentas, kaip S. Dacho vardo įamžinimas, parodytų, jog klaipėdiečiai moka gerbti ir vertinti savo žemiečius. Tačiau reikia įveikti svarbiausią kliūtį surasti Onutės statulą. Kur ji? Kreipiamės į visuomenės sąžinę, laukiame jos pagalbos, vykdant paieškas. Šiuo atžvilgiu daug galėtų padėti miesto jaunieji kraštotyrininkai. Manau, jog niekas neliks abejingas”, – rašė Vl. Nausėdas, tuometinis LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Klaipėdos skyriaus tarybos narys.

Vairuotojas neišdrįso prabilti

D. Varkalis pasakojo, kad buvo pavykę užčiuopti ir siūlo galą dėl pačios Taravos Anikės skulptūros likimo.

„Vienas žmogus sakė, kad jis žino. Sakė, kad prie stadiono, Sportininkų gatvės pabaigoje yra nuosavi namai, ten esą gyvena žmogus, kuris pažįsta mokytoją, kuris tikrai žino, kur yra Anikė. Bet kol ieškojome to mokytojo, jis iškeliavo anapilin. Ir mes likome be nieko. Bet vėliau ėmėme svarstyti, jog skulptūrą iš Lietuvininkų aikštės galėjo išvežti butų valdyba. Suradome vairuotoją, būtent kuris ir išvežė tą skulptūrą. Pradėjome kalbėtis, klausti, kur jis nuvežė tą skulptūrą, bet jis mums nieko nepasakė, matyt, buvo labai prigrasintas. Gal vėliau, kai pasikeitė laikai, jis ir būtų kalbėjęs, bet tada jau aš pasinėriau į Sąjūdį, tai nebe tas rūpėjo. Taip ta Anikė ir visas jos paminklas ir dingo. Gaila, kad jis mums buvo nugvelbtas iš panosies. Tikriausiai jis buvo sunaikintas kokioje nors akmens skaldykloje“, – svarstė D. Varkalis.

„Tarybinės Klaipėdos” laikraščio redaktorius Antanas Stanevičius prie ką tik atplukdytos Taravos Anikės. 1989 m. lapkritis. Sauliaus Jokužio nuotrauka

Jis pasidžiaugė, jog paminklas S. Dachui ir Taravos Anikės skulptūra, nors ir ne originalai, Teatro aikštėje buvo atstatyti.

„Man Taravos Anikė yra Klaipėdos simbolis. Ir jokių ideologijų čia nėra, o tiesiog gražu. Anikė yra ir turi išlikti traukos objektu“, – tvirtino D. Varkalis.

Kitoje dalyje skaitykite:

Kokie laimingi atsitiktinumai lėmė, kad pavyko į Klaipėdą sugrąžinti Taravos Anikę?

Kodėl paminklo atstatymo idėja užrūstino tuometinį Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį?

Kokių išsišokimų buvo atstatyto paminklo atidengimo ceremonijoje?

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Spyglys

Iki scenos privažiuoti nepavyko?*

Trečiadienio vakarą Spyglys buvo nusprendęs ne tik pasivalkioti po tuščią kaip visada mūsų senamiestį, bet ir nelaukdamas kol koks stiliaus ...
2024-03-28
Skaityti daugiau

Miestas

Senamiesčio fasadų tvarkymo paramai - papildomas kvietimas

Klaipėdos savivaldybė skelbia, kad siekiant išnaudoti lėšų likutį – 70 tūkst. eurų – skelbiamas pakartotinis kvietimas teikti paraiškas Klaipėdos senamiesčio ...
2024-03-26
Skaityti daugiau

Fotoreportažai, Spyglys

Už terlių Kaziuką mokėsime visi?*

Išanalizavęs investicijų pritraukimu į miestą turinčios besirūpinti agentūros „Klaipėda ID“ ir pigią šilumą teoriškai turinčios tiekti „Klaipėdos energijos“ kadrų politiką ...
2024-03-18
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This