„Piotras Čaikovskis – genialus kompozitorius. Jo muzika didinga, graži paklausyti publikai, tačiau sudėtinga atlikti orkestrui“, – apie artėjantį iššūkį pasakoja batutos meistras Vytautas Lukočius, šventiniu laikotarpiu diriguosiantis simfoniniam orkestrui „Spragtuko“ premjerose Klaipėdoje ir Vilniuje.

Nors į „Spragtuko“ premjerą kviečiančio Klaipėdos valstybinis muzikinis teatro spektaklio choreografas baletmeisteris Kirilas Simonovas žada publiką nustebinti ne vienu netikėtu sprendimu, V. Lukočius atviras – simfoninio orkestro gyvai atliekama muzika skambės tokia, kokią ją sukūrė P. Čaikovskis. Be to, tai bus unikali proga išvysti ir gyvai išgirsti retai skambantį muzikos instrumentą – čelestą.

„Paprastai kalbant, čelesta – tai kiekvienam iš vaikystės pažįstamas metalofonas su klaviatūra, tik tos metalinės plokštelės yra į pianiną labai panašiame instrumente. P. Čaikovskio „Spragtuke“ čelestai tenka ypatinga vieta. Šis specifinį garsą skleidžiantis instrumentas čia labai svarbus ir gerai girdimas“, – pranešime spaudai cituojamas ir muzikos vadovas Tomas Ambrozaitis.

Dėl čelestos atsiradimo „kaltas“ „Spragtuko“ choreografiją pradėjęs kurti Marius Petipa, kuris P. Čaikovskiui davė specialius nurodymus, kokia turėtų būti baleto muzika. M. Petipa prašė, kad vienas „Spragtuko“ kūrinių – Cukrinių slyvų fėjos šokis – skambėtų kaip į fontaną krentantys vandens lašai. Unikaliam skambesiui išgauti P. Čaikovskis panaudojo ypatingą instrumentą – čelestą, apie kurią sužinojo viešėdamas Ruane, Prancūzijoje (čia kompozitorius sukūrė keletą „Spragtuko“ dalių). Susižavėjęs čelestos skambesiu, primenančiu varpelius, kompozitorius instrumentą slapta parsigabeno į Rusiją.

Premjeriniuose spektakliuose P. Čaikovskio šventinį šedevrą gyvai atliks pilnos sudėties Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, kuriam talkins teatro vaikų operos studijos jaunieji dainininkai. Kalėdų pasaką scenoje kurs daugiau kaip 100 žmonių, atsakingų tik už muzikinį baleto išpildymą.

„P. Čaikovskio „Spragtukas“ – pasaulinė klasika, kurią daugiau ar mažiau žino visi. Tai labai spalvinga muzika, kuri visuomet asocijuojasi su žiema ir gražiausiomis metų šventėmis. Iki šiol iš vaikystės atsimenu tą gražų animacinį filmą apie trigalvį Pelių karalių ir Spragtuką, virstantį princu. Filme skambėjo nuostabi „Spragtuko“ muzika – ji buvo stebuklinga“, – pasakoja T. Ambrozaitis.

„Atskirtų „Spragtuko“ dalių populiarumas nestebina. Kiekviena šios kompozicijos dalis yra tarsi atskiras kūrinys, atskiras muzikos kalba papasakojamas paveikslėlis. Puikiai atsimenu, kai pirmą kartą Lietuvos operos ir baleto teatre pamačiau „Spragtuką“. Mūsų šeima gyveno rajone, atsimenu, mus, vaikus, autobusais veždavo į teatrą. Atmintin įstrigo scenoje šokinėję „peliukai“, kurie man tada atrodė labai negeri. Be paties spektaklio, dar atmintin įsirėžė karšto šokolado kvapas: jį valdydavome pertraukų metu. „Spragtukui“ visuomet jaučiu nostalgiją, jis man primena praeitį, vaikystę“, – sako V. Lukočius ir atskleidžia, kad jo favoritas dar nuo vaikystės yra Cukrinių slyvų fėjos šokis.