1811 m. šveicarų pedagogo humanisto Pestalocio (J. H. Pestalozzi) mokinys Karlas Augustas Celeris (K. A. Zeller) Kumečiuose įsteigė aukštesniojo mokslo įstaigą, specialiąją seminariją (vok. Lehrerseminar), kuri turėjo rengti mokytojus lietuviškoms mokykloms. Iki pat 1882-ųjų (kai buvo atidaryta mokytojų seminarija Ragainėje) tai buvo vienintelė tokio pobūdžio mokykla Mažojoje Lietuvoje. Joje daugiau nei 60 metų disciplinos buvo dėstomos vien lietuvių kalba.

Karalienės seminarija per šimtą metų parengė 2 208 mokytojus. Daugiau nei 60 metų joje buvo dėstoma tik lietuvių kalba. Nuotraukoje viršuje trečias ir ketvirtas iš kairės – seminarijos rektoriai lietuvininkai Julius Romeikis (1891-1898 m.) ir Valteris Tomušaitis (1898-1904 m.) Nuotrauka iš Bildarchiv-ostpreussen.de

Kumečių gyvenvietė Pisos upės dešiniajame krante, tarp Gumbinės ir Įsruties, žinoma nuo 1533 m. Minimas Hof Hageno dvaras, aplink kurį telkėsi lietuvininkų kumečių sodybos. Įsteigus seminariją, gyventojai kaimą ėmė vadinti Karaliene – Prūsijos karalienės Luizės garbei. Luizė buvo Pestalocio idėjų šalininkė ir skyrė lėšų mokytojų seminarijai įsteigti.

1938 m. vokiečiai gyvenvietę pervadino Luizenbergu, o rusai 1946 m. – Zelionyj Boru (Kaliningrado sritis, Černiachovsko rajonas).

Pirmoji laida – lietuvininkų vaikai

Pirmosios auklėtinių laidos ruošimas seminarijoje prasidėjo 1813 m. Buvo pakviesti 25 mokiniai – našlaičiai ir neturtingų lietuvininkų vaikai.

Seminarijos direktorius K. Celeris laikėsi šveicarų gydytojo Pestalocio, kuris 1801 m. išleido knygą „Kaip Gertrūda moko savo vaikus“, pedagogikos idėjų, kurių esmė – kad vaikų mokymas nebūtų atsietas nuo gyvenimo ir būtų grindžiamas praktine jų pačių veikla.

Seminarijoje daug dėmesio buvo teikiama darbui gryname ore, sportui, karybai, žygiams.

K. Celeris buvo labai griežtas direktorius. Mokiniai keldavosi 5 val. ryto. Nusiprausę ir susitvarkę miegamąjį, melsdavosi. Pirmoji pamoka prasidėdavo 6 val. Po jos vaikai eidavo pusryčiauti. Po pusryčių – laikas buitiniams reikalams.

Pamokos tęsdavosi nuo 8 iki 11 val. Po to vaikai eidavo sportuoti į parką. Šiltu metų laiku bėgiodavo, žaisdavo judrius žaidimus, žiemą – slidinėdavo ir čiužinėdavo.

12 val. – pietūs. Nuo 13 iki 16 val. – vėl pamokos. Pasistiprinę duona, bėgdavo į kiemą pažaisti. 17 val. – atgal į klasę.

XIX a. antrojoje pusėje čia buvo keletas mokymo ir ūkinės paskirties pastatų, gyvenamieji namai dėstytojams, maldos namai, sodas, parkas, kapinės. Iki 1926 m. Karalienė seminariją baigė 2 385 absolventai. Mokymo įstaigą uždarius, pastatai buvo atiduoti senelių namams. Nuotrauka iš Bildarchiv-ostpreussen.de

Mokymosi laikas pasibaigdavo 18 val., po to valanda – saviugdai. 19 val. – vakarienė, nuo 20 iki 21 val. – knygų skaitymas ir tada miegas.

Į pamokas, valgyklą ar miegamąjį kviesdavo trimitas (kaip dabar skambutis). Seminarija netrukus įkūrė savo chorą ir styginių instrumentų orkestrą.

Vaikai buvo mokomi savarankiškumo ir amatų. Ką galėjo, darydavo patys: šalia mokyklos augino daržoves, patys siūdindavosi vasarinius drabužius. Batus gaudavo tik per šventes, o šiaip avėdavo klumpėmis (beje, tą patį darė ir pedagogai bei pats direktorius). Maistas irgi buvo kuklus.

Atostogoms į namus vaikų neišleisdavo. Net Kalėdos ir Velykos būdavo švenčiamos mokykloje. Tėvai savo atžalas galėdavo aplankyti tik du kartus per metus.

Seminarijos auklėtiniai savo mokyklos parke apie 1924 m. Nuotrauka iš Bildarchiv- Ostpreussen.de

Našlaičiai ir neturtingų tėvų vaikai buvo išlaikomi valstybės lėšomis. Pirmaisiais seminarijos veikimo metais jie buvo priimami tik pradiniam išsilavinimui gauti (religinės žinios, vokiečių ir lietuvių kalbos, aritmetika, piešimas, giedojimas, kiek vėliau – istorija, geografija, gamtos mokslai), o nuo 17 metų buvo ruošiami kaip kaimo pradinių mokyklų mokytojai.

1812 m. pirmasis Karalienės seminarijos direktorius Celeris buvo palydėtas į pensiją.

Dvi pakopos

1817 m. Gumbinės departamento įsakymu Karalienės mokymo įstaiga tapo dvipakope.

Pirmoji pakopa – 11-16 m. vaikų ugdymas (mokytis atvykdavo jau baigusieji parapines mokyklas); antroji – mokytojų seminarija 17-20 metų jaunuoliams.

Pirmoji pakopa seminarijoje gyvavo dar dešimtį metų. Dėl didelių išlaidų 1828 m. paskutiniai pirmosios pakopos mokiniai po konfirmacijos buvo paleisti namo.

Nuo tol parengiamuosius kursus būsimiems seminaristams valdžios prašymu rengdavo pastoriai ir parapinių mokyklų precentoriai. Nuo 1843 iki 1849 metų tokius kursus (preparandumus) jau rengė ir pati Karalienės seminarija. Jie trukdavo dvejus metus. Po to seminaristai mokydavosi dar trejus metus.

Auklėtiniai buvo lavinami ne tik dvasiškai, protiškai, bet ir fiziškai, mokomi sodininkystės ir kitų kaimo ūkio darbų. Karalienės seminarija turėjo mokomąjį sodą ir bityną.

Pietizmo idealogijos link

XIX a. pirmoje pusėje buvo mokoma remiantis Pestalocio pradinio ugdymo metodikomis, o nuo antrosios šio amžiaus pusės jau įsigalėjo pietizmo ideologija.

1857-1867 m. buvo pastatyta varpinė, kur sekmadieniais ir per šventes vykdavo mišios. Seminaristams nebereikėdavo pėsčiomis eiti į Įsrutį ar Išdagus. 1859 m. šie seminarijos maldos namai netgi gavo savarankiškos bažnyčios statusą. Pirmasis jos pastorius buvo Adolfas Rudaitis.

Po Antrojo pasaulinio karo dalis seminarijos pastatų buvo išgriauti, dalyje įkurti karinio dalinio sandėliai. 2013 m. pastarieji statiniai buvo pradėti griauti, tačiau, pasipriešinus Kaliningrado srities istorikams ir visuomenininkams, griovimas sustabdytas. 2016 m. daryta nuotrauka iš tinklalapio Newkaliningrad.ru,

XIX a. antrojoje pusėje buvo pastatyti trys nauji pastatai (mokymo ir ūkio reikmėms), trys gyvenamos valdos dėstytojams. Klestėjo sodas ir parkas. Seminarija netgi turėjo savo nedideles kapines. Joje gyveno ir mokėsi apie 90 auklėtinių, kiekviena laida – po trejus metus.

Tuo metu galutinai nusistovėjo priėmimo tvarka. Atrinkti parapinių mokyklų mokiniai, likus dviem savaitėms iki stojamųjų egzaminų, turėdavo parašyti direktoriui:

* prašymą lietuvių kalba (vėliau – dar ir vokiškai),
* autobiografiją (curriculum vitae),
* parapijos mokyklos rekomendaciją,
* mokinio ir jo tėvų moralinę charakteristiką, parašytą pastoriaus,
* krikštynų ir konfirmacijos pažymas.
* vėliau atsirado dar reikalavimas pridėti pažymą apie skiepus.

XIX a. 7 dešimtmetyje reikalauta tėvų raštiškos garantijos, kad atžalą jie finansiškai išlaikys trejus metus. Mokslas Karalienės seminarijoje kainavo nuo 15 iki 24 talerių, priklausomai nuo grūdų rinkos kainos. Tai buvo nemenka suma.

1871 m. seminarijos teritorijoje buvo 3 pastatai, 8 gyvenamosios valdos dėstytojams. Čia gyveno 136 žmonės.

Baigiantis XIX amžiui, buvo pereita prie 4 metų mokymosi trukmės. Seminaristų daugėjo.

Ugdymo planai ir vokiečių kalba

1872 m. buvo išleista instrukcija, reglamentuojanti pedagoginių švietimo įstaigų veiklą. Pareikalauta, kad mokytojų seminarijos turėtų savo ugdymo planą.

Auklėtiniai turėjo nepriekaištingai mokėti religinius dalykus, vokiečių kalbą, turėti skaičiavimo, geometrijos, piešimo, dainavimo, gimnastikos, rankdarbių pagrindus.

1873 m. mokyklose buvo įvestas dėstymas vokiečių kalba. Lietuvių kalba liko kaip mokomasis dalykas iki 1882 m.

Istoriniame Karalienės seminarijos pastate 2016 m. Nuotrauka iš Newkaliningrad.ru

Karalienės seminarijoje mokėsi jaunuoliai iš Gumbinės, Įsručio, Tilžės, Stalupėnų, Darkiemio, Ragainės, Pilkalnio, Pakalnės, Šilokarčemos, Geldapės apskričių, todėl lietuvių kalba seminarijoje liko kaip mokomasis dalykas (nes buvo reikalinga kaimo vietovėse).

1882 m., kai Ragainėje buvo atidaryta mokytojų seminarija, kuri ėmė ruošti pedagogus lietuviškoms sritims. Tuomet lietuvių kalbos mokymas Karalienėje buvo nutrauktas.

Ties XX a. slenksčiu į mokymo programas pateko užsienio kalbos.

Per šimtą metų, iki 1911-ųjų, Karalienės seminarija parengė 2 208 mokytojus. Iki 1926 m. ją baigė 2 385 absolventai.

Mokyklos direktoriais dirbo ir du lietuvininkai: 1891-1898 m. – Julius Romeikis, 1898-1904 m. – Valteris Tomušaitis.