Režisierius Gytis Padegimas kartu su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru pakvietė mus į sudėtingą, bet be galo gražią ir jaudinančią kelionę Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. Toje kelionėje sutinki ir pats save, o palieki ją su neatsakytais klausimais.

Į klausimus, kuriems nėra atsakymų, galima atsakyti tik meno kalba.

Operos libretas lyg ir labai paprastas, kalba vietomis primityvi, fabulos vystymasis numatomas iš anksto. Kaip ir priklauso tragedijai. Kaip ir priklauso tragedijai, viską lemia žmogaus psichologija ir jausmai. Kitaip tariant, pagrindinis herojus Ansas, pamesdamas galvą dėl viliokės Bušės, nesusivokdamas situacijoje, tampa savo paties įkaitu.

„Žmogaus širdis – baisi gelmė, jos dugno nepasieks ilgiausia kartis“, – ši tezė yra spektaklio raktas.

Štai po tą gelmę ir vedžioja mus režisierius. Tai gelmei Eduardas Balsys atradęs nepaprastą atitikmenį – jūrą. Jūra jo kūryboje apima visa, kas telpa žmogaus sieloje: ir tai, kas gražu ir skamba kaip gintaro krislai, ir tai, kas skaidru kaip smėlis auksinis ir tyras vanduo, ir tai, kas baisu ir juoda, kaip audra beprotė, kaip naktis, kaip prapultis, kaip tai, ko negali suprasti ir suvaldyti protu. Kas yra galingiau už tave patį.

Po spektaklio išeini su klausimu: kodėl žmogus, būdamas aistros sūkuryje, pats nemato jos pragaištingo verpeto. Čia didžioji paslaptis: žmogaus širdis – baisi gelmė…

Graikų tragedijos herojė Medėja, nužudžiusi savo vaikus dėl to, kad ją išdavė mylimasis, sako, kad žmogaus aistra – jėga, kuri sugriauna viską. Žmogus, į ją paniręs, neskiria gėrio nuo blogio, negirdi perspėjimo, lyg užburtas būtų undinės pragaištingos. Indrės meilė operoje atkeri savo mylimąjį Ansą, bet audra jau ištrūkusi į laisvę, likimo sustabdyt nebeįmanoma…

Operoje karaliauja muzika – tai ji kuria herojų paveikslus, jų jausmus, abejones, meilę, aistrą ir neapykantą. Muzika moderni, nepatogi, kaip sąžinės krebždėjimas krūtinėje. Todėl opera labai šiuolaikiška – būtent muzika tampa ta kalba, kurią mes suprantam ir priimam. Suvokdami, kad tai – ne Anso ir Indrės drama, o mūsų.

Muzikinis herojų vaizdavimas nėra sentimentalus ir paveiksliukiškas, o intelektualus ir psichologizuotas. Ir visa tai sugeba puikiai perteikti Tomo Ambrozaičio diriguojamas orkestras.

Dirigento asmenybė palieka milžinišką įspūdį. Tiesiog jo rankos mostai valdo muziką ir garsą taip, lyg jis galėtų apglėbti tomis rankomis visą žmogaus sielos okeaną. Ypač tai jaučiama, kai Tomas diriguoja tik chorui, scenoje dainuojančiam be orkestro.

Poetikos pastatymui suteikia scenografija, vaizdo projekcijos, šokis. Visa tai jungiant su muzika, kuriamas jautrus ir vibruojantis spektaklio audinys. Itin puikios šokių scenos, įkūnijančios bangų žaismą, audrą (choreografė Edita Stundytė).

Efektingos audinio konstrukcijos, kurias naudoja šokėjai, kuria šokio tūrį, bangų ir žiedų metaforas. Šokėjai jaučiasi scenoje labai organiškai, nepasiklysta sudėtingoje muzikoje, jų šokyje nestokojama modernumo, nesumeluotos gyvybės.

Trečia lygiavertė režisieriaus ir dirigento-statytojo partnerė – scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Ji lengvai suvaldo sceną, paversdama ją trimate gelme, pulsuojančiu miestu ar marių dugnu. Ji sukuria erdvę, lengvai ją transformuodama vaizdo projekcijų, medžiaginio scenos šydo pagalba.

Projekcijas, tiesiog ištirpstančias bendroje vaizdo architektonikoje, kūrė Linartas Urniežis. Būtent projekcijos leido iki minimumo sumažinti rekvizitą scenoje: materiali scenografija negausi, bet masyvi savo poveikiu ir iškalbinga.

Nuo pat pradžių scenoje kurėnas pradaužtu šonu kuria dramatišką tragedijos erdvę. Labai sėkmingai naudojamos nuo iš viršaus tįstančios virvės – jos tampa ir švendrais, ir jūržolėm, ir jausmų labirintu, kuriame klystama, svaigstama ir nuskęstama.

Scenografė yra ir kostiumų autorė. Jie ne tik estetiški, atspindintys herojaus charakterį, socialinę padėtį ar tautinį identitetą. Dailininkė juos naudoja ir kaip herojaus portreto kūrimo priemonę. Indrė – su perregimos organzos rankovėm – tyra ir tauri, su mažlietuvės apranga – griežta ir apsisprendusi, likusi gyva po audros išneria, kaip iš pieno putos su baltos drobės marškinėliais.

Krenta į akis ir tai, kaip kokybiškai scenai paruošta visa trupė – nepriekaištingi kostiumai, sceninis įvaizdis (grimo dailininkė – Aira Brazdžienė). Ir šios detalės akivaizdžiai rodo, kad Klaipėdos muzikinis teatras kiekvienu pastatymu pakyla vis vienu laipteliu aukščiau.

Indrę jautriai ir stipriai įkūnijo sopranas Rita Petrauskaitė. Puikiai pasirodžiusi kaip Donna Ana Jono Vaitkaus fantasmagoriškai žaviame „Don Žuane“, „Kelionėje į Tilžę“ ji sukuria itin vokaliai įtikinamą ir spalvingą Indrės paveikslą.

Dinamiška, su puikiais aktoriniais gebėjimais ji mums parodo Indrės kaitą – jos pasimetimą ir skausmą, stiprybę ir meilę. Komplimentų nusipelno ir puiki sceninė artistės forma: kai išnyra su marškinėliais iš bangų, tai jos neįmanoma atskirti nuo šokančių baleto artisčių.

Tenoras Mindaugas Zimkus tiesiog susilieja su savo herojumi Ansu. Jis puikiai perteikia tiek vokaliai, tiek scenine vaidyba jo širdį draskančias aistrą, pyktį ir meilę, kuri pagaliau išsivaduoja iš paklydimų. Jo sukurtas Ansas valdo dramines situacijas, pildydamas sudėtingą muzikinę partiją išlieka aktoriškai gyvu ir paveikiu.

Garsusis mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė, įkūnydama gaivališkos sielos nuodėmingąją palaidūnę Bušę, demonstruoja meistrystę. Artistė partiją valdo virtuoziškai, o aktoriniai jos gebėjimai nepalieka abejingų. Tiesa, jos herojė nepatiria metamorfozės, per visą spektaklį ji lieka stipri ir viliojanti, pikta, žaisminga ir baisi it lemtis. Jauti kuriamo personažo charakteryje artistės jėgą ir vidinę charizmą.

Su begaline meile pajūrio kraštui šią tragišką meilės istoriją seka režisierius Gytis Padegimas.

Daug šiemet iečių sulaužyta dėl briedžio, kaip Mažosios Lietuvos simbolio. Gytis Padegimas spektaklio pabaigai irgi pašaukia briedį, kaip mistinį pamario gamtos ir dvasios simbolį. Kurio didelėse tamsiose akyse atsispindi ir marių bangos, ir mūsų mažų gyvenimų didelės tragedijos. O virš jo galvos – ragai, lyg karūna. Mūsų džiaugsmams ir skausmams.

Ir visiškai pritariu minčiai, kad galime drąsiai ir išdidžiai sakyti: Lietuvoje atsirado dar vienas Operos ir baleto teatras. Bravo!