Kultūra

Gintaras Sodeika: „Neįmanoma tekstų tiesiog perkelti į natas“

Akvilė Melkūnaitė
2019-11-29


Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre, kur Oskaras Koršunovas repetuoja spektaklį pagal T. Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“, intensyviai darbuojasi kompozitorius Gintaras Sodeika.

„Mano pagrindinis credo kuriant vokalinę muziką – yra kalbos ritmas, kuris diktuoja ir muzikos ritmą, tuomet žodis dainoje skamba natūraliai”, – sako kompozitorius Gintaras Sodeika. Ramūno Danisevičiaus nuotr.
Kaip kurti muziką spektakliui?

Kurti spektakliui muziką kiekvieną kartą yra vis naujas uždavinys: rengiesi daryti tai, ką daugybę metų esi daręs – tarsi turėtum žinoti, kaip tai vyksta, ko reikia ir kaip pasiruošti. Bet kiekvieną kartą būna vis kitaip ir nenuspėjamai, o ypač tai nenuspėjama su tokiu režisieriumi kaip Oskaras Koršunovas. Save būnu lyg paruošęs, kad bus ne taip, kaip tikiuosi, o būna dar labiau ne taip, kaip aš tikiuosi.

Bet šis spektaklis yra kūrybinis pakartojimas arba kūrybinė plėtotė, kūrybinis jo dirbtinio gyvenimo pratęsimas natūraliu būdu – darbo, kuris buvo atliktas 2015 metais Nacionaliniame teatre Osle. Dabar jis apgyvendinamas Klaipėdos dramos teatro didžiojoje scenoje. Visai nebijau žodžio „prekėlimas“. Juk jei tai būtų perkėlimas, nereikėtų nei režisieriaus, nei kompozitoriaus, nei scenografo – pakaktų teatrų direktoriams susitikti, pasirašyti kontraktą, spektaklis būtų perkeltas ir viskas įvykę. Tačiau šiuo atveju spektaklis yra kūrybiškai plėtojamas, ir šioje scenoje jis gyvens antrą gyvenimą. Tai nebus pirmojo gyvenimo pakartojimas – atrodo, kad tai bus daugeliu požiūriu įdomus darbas.

Tad ir su muzika panašiai. Viena vertus, muzika buvo sukurta anam spektakliui. Bet Oslo scenoje buvo kalbama ir dainuojama norvegų kalba. T. Słobodzianeko pjesės vertimas į norvegų kalbą buvo atliktas vienokia eilėdara, o lietuviški tekstai, kuriais naudojamės, yra visai kitokios eilėdaros. Vadinasi, neįmanoma skiemenų, tekstų tiesiog perkelti į natas, kad dainuojamieji intarpai imtų ir suskambėtų.

Vadinasi, muziką lietuviškam spektakliui perrašėte?

Taip. Nes mano pagrindinis credo kuriant vokalinę muziką yra kalbos ritmas, kuris diktuoja ir muzikos ritmą, tuomet žodis dainoje skamba natūraliai. Žodis, jo ritmas ir prasmė muzikoje atsiskleidžia tada, kai jis muzikoje nesudarkomas, nepritempiamas prie kokių nors melodinių vingių, o atvirkščiai: žodžio melodika beveik visais atvejais diktuoja ritmą ir daugeliu atvejų pačią melodiką. Toks mano metodas.

Būtų įdomu paklausyti ir lietuviško, ir norvegiško dainavimo.

Jie, aišku, yra artimi, nes muzikinė medžiaga ta pati. Tiesa, nemažai kankinau Rolandą Rastauską, kuris išvertė pjesę į lietuvių kalbą, nes man kai kurie posmai netilpo į tuos rėmus, kuriuos aš turėjau. Tad teko tiuninguoti muziką ir stipriai tiuninguoti žodžius.

Jau 2015 metais mano pažintis su tais eilėraščiais, kurie pjesėje yra tarp keturiolikos pamokų, –pjesė susideda iš keturiolikos pamokų, kiekvienoje pamokoje yra kitokia situacija – buvo įsimintina. Veiksmas pjesėje vystosi nuo pat rugsėjo 1-osios, kai pirmokėliai ateina į mokyklą.

Klasėje yra lenkų ir žydų vaikai. Veiksmo laikas – apie 1930-uosius metus. Įvykiai išauga iki protu nesuvokiamo žiaurumo, ypatingai žydų vaikų atžvilgiu, iki didžiulio klasės vaikų susipriešinimo. Matome holokausto pabudimą ir suvešėjimą pačiomis žiauriausiomis spalvomis.

Pjesės veiksmas vyksta beveik iki pat mūsų dienų. Po kiekvienos įtemptos, žiaurios, protu sunkiai suvokiamos pamokos pjesėje skaitome lyg visai iš kitur atklydusį ketureilį ar aštuoneilį – eilėraštuką, iš pirmo žvilgsnio, niekaip nesusijusį nei su ką tik buvusiais, nei su vėliau vyksiančiais. Tokia situacija pasikartoja po kiekvienos pamokos.

Iš pradžių manyje kilo sąmyšis, nes nesupratau, ką jie reiškia. Vėliau, ilgai galvojęs ir ypatingai remdamasis paskutiniu eilėraščiu, kuris yra jau pjesės įvykiams pasibaigus, radau sau paaiškinimą.

Beje, turiu pabrėžti, kad prieš kiekvieną posmą autorius rašo, kad jį atlieka visi. Tai labai svarbi detalė, nes jei jį atliktų vienas veikėjas, galėtume ką nors susigalvoti, bet kai po žiaurios žudynių scenos skamba šviesus tekstas, kurį atlieka visi – ir aukos, ir budeliai – nejučia susimąstai, kaip taip įmanoma.

Taigi, radau tokį paaiškinimą: tuos chorus dainuoja arba eilėraščius deklamuoja visų dalyvių sielos, kurios yra jau anapus gėrio ir blogio. Jos dainuoja iš amžinybės pozicijų: tik tuomet ir gali dainuoti kartu, nes anapus tos ribos nebėra nei aukos, nei budelio. Mus visus ta tikrovė sulygina, ir tada galime giedoti kartu.

Kita vertus, prieš mus tai puikiai atgręžia daugybės kasdien mus supančių dalykų, apie kuriuos nė nesusimąstome, beprasmybę. Juos nuolat patiriame, bet nė neatpažįstame jų beprasmiškumo. O pats beprasmiškiausias dalykas yra karas, žiaurumas kito atžvilgiu, kito žmogaus gyvybės atėmimas.

Tiek pasimokiau iš šio labai įdomaus metodo, kai autorius per kontrastą atveria dar vieną tikrovę, dar vieną langelį, pro kurį galime pažvelgti visai kitomis akimis.

Tai primena lėles, kurias matome scenoje (lėlių dailininkė Julija Skuratova) – aktoriai jas nešiojasi lyg antrininkes. Gal tai jų sielos?

Taip, galbūt jas galima vadinti ir sielomis. Gal tai likimas, kurį jei laiko rankose – kaip kiekvienas turim savo likimą, kurį pažįstame tik atgaline data, bet negalime žinoti į priekį, negalim žinoti ateities. Taip ir tie vaikai su lėlėmis – lėlės yra ir sielos, ir likimas, ir tiesiog lėlės. Labai daug erdvės vaizduotei.

Ar spektakliui pasitelkėte žydų, lenkų liaudies muzikos, kokio nors kompozitoriaus kūrinį?

Šioje pjesėje būtų sunku išsiversti be citatų, nes egzistuoja tam tikri muzikiniai logotipai, kurie lydi holokaustą kaip reiškinį. Vienas jų, gal pats ryškiausias ir žinomiausias, – tai 1938 metais po vieno pirmųjų žydų pogromo Lenkijoje (1936 metais) žydų autoriaus Mordechai Gebirtig sukurta giesmė „S‘brent“ („Dega“). Ši giesmė tapo holokaustą – jo prisiminimus, jo skausmą – lydinčiu garsiniu logotipu. Lietuviai gal ir nežino jos, bet visas žydų pasaulis ją gieda per holokausto aukų minėjimus ir atpažįsta. Tai yra labai ryškus, galingas muzikinis artefaktas.

Žinoma, spektaklyje yra pora lenkiškų dainelių – vestuvinė liaudies daina ir vaikiška dainelė, atitinkanti galbūt lietuviškus „Du gaidelius“. Tad su aktoriais mokomės tas dvi dainas dainuoti lenkiškai. Tai nėra labai paprasta, bet įmanoma.


2019-11-29

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt