Svarbu, Veidai

Pediatrė Birutė Starkutė-Pratašienė: „Visas mano gyvenimas buvo vaikai“

Rūta Dokšienė
2019-11-30


Kiekvieno miesto „veidą“ formuoja ne tik architektūrinis paveldas, geografinė padėtis, bet ir čia gyvenantys, dirbantys, kuriantys miesto gerovę žmonės. Pašnekesiui pakviečiau Birutę Starkutę-Pratašienę – vieną iš vyresnės kartos Klaipėdos gyventojų, buvusią gydytoją-pediatrę, su kuria susipažinau gerokai prieš 11 metų ir tas pirmas įspūdis taip ir liko atmintyje neišdildomai. Supratau, kad tai – neeilinė asmenybė.

Vėliau dar sekė pažintis su Birutes sese dvyne p. Aldona, gyvenančia Kaune. Šių seserų, šiemet atšventusių 90-metį, šeimos gyvenimas vertas brandžios knygos. Gal net ne vienos. Tėvelių tuoktasi prezidento Aleksandro Stulginskio dvarelyje, Jokūbave. Jų tėtis – Zigmas Starkus, tarpukario Lietuvoje buvęs vidaus reikalų ministru, vėliau dienraščio „Rytas” atsakinguoju redaktoriumi. Jų mama Uršulė Urniežiūtė Šveicarijoje mokėsi su Vincu Mykolaičiu-Putinu. Istorijos verpetuose šiai šeimai ir sesėms daug teko patirti ir išgyventi.

Jūsų vaikystės namai apgauti daugeliu šviesių prisiminimų. Kokie įsimintiniausi?

Mūsų vaikystė išties buvo šviesi. Turėjome vokietes guvernantes iš Klaipėdos, jos mus išmokino vokiškai jau nuo mažens. Augome 4 vaikai. Aš su Aldona – dvynės, jaunesnė sesuo ir vyresnis brolis. Tėtis po ministravimo dirbo banke, bet visuomet išliko politiku. O mama buvo gražuolė, baigusi Šveicarijoje universitetą. Mamą ir tėtę supiršo prezidentas Stulginskis. 15 metų laimingai pragyveno, pakol 1941 metais rusai mamą su sese ir broliu išvežė, o tėtį – sušaudė.

Mus mama labai griežtai auklėjo. Prisimenam, kad 9 valandą vakaro turėdavome padaryti reveransus, eiti į miegamąjį ir laukti mamos, pakol ji ateis mus pabučiuot nakčiai.

Pas tėtį dažnai ateidavo politikas Stasys Šilingas, o pas mamą rinkdavosi ponios „ty-kliokui“ („five o‘clock tea“ ). Mes klausdavom mamos, kodėl jos su skybelaitėm ? O mama aiškino, kad taip priimta.

Dar įsiminė tai, kad tėtė niekad niekam nebučiuodavo rankos, išskyrus prezidentienei Stulginskienei. Mudviem su sese tiek krizenimo būdavo dėl to.

Dar mes mėgdavom išuostyti svečių paltus, patikdavo nuo jų sklindantis parfumas.

Vaikystėje mes su sese buvome labai negražios. Be viso to, dar mus apkirpo vadinamu „bob–cut“ stiliumi.

Prisimenu momentą, kuomet 1940 metais savo namuose, Kaune, tėtė prie lango stovi ir susijaudinęs žiūri į gatvėje važiuojančius tankus. O mudvi su sese diskutavome, ar mums reikia kasas auginti, ar ir be jų bus gerai. O tėtė atsisukęs pasakė: „Išveš į Sibirą ir dar prisiveis utelių“. Pranašiška, nes lygiai po metų, birželio 14 dieną, tėtę suėmė banke. Tuo metu, kuomet mūsų šeimą išvežė, mudvi su Aldona buvome išvykusios pas draugę Gustainytę ant weekend’o, į jos tėčio Valentino Gustainio dvarą Žemojoje Panemunėje. Čia mums teko būti liudininkėmis, kuomet buvo suimtas ir ponas Gustainis.

Grįžom su sese Aldona į namus, kurie po kratos buvo sujaukti, radom mūsų šeimos tarnaitę ir tėvų ant stalo paliktas nuotraukas. Mumis rūpintis apsiėmė dėdė Juozas, tėčio brolis. Nors vieną iš mūsų norėjo pasiimti teta iš Vilniaus, bet mes labai prašėme Juozelio (taip mes vadinome dėdę), kad manęs ir sesės neišskirtų. Tuo metu jis su žmona augino dviejų mėnesių Jonuką, tad mes irgi tapome jų šeimos dalimi.

Seserys Starkutės. Rūtos Dokšienės nuotr.

Apie dėdę Juozą visuomet kalbu su didžiule pagarba ir tik atsistojus. Tik suaugusi supratau, ką reiškė jam, dar jaunam mokytojui, paimti mus globoti tokiais sunkiais ir rizikingais laikais.

Tą dieną, kuomet atsikraustėme gyventi pas dėdę Juozą, labai gerai pamenu. Buvo rugpjūčio 15-oji, mano ir sesės Aldonos dvyliktasis gimtadienis.

Nebijojom jokio darbo. Daug kuo teko užsiimti dėl pragyvenimo. Ir megzdavom, ir tarnaitėm dirbom, ir net tapetus esam klijavusios.

Kaip jūs manote, kas turėjo lemiamą poveikį jūsų asmenybės formavimuisi?

Didžiausią poveikį mums darė mama, jos erudicija, inteligencija ir, be abejonės, jos auklėjimas. Iš mamos išmokome griežtumo, paklusnumo ir religingumo. Na, ir dar ji išmokino mus siūti ir dainuoti (juokiasi). Ji pati labai gražiai dainavo. Mūsų pirmieji pasaulėžiūros formavimosi žingsniai buvo inteligentiškoje Kauno aplinkoje. Žaidėme su konsulų vaikais. Tačiau turėjome laikytis taisyklių, ypač būti paklusniomis. Mus supusi aplinka, bendravimo kultūra turėjo didelės reikšmės tam, kuo mes tapome.

Mama labai rūpinosi mumis. Pirmos stilistikos pamokos atėjo būtent iš jos. Kaip rengtis, kaip susitvarkyti. O ir ji pati save labai prisižiūrėjo. Ji visuomet dėvėjo skrybėlaites, mūvėjo pirštinaites. Net ir vasarą be jų neišeidavo į viešumą. Vežama į Sibirą irgi pasiėmė skrybėlę. Apie tai man tarnaitė pasakė.

Jau žymiai vėliau aš taip pat turėjau nagingą „skybelninkę“. Aš jai parodydavau savo mamos nuotraukas ir pagal jas man pagamindavo tokias pat skrybėles, kaip nešiojo mano mama.

Su mama susitikome po 15 tremties metų. Ji grįžo tik su sese, nes brolis Sibire mirė. Kuomet nuvažiavome į stotį jos pasitikti, ji pradžioje sunkiai mus su sese atskyrė, kuri yra kuri. Bet vėliau mane atpažino iš randelio. Tuo metu tiek aš, tiek mano sesė buvome ištekėjusios. Mama priėjusi prie mano vyro Broniaus apsikabino jį ir pasakė: „ Tu būsi man vietoj sūnaus Kęstučio“.

Kuomet šventėme mamos 100–ąjį jubiliejų, net ir tuomet ji atidžiai rinkosi tinkamą sagę, tvarkėsi plaukus, laikėsi pakiliai. Nežiūrint jos sunkaus gyvenimo, ji sulaukė net 101-erių metų. Iki pat paskutinės akimirkos ji išliko ponia Starkienė.

Didelė Dievo dovana dar ir tai, kad mudvi su sese – dvynukės. Šis placentos ryšys labai stiprus iki šiol. Visur ir visuomet mes kartu. O kartu mums nebuvo baisūs nei vargai, nei bėdos. Labai ją myliu ir ilgiuosi jos, kuomet ilgiau nepasimatom.

Ar pamenat ką nors apie tėtės šeimą?

Tėtė buvo iš didelės šeimos. Du broliai kunigai gyveno Amerikoje. Jeigu teko skaityti Balio Sruogos knygą „Dievų miškas“, ten aprašomas vienas gydytojas. Tai mano tėčio brolis, profesorius Antanas Starkus. Na, o jauniausias brolis – jau minėtas dėdė Juozas. Jo vaikai – Jonas, Dalia ir Irena – mums su sese patys brangiausi žmonės, nes mes gi juos padėjome užauginti. Gaila, bet Irutės jau nebeturime. O Jono sūnus – TV laidų vedėjas ir žurnalistas Martynas Starkus. Jis visuomet mus pasveikina, esant progai, glaudžiai palaiko ryšius.

Kada atvykote gyventi į Klaipėdą ?

1956 metų balandį. Klaipėdoje tuo metu buvo daug sniego ir labai šalta. Gegužės 1-osios demonstracijoje teko eiti per sniegą ir su žieminiais rūbais.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Atvažiavau dirbti. Jauna, tik prieš mėnesį ištekėjusi jaunamartė. Mano vyras buvo rentgenologas, aš pediatrė. Mus su vyru apgyvendino senos poliklinikos rūsyje. Nusipirkome „raskladuškes“, vieną čiužinį.

Miestas padarė košmarišką įspūdį. Tuo metu čia gyveno apie 70 procentų rusų tautybės žmonių. Lietuvių gal koks trečdalis. Todėl kur benueitum, visur buvo kalbama tik rusiškai, tiek krautuvėse, tiek ligoninėse. Netgi gydytojų konferencijos vykdavo rusų kalba. Lietuvoje pasijaučiau kaip ne Lietuvoje. Kadangi man teko gyventi Rusijoje, mokėjau šią kalbą. Tačiau konferencijose atsisakiau ja kalbėti ir buvau vienintelė, kuri pranešimus skaičiau lietuviškai. Vaikų ligoninės gydytojų kolektyvas buvo „oficierškos“ – karininkų žmonos, kurios temokėjo tik vieną, savo gimtąją kalbą.

Tačiau aš vis tiek džiaugiausi, jog aš pagaliau vėl grįžau atgal į Lietuvą iš Rusijos. Tiksliau aš pabėgau iš jos.

Ar nesigalėjote čionai atvykusi?

O ką padarysi… Man su vyru pirmiau pasiūlė dirbti Tauragėje. Ten nuvykus sužinojome, kad ligoninei pediatro nereikia. Tuomet išvažiavome į Klaipėdą ieškoti laimės. Čia sveikatos skyriuje sužinojau, kad Klaipėdai labai reikia pediatrės su stažu, kurį aš jau turėjau. Kitos išeities nebuvo, kaip likti čia. Visgi didmiestis. O apie Kauną aš net nedrįsau galvoti.

Paminėjote, kad į Lietuvą grįžote iš Rusijos. Kokie keliai jus ten nuvedė?

Saugumas, partinė organizacija žinojo apie mano šeimos istoriją ir padėtį, nors mudvi su sese Aldona anketoje buvom pamelavusios savo tėčio vardą. Tėtis buvo nepriklausomoje Lietuvoje ministras, 1941 metais sušaudytas saugumiečių. Tad ir mes su sese buvom įtartinos. Kuomet pabaigėme mokslus ir buvo dalinami darbo paskyrimai, mūsų paklausė, kur mes norėtumėm dirbti. Tuo metu mums su Aldona buvo 22 metai. Mes atsakėme, kad norime Lietuvoje. O mums pasakė: „Lietuvoje jums vietos nėra“. Iki šiol šių žodžių pamiršti negaliu.

Mums pasiūlė Velikiye Luki rajoną Pskovo srityje. Per šį rajoną du kartus ėjo fronto linija, tad po karo ten buvo viskas sugriauta. Kuomet mus ten išsiuntė 1952 metais, miestas Velikiye Luki jau buvo kažkiek atstatytas. Rusiškai visai nemokėjome. Kuomet nuėjome į sveikatos skyrių, į mums pasižiūrėjo ir tepasakė „бедные жертвы“ (vargšės aukos- liet.). Tuo metu nesupratome, ką tai reiškia. Na, bet paskyrė mums darbo vietas.

Šiame darbininkų mieste buvo 100 lovų ligoninė. Geografinė miesto padėtis mus maloniai nustebino. Pušynas, upė. Gyvenom šiek tiek rekonstruotam tvarte, kuriame tebuvo dvi geležinės lovos. Taip ir įsikūrėme. Bet kaip naujakurės nežinojome, jog reikia malkomis pasirūpinti. Gerai, kad kaimynės paprotino. Mes eidavom į mišką, kirtom medžius, kapojom malkas, tačiau drėgna mediena nelabai degdavo. Žiemą buvo baisiai šalta, miegodavom su paltais.

Sesuo susirgo tuberkulioze. Tokiomis sąlygomis sulaukėme savo 23-ojo gimtadienio.

Kai ligoninės vyr. gydytojas pamatė, kokiom sąlygom mes gyvename, pažadėjo pavasariui mus perkelti į bendrabutį. Vėliau atkėlė pas mus trečią gyventoją – stomatologę iš Leningrado. Po daugelio metų sužinojome, kad ji turėjo mus, „litovkas“, šnipinėti. Ji pati apie tai prisipažino, kai nuvykome jos aplankyti.

Taip be atostogų dirbome trejus metus. Nenorėjo mūsų išleisti. Dirbome išties gerai. Aš – pediatre, o sesuo – terapeute.

Aldona ir Birutė Starkutės su Birutes anūke Milda. Rūtos Dokšienės nuotr.

Rusijoj gyvendamos pradėjome su sese dainuoti duetu. Mums puikiai sekėsi, teko dainuoti net Kolonų salėje Maskvoje. Dar nuotraukas turiu išsaugojusi. Iš senų skarų pasisiuvome lietuviškus tautinius rūbus. Dainų konkurse užėmėm antrąją vietą. Dainavom lietuviškas dainas, kurias pačios išvertėm į rusų kalbą. Taip prasidėjo mūsų dar kaip ir dainininkių karjera. Teko dainuoti ir arijas iš operų. Buvom garsios (juokiasi).

Bet mums vis tiek reikėjo anksčiau ar vėliau pabėgti. 1955 metų lapkritį gavome atostogų, išsiuntėme savo daiktelius, kaip sakoma „медленной скоростью“ (lėtu greičiu- liet.) ir pabėgome į Lietuvą.

Tačiau čia darbo vietos mes greitai negavome. Pirmiau pasisekė sesei. Kaišiadoryse dirbo mūsų kursiokas Beriozovas, garsaus saugumiečio brolis. Tad jis priėmė Aldoną dirbti kaimo ligoninėje vyr. gydytoja. O mane laikinai priglaudė kaip vaikų gydytoją.

Čia gyvendama, 1956 metais su vyru paėmėm šliūbą ir išvykom į Klaipėdą.

Minėjote, jog buvote pediatre.

Visas mano gyvenimas buvo vaikai. Mano profesija buvo mano pašaukimas. Gan greitai tapau skyriaus vedėja, būdama tik 30-ies. Šiose pareigose išdirbau 26 metus. Tai pat aktyviai dalyvavau ir mokslinėje veikloje. Parašiau keletą darbų, disertacijos negyniau, nes buvau nepartinė. Tuomet tik partinius prileisdavo prie gynimo. O kai išėjau į užtarnautą poilsį, atkūrus nepriklausomybę, man už mokslinę veiklą buvo skirta II laipsnio valstybinė pensija.

Tiek mano vyrui, kuris dirbo urologu, tiek man medicina buvo mūsų gyvenimas. Meilę medicinai taip pat įkvėpėme tiek dukrai Jūratei, tiek anūkei Mildai.

Ar tenka miesto gatvėse sutikti jau suaugusius Jūsų mažuosius pacientus? Ar padėkoja?

Nėra taip, kad suaugęs žmogus dėkotų už savo vaikystėje atstatytą sveikatą. Tačiau vaikystėje viskas priklauso nuo auklėjimo ir pačių tėvų požiūrio.

Turėjau kartą sunkų atveją – vaikas buvo prie mirties. Nors buvo tarybiniai laikai, aš atsiklaupusi prie jo lovos ir užsidegusi žvakę meldžiausi. Skyriuje visuomet turėjau žvakių. Pasveiko jis. Deja, susitikus jo mamą, ji apsimesdavo manęs nepažįstanti.

Tačiau buvo ir kitokių situacijų. Skyriuje gulėjo vieniša mama su septynių mėnesių kūdikiu. Vaikelis sirgo pūlingu plaučiu uždegimu. Situacija išties sudėtinga, tačiau kūdikis išgijo. Mama atsisveikindama man padovanojo pudrinę. Praėjo septyni metai. Vieną kartą mane kviečia seselė, sakydama, kad manęs kažkas laukia. Nuėjus pamačiau stovinčią moterį ir šalia jos berniuką su kalijų puokšte. Berniukas ir sako man: „Aš esu Arnas, jūs mane prieš 7 metus išgydėte“.

Daug teko matyti, išgyvent. Tarybiniais metais mamos negalėjo pačios būti prie savo kūdikių ligoninėje. Slaugydavo tik seselės. Kartą viena moteris iš Švėkšnos paguldė pas mus savo kūdikį, kuriam buvo traukuliai. Vaiką išgydėme. Mama paskambino po poros savaičių pasiteirauti apie savo vaikelį. Rusakalbė seselė jai ir pasakė: „Уже всё. Можете забрать”. (Jau viskas, galite pasiimti- liet.)  Aš po dienos nueinu į priimamąjį konsultacijom, kurių metu informuodavom mamas apie vaikų tyrimus, sveikatos būklę ir panašiai. Žiūriu, ketvirta eilėje sėdi moteris su sidabriniu karsteliu ant kelių. Klausiu jos: „O jūs pas ką su šiuo karstu?“ O ji: „Atvykau savo vaiką pasiimti, man sakė, kad всё, можете забрать“… Kuomet studentams skaitydavau etikos paskaitas, visuomet pabrėždavau, kad su ligoniais, jų tėvais būtų kalbama aiškiai, jų gimta kalba. Iš kur žemaitei nuo Švėkšnos suprasti rusiškai, galvojo, kad vaikelis mirė.

Aš sąžiningai pašvenčiau savo gyvenimą, gydydama vaikus. Ir mano vyras visuomet sakydavo: „Aš ligoniui visuomet turiu laiko.“ Tie jo pasakyti žodžiai giliai įsirėžę atmintin.

Ką palinkėtumėte šiuolaikinei merginai ?

Ištekėti už draugo. Kad jis būtų sielos draugas, vienodų pažiūrų. Svarbiausia, kad jungtų ne seksas ar aistra. O daugiau – turbūt negalėčiau patarti. Dabar kita karta, kitoks auklėjimas, nei aš augau.

Kaip manote, kokia karta dabar?

Aš į jaunąją kartą žiūriu atlaidžiai. Viena bulgarų rašytoja yra parašiusi: „Pirmas senėjimo požymis atsiranda tuomet, kuomet nebesupranti jaunimo“. Stengiuosi supranti savo anūkus ir neblogai sekasi (juokiasi ). Tačiau visuomet ateina laikas, kuomet tėvai pasidaro vaikais. Dar nesinorėtų būti našta dukrai, bet jos rūpestis manim labai džiugina.

Jūs turite nepaprastą atmintį. Tiek aiškiai ir ryškiai viską prisimenate.

Mano atmintis yra kolosali. Mane ji net vargina. Nesenai perskaičiau knygą „Trys tiesos apie Elzę“. Ten aprašoma apie senelių prieglaudą, apie tai, kaip senukams demencijoje praeitis grįžta į dabartį. Tai ir man taip. Visa praeitis sugrįžta.

Kokie Jūsų džiugesiai?

Aišku, kad mano dukra, žentas. Tiesa, žentas buvo mano mokinys. Aš pirma jį įsimylėjau.

Pomėgiai?

Poezija, skaitymas ir mano „Singer“ siuvimo mašina. Negaliu ramiai praeiti pro medžiagų parduotuvę.

Kokią knygą rekomenduotumėte?

Vienos knygos turbūt nepavyktų pasiūlyti. Labai daug esu perskaičiusi. Labai mėgstu biografines, istorines. Šiuo metu man labai patinka kunigo Algirdo Toliato knygos. Jas turbūt ir parekomenduočiau. Jose rašoma apie religiją, kuri niekuomet nebara žmogaus. Man labai priimtinas šio kunigo požiūris į žmogų. Jis jo nesmerkia už klaidas. Visi klysta. Kaip kažkas yra pasakęs: „Klysti yra žmogiška. Tik klaidoje pasilikti yra neteisinga“ .

Įsivaizduokime, jei dabartinė „Jūs“ sutiktumėte save trisdešimtmetę. Ką Jūs sau pačiai patartumėte?

Aš turbūt nieko nepatarčiau. Nebent – mylėt gyvenimą. Valteris Skotas yra pasakęs: „Priimkim gyvenimą tokį, koks jis yra, nes jis gali būti dar blogesnis“. Tik tiek pasakyčiau šiam jaunam žmogui.


2019-11-30

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt