Mums rašo

Tilžės aktas kaip vienas kertinių valstybės dokumentų ir šių dienų visuomenės pilietiškumo stoka

Benas Volodzka
2019-12-02


Praėjusiais metais Mažoji Lietuva santūriai ir kukliai minėjo Tilžės akto šimtmečio šventę privačių iniciatyvų dėka, valstybės dėmesio tokiam neeiliniam istoriniam įvykiui neskirta. Žinoma, Tilžės akto svarba Lietuvos istorijoje yra nenuginčijama ir iki šiol aktuali, ginant Karaliaučiaus srityje gyvenančių lietuvių teises ir kultūrą, aktualizuojant Klaipėdos krašte susiklosčiusį daugiakultūrinį paveldą ir susiformavusias etninio palikimo tradicijas.

Tenka apgailestauti, jog visų lygmenų valdžios institucijos abejotinai žiūri į Mažosios Lietuvos savitą kultūrą ir veikiančių organizacijų raginimus rūpintis šio krašto istorijos paminklais.

1918 m. lapkričio 16-ąją susikūrė Mažosios Lietuvos tautinė taryba kaip šio istorinio ir kultūrinio regiono piliečių politinė organizacija, jų tautinių interesų reiškėja ir vykdytoja. Atkreiptinas dėmesys, jog susiformavusioje Mažosios Lietuvos tautinėje taryboje yra kilę nuogąstavimų, kaip Didžioji Lietuva sugebės rūpintis Prūsų Lietuvos kultūra, ekonomika, ūkiu, anaiptol tarpukariu tokių ryškių nesklandumų nebuvo kilę, tačiau per pastarąjį Nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmetį toks prieš šimtmetį tarp mažlietuvių kilęs nerimas išsipildė.

Tilžės aktas verčia mums susimąstyti, ar mes tinkamai elgiamės su Prūsų Lietuvos istorija, kultūros paminklais, senąja architektūrą, ar pakankamai aktualizuojame Mažosios Lietuvos išskirtinumą valstybės kontekste, ar pakankamai stipriname savo identitetą, ar pakankamai saugome tautiškumą ir jį apsaugome nuo globalinių ir kosmopolitinių iššūkių, ar imamės pavyzdžio būti visateisiais savo krašto šeimininkais ir sekti Tilžės akto laikų pilietinės visuomenės pavyzdžiu…

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu nuo 1998 m. lapkričio 30-oji yra atmintina Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Mat 1918 m. į Tilžę, kuri tuomet buvo Prūsų Lietuvos sostinė, susirinko 24 signatarai, kurie pasirašė ir paskelbė santūraus, bet labai reikšmingo pobūdžio Tilžės aktą. Šis dokumentas niekaip nepasensta ir lieka aktualus kaip niekada.

Mažosios Lietuvos vardas žinomas nuo XVI a. pradžios. Iki tol buvusią administracinę geografinę Mažosios Lietuvos sąvoką Tilžės aktas pirmą kartą iškėlė į politinį lygmenį šį terminą, iki tol daugiau buvo naudojamas terminas Prūsų Lietuva (Preußisch Litauen, kuris turi daugiau sąsajų su Vokietija ir Rytų Prūsija).

Pirmasis Akto sakinys išreiškė ne vien Mažosios Lietuvos tautinės tarybos, bet ir senųjų vietos gyventojų poziciją: „Mes, lietuviai Prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šio krašto gyventojų dauguomenę ir, remdamiesi Vilsono Tautų apsisprendimo teise, reikalaujame Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos”.

Antrasis Akto sakinys išreiškia glaustą Tautinės Tarybos veiklos programą: „Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti”.

Anuomet ši deklaracija buvo ganėtinai smerkiama vokiečių. Lemtinga situacija buvo susidariusi 1919 m. sausio mėnesį prasidėjusioje Versalio taikos konferencijoje.

Tuomet visa Mažoji Lietuva galėjo būti įjungta į Lietuvos valstybę. Konferencijoje svarbiausius Vokietijos ir Rusijos imperijų valdytų žemių klausimus sprendė Didžioji Britanijos, Prancūzijos, JAV atstovai. Anglija labai įsiklausė į Prancūzijos nuomonę, kuri buvo Lenkijos sąjungininkė ir ragino tai, kad Lietuva būtų satelitinė Lenkijos valstybė ir į ją įjungti Prūsų Lietuvos šiaurines žemes. JAV buvo aktyviausia Lietuvos rėmėja šiuo klausimu.

Mažosios Lietuvos tautinė taryba 1919 m. balandžio 8 d. per Lietuvos delegaciją įteikė Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijos pirmininkui Žanui Klemenso reikalavimą atskirti visą Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos ir ją prijungti prie Lietuvos valstybės. Tačiau Versalio taikos sutarties 39 strp. buvo atskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis be Tilžės ir Ragainės.

1922 m. lapkričio 3 d. šeši signatarai, vadovaujami Erdmono Simonaičio, atvyko į Prancūziją ir Paryžiuje išdėstė visus savo reikalavimus. Paryžiui ignoravus reikalavimus, signatarai inicijavo 1923 m. sukilimą Klaipėdos krašte.

Tai, kad tautinės tarybos Aktas buvo pasirašytas Tilžėje, tik patvirtina tai, kad XIX-XX a. sandūroje Tilžė buvo pagrįstai vadinama Prūsų Lietuvos sostine.

Tilžės akto proga, signataras Valteris Didžys „Lietuvių Žodyje“ (1918, Nr. 48) rašė: „Tilžė Mažajai Lietuvai visada buvo ne tik dvasiniu ir kultūriniu, bet ir geografiniu centru”. Jis prognozavo: „Kada naujai atsikurs laisva Lietuva prie jos turės prisidėti ir didesnioji Mažoji Lietuva, kurioje vėl Tilžė užims priderančią kultūrinio ir dvasinio centro vietą”.

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą ir tautos vienybę teigiantis Tilžės aktas, be istorinės vertės, yra įgijęs ir testamentinę vertę.

Tilžės Aktu rėmėsi Vokietijoje 1946 m. atgaivintos Mažosios Lietuvos tarybos priimti du Fuldos aktai, o vėliau ir Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio Amerikoje veikla ir pareiškimai. Taigi, Tilžės aktas yra moralinis priminimas lietuvių tautai: niekada ir jokiomis aplinkybėmis neužmiršti Tilžės akto signatarų krašto.

Tilžės Akto nevalia palikti vien istorikams – jis yra pamatinis kaip ir Vasario 16-osios Aktas. Tai moralinis įpareigojimas atkurtos Lietuvos valstybės politikams nuolat priminti Rusijos Federacijos valdžiai akivaizdžią tiesą, kad Karaliaučiaus kraštas yra lietuvių etninė žemė ir pagrįstai reikalauti iš jos, kad čia būtų paisoma lietuvių istorinės atminties, paveldo ir lietuvių diasporos kultūrinių interesų.

Tenka nuogąstauti, kad iki šiol stringa daugelis projektų dėl Vydūno memorialinio muziejaus Tilžėje, neatstatytas paminklas Herkui Mantui Narkyčiuose, gana problematiškai prižiūrimas K. Donelaičio palikimas Tolminkiemyje ir t.t.

Šiandien Tilžės Aktas suteikia mums lietuviams teisę ir pareigą – daugiau domėtis ir rūpintis Klaipėdos krašto ir likusia Mažąja Lietuva užribyje.

Prūsų Lietuva – tai pirmųjų lietuviškų knygų ir literatūrinės lietuvių kalbos gimtinė.

Deklaracija ragina mus nuolat lankyti šį kraštą, saugoti visus Mažosios Lietuvos vietų pavadinimus, vertinti ir atkurti kadaise sukurtas daugiakultūres, tarp to ir mažlietuviškas tradicijas, ragina saugoti ir garsinti etninį paveldą, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Mato Pretorijaus, Kristijono Donelaičio, Martyno Liudviko Gedimino Rėzos, Vilhelmo Storostos-Vydūno, Martyno Jankaus kultūrinį palikimą.

Paklauskime savęs ir Lietuvos politikų, ką darome, kad greičiau būtų įvykdyta Tilžės akto signatarų valia – visą Bretkūno, Donelaičio, ir Rėzos žemę priglausti prie motinos Lietuvos pagal testamentinį Tilžės aktą, o jei ne tai, tai jau bent investuoti į Mažosios Lietuvos kultūros išsaugojimą, įprasminimą ir plėtrą.

Taigi, lapkričio 30-oji nėra vien eilinė ir tik istorinės atminties diena, o tai daug kur kas daugiau…

Reikia pripažinti, jog prieš šimtmetį veikusios mažlietuvių įvairios organizacijos, kurių dauguma buvo stiprios, sugebėjo puoselėti Prūsų Lietuvos kultūrą ir ją propaguoti, bet dabar susiformavęs visuomenės daugumos mentalitetas dėl įvairių išorinių veiksnių sudarė prielaidas mažlietuvių organizacijoms sunykti. Tai yra sisteminis Mažosios Lietuvos kultūros ir savitumo naikinimas, kuris tęsiasi nuo II pasaulinio karo pradžios.

Jeigu norime, kad Mažoji Lietuva kaip regionas kultūriškai ir ekonomiškai atgimtų, būtinas stiprių Mažosios Lietuvos organizacijų veikimas visose srityse.

Atkreiptinas dėmesys, jog prieš 101 metus susikūrusi Mažosios Lietuvos tautinė taryba siekė suartėjimo su Didžiąja Lietuva ir galiausiai susijungti, o ne susinaikinti. Svarbu paminėti, jog Mažosios Lietuvos tautinė taryba kaip ir Lietuvos Valstybės Taryba turėjo tuos pačius politinius tikslus sukurti suverenią ir nepriklausomą Lietuvos Respubliką, tik pastaroji norėjo prisijungti prie Lietuvos, bet jokių būdu sunaikinti Mažosios Lietuvos kultūrinį savitumą, tai kas šiuo metu vyksta.

Visuomenė šiuo metu kaip niekad pasyvi, ypatingai Klaipėdos krašto regione jaučiamas tendencingai mažiausias rinkėjų aktyvumas, žmonės sprendžia tik tarpusavio problemas, nesuvokdami aplinkos situacijos sudėtingumo.

Architektūrinis paveldas, kuris turi ir Klaipėdos krašte giluminių problemų, yra neprižiūrimas ir neapsaugomas nuo sunaikinimo. Ko gero, visiems puikiai žinomos atskiros paveldo naikinimo istorijos pastaruoju metu.

Altruizmo nebuvimas, pagarbos neturėjimas mūsų krašto kovotojams bei kūrėjams ir negebėjimas būti socialinės visumos vienetu iškreipia visuomeninį mąstymą bei kelia destrukcijas miesto ir krašto viešajame gyvenime. Nuo to tik nukenčia tiek kraštas, tiek valstybė, tiek tautos gerovė.

Užbaigdamas šį pranešimą Vitražinėje salėje tikiuosi, kad šių Mokytojų Seminarijos istorinių rūmų kieme pavyks kaip nors įrengti mūsų kraštui artimos Mažosios Lietuvos vėliavos pakėlimo vietą, kurioje kaip tik vėliava kiekvienais metais lapkričio 30-ąją būtų iškeliama, manau, kad tai mums pavyktų bendradarbiaujant su Klaipėdos universitetu. Šis pastatas taptų viena iš puikiausių šios istorinės dienos memorialinių minėjimo vietų Klaipėdoje, o juk tai būtų istoriškai prasminga vieta, kur pradėjo kurtis aukštasis mokslas Klaipėdos krašte ir tai atitinka vieną kertinių Tilžės akto signatarų nuostatų, jog Mažojoje Lietuvoje turi dar laisviau skleistis mokslo šviesa. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!

Pranešimas perskaitytas Tilžės akto 101-ųjų metinių minėjimo proga


2019-12-02

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt