P0

Nuomonės

Kodėl švietimo neišgelbės pažadėti pinigai ir pasirašyta sutartis? (2)

Lilija Bručkienė, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
2019-12-03


Kas įvyko gruodžio 2-ąją? Gal didžioji švietimo pergalė ir lūžis kovojant dėl teisių? Streikavo streikavo, viešino viešino ir savo pasiekė? Nes buvo labai kryptinga ir intensyvi reklaminė kampanija, nes prisijungė aukštosios mokyklos, nes derybininkai moka siekti tikslų? Nežinau, kodėl žiūrėdama į tą situaciją vis prisimenu patirtis teatre, kai, rodos, aktoriams ir ašaros byra, ir balsai didingai skamba, ir rankos sielvartingai maskatuoja, o aš sėdžiu, stebiu tą muilo operą ir suvokiu – NETIKIU.

Protas įsijungia ir pradeda filtruoti, analizuoti, vesti paraleles, dėlioti prasminius taškus, tada jau atpažįsta imitacijas, stereotipinius elgesio modelius, iš anksto susitartas ir išmoktas frazes.

Apie ką čia aš? Apie sutartį ar muilo operą?

Vyriausybės rūmuose gruodžio 2 d. pasirašyta pakoreguota 2017 metais pasirašyta švietimo ir mokslo šakos darbuotojų kolektyvinė sutartis. Jos pasirašyme dalyvavo Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis, švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius. Dariaus Janučio (LRKV) nuotr.

Kažko vis tiek nesuprantu – kolektyvinė sutartis buvo pasirašyta 2017 m., vėliau atnaujinta jau su išlygomis šią vasarą, įsipareigojimai nevykdyti, dabar ji vėl pasirašyta. Kiekvieną kartą vis kuklesnė, bet vis iškilmingiau įteikiama? Dar keli tokie pasirašymai ir, panašu, mokytojai ne tik dirbs veltui, bet ir primokės, kad dirbti leistų… Nes dalis profsąjungų susitars su Vyriausybe. Ir reikės tikėti, kad taip geriau. Arba tikrai tikrai bus geriau nuo kito rugsėjo.

Viena tokia ministrė prieš šiek tiek daugiau nei metus irgi taip sakė – nuo rugsėjo bus geriau – tylėkite ir tikėkite. Labai jau daug paralelių galima įžvelgti. Net nejauku darosi.

Bet juk mokytojai lapkričio 28 dieną realiai streikavo, realiai kovojo už savo teises. Tai gal valdžios atstovai tiesiog pabūgo ir priėmė teisingus sprendimus? Gal… Nors…

Kaip patarė vienas labai nemažai šiame pasaulyje suvokiantis žmogus, jeigu noriu suprasti situaciją, turiu gerai išanalizuoti, kam ji gali būti naudingiausia ir kaip tie žmonės elgėsi. Taigi pradėkime.

Visų pirma ministras Algirdas Monkevičius, kuris viešai pareiškė – jeigu valdantieji neras lėšų mokytojams, jis tikrai atsistatydins. Drąsus žingsnis, ypač dabar, kai vienas po kito skandalai tuoj pribaigs paskutines valdančiųjų reitingų viltis, kai traška braška ministrų kėdės ir net prezidento nuomonė nebėra svarbi, nes reikia gelbėti savo kailį, kai šią savaitę biudžetas turės būti patvirtintas, o jame daugiau skylių ir lopų nei sveikų vietų, mūsų ministras ryžtingai pademonstruoja ypatingas, beveik stebuklines galias – pats vienas, su niekuo nepasitaręs ir nesuderinęs veiksmų, pagrasina atsistatydinti, jeigu nebus rasta tų trūkstamų 60 milijonų (o visi šalies politologai, ekonomistai tik ir kalba apie nesubalansuotą, deficitinį, fiskalinę drausmę galintį pažeisti biudžetą, panašių nuogąstavimų išsako ir prezidentas).

Dabar jau turėčiau tikėti šito atsargaus, tylaus ir jokių ryškesnių pokyčių nepajėgiančio inicijuoti politiko transformacija?

Gerai, o kokia jam preliminari nauda iš sandorio? Akivaizdu, kad pagerintas įvaizdis. Štai kokį turime ministrą – ryžtingą, besiaukojantį ir besirūpinantį švietimo bendruomene. Ir dėkingi mokytojai užmirš atmestinai paruoštas, fragmentiškas, bet jau patvirtintas gaires, užmarštin stumiamus ir beveik numarintus audito rezultatus, vėl „saviems“ planuojamą atiduoti atnaujinamų programų ruošimą ir tą tylų, nors ir kultūringą buvimą labiau šešėliu nei ministru.

Gerai, o kam dar tai naudinga? Žinoma, tiems, kurie po tokio viražo tapo tikrais besirūpinančių švietimo bendruomene simboliais, – valdančiajai daugumai ir premjerui. Kaip reikia sukurti daug triukšmo dėl nieko, jau buvo pademonstruota prieš metus, kai techninį buhalterinį pakeitimą skambiai įvardijo kaip reformą ir pusę metų aktyviai dirbo tam, kad įtikintų visuomenę. O dabar dar paprasčiau – iš pradžių neduodi daugiau nei pusės reikalingos ir kolektyvinėje sutartyje įrašytos sumos, nors puikiai žinai, kokia gali būti ryžtinga švietimo bendruomenė ir kaip aktyvėja viso visuomeninio sektoriaus atstovai. Vadinasi, tokį žingsnį gali žengti arba visiškas savižudis, arba puikiai žinantis, kokie bus tolimesni veiksmai. Vėliau leidžiama šiek tiek, labai šiek tiek (2 valandas) pastreikuoti ir pinigai netikėtai surandami (kodėl tai stebuklas, rašiau ankstesnėje pastraipoje). O žiniasklaida (ir ne tik) tokį veiksmą jau įvardija kaip algų kėlimą ir didžiulį laimėjimą.

Palaukite – jeigu iš pradžių žmogų apiplėši, o po to didžiąją dalį nori sugrąžinti – tai čia jau galima kaip geradario dovaną traktuoti? Ir dar įdomiau – pažadai bus vykdomi nuo 2020 rudens. Kodėl taip?

Nes nebereikės patiems sukti galvos – artėja rinkimai, po to tikrai nauja valdančioji dauguma. Tai tegul jie ir grūdasi su tais visais šiais metais dalijamais pažadais. Dabar svarbu nors kokiame sektoriuje sukurti sėkmės iliuziją. Ir dar parodyti, kad su švietimo bendruomenės profsąjungomis yra tariamasi ir susitariama. Tiesiog aukšto lygio dialogo pavyzdys.

Ir apima déjà vu jausmas – ar tik ne pernai per streikus skambėjo identiški sėkmingo bendradarbiavimo motyvai? Ir veikėjai buvo tie patys.

Yra dar vienas šito lauko žaidėjas. Tai tas pats žaidėjas, kuris palaimino šitiek sumaišties atnešusį neparuoštą etatinį darbo apmokėjimo modelį, kuris per pernai metų streiką vieną po kitos pasirašinėjo keistas teisinių galių neturinčias sutartis, kuris ir per pačias derybas labiau kėlė chaosą nei kovojo dėl mokytojų teisių. Man labai gaila, bet tuo žaidėju turėčiau įvardinti tas švietimo bendruomenę vienijančias (skaldančias?) profsąjungas, kurios ir pakvietė į trumpalaikį streiką.

Kodėl taip manau? Kaip buvo atskleista žurnalistinio tyrimo metu ir patvirtinta pačių profsąjungos narių, 2 iš 9 Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos administracijos darbuotojų yra „valstietės“ Aušros Papirtienės patarėjai, o pagrindiniai lyderiai niekada ir neslėpė savo lojalumo tiek ministerijai, tiek ir valdančiajai daugumai. Gal todėl buvo net kelios versijos, kodėl jokiu būdu negalėjo prisijungti A. Navicko vadovaujama profsąjunga. Galų gale akademinės bendruomenės nariai, taip pat dalyvavę protesto akcijose, pasipiktino šitais gruodžio antrosios slaptais susitarimais, nenutylėjo ir išplatino savo viešą pareiškimą, kuris pradedamas žodžiais „Tai, kas šiandien įvyko, yra pasityčiojimas, kapituliacija ir puikiai įgyvendinta manipuliacija pavadinimu „Skaldyk ir valdyk“.

Todėl sakyti, kad tik pavieniams žmonėms ar oponentams tai įtartina, jau neįmanoma. Ir vėl apima déjà vu jausmas – tik šį sykį su daugiau nei prieš 2000 metų vykusia istorija ir 30 auksinių.

Kokia sandorio nauda? Profsąjunga pakviečia mokytojus į streiką ir laimi. Vadinasi, jais galima pasitikėti, jie yra tikrieji lyderiai ir vieninteliai verti vesti į šviesų rytojų. Galų gale visiems politikams ir valdininkams paranku turėti patogią ir lengvai sukalbamą struktūrą.

Lapkričio 28 d. Lietuvos mokytojų suvažiavime poetas, filosofas Liutauras Degėsys mokytojus perspėjo, kad juos ir vėl turbūt norės apgauti. Kaip simboliška – jo atidžiai klausėsi ir ministras A. Monkevičius, ir kai kurie Seimo nariai. Galima būtų numanyti, kad sandoris ne tik vyko, bet ir artėjo prie finišo.

Kas šitoje istorijoje skaudžiausia? Man asmeniškai labai apmaudu dėl tų mokytojų, kurie patikėjo šitų profsąjungų lyderiais ir išėjo streikuoti. Galėčiau daryti prielaidą, kad jais buvo tiesiog ciniškai pasinaudota sukuriant labai nešvarų politinį žaidimą.

Istorija žino nemažai pavyzdžių, kai manipuliuojama žmonių tikėjimu ir pasitikėjimu. O dabar gal reikėtų sukurti ir precedentą, kaip apgautieji nubaudžia savo vadus juos palikdami vienus? Bet čia jau kiekvieno pasirinkimo teisė. Būna situacijų, kai reikia nustoti gyventi tikėjimu ir pradėti lyginti, analizuoti, dėliotis faktus ir elgesio modelius, o paskui rinktis. Farsui ir imitacijoms tiesiog ištariant NE.


2019-12-03

2 komentarai “Kodėl švietimo neišgelbės pažadėti pinigai ir pasirašyta sutartis?”

  1. o tai pasakykit, sutarti milijonai blogai? neimsit jų? ar reikia geriau streikuoti ir NIEKO negauti (kaip pernai), ar trumpai pastreikuoti ir gauti tai, ko buvo reikalaujama? Kodėl pykstat? kad jūs nepasiekėt to, ką pasiekė kitos profsąjungos? realiai tai bjauru NUOLAT klausyti iš jūsų ir jūsų vado sklindančias žeminančias kalbas kitiems mokytojams. reikia suprast, kad jei ne su jumis, tai visi kiti blogi? kažkaip neskanu…

  2. Puiki įžvalga ir sėkmės kovojant už geresnę ateitį.Tiktai visa ši istorija yra ,anot autorės,deja vu….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt