Lygiai prieš metus, svarstant 2019-ųjų valstybės biudžetą, Seimo valdantieji kone į visus klausimus, taip pat ir abejones, atsakydavo lozungu „milijardas milijonui“. Pabrėždami, kad šitaip šalyje kuria beigi stiprina viduriniąją klasę. Visus kitus mintyse siųsdami švilpt ar dar toliau.

Praėjus lygiai 12 mėnesių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) ir jos koalicijos partneriams stojos ūmus pasipinigavimo vardan to paties biudžeto (tik jau kitiems – 2020-siems) vajus. Toks ūmus, kad dabar dėl prezidento pasiūlytos „gerovės valstybės“ viskas suksis priešinga kryptimi. Milijonas Lietuvos dirbančiųjų turės pakratyti kišenes, kad sukrapštytų papildomą milijardą.

Valdžios politika: atimu iš tavęs du šimtus, išmoku šimtą. peakpx.com nuotr.

Tik nemanykite, į tą milijoną dirbančiųjų kokia nors forma bus įskaičiuoti stambūs žemvaldžiai, nes LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis valdžion ėjo ne dėl to, kad blogintų mokestinę aplinką sau. Jis ir toliau rūpinsis koalicijos stabilumu, žodžiais – socialine atskirtimi, regionų tolygumu, tačiau mokesčiais solidariai neprisidės.

Artėjame prie visiškų absurdų. Aną savaitę per TV mačiau akivaizdžiai Aplinkos ministerijos žmonių inspiruotą siužetą, kuriame buvo kalbama apie tai, kad lietuviai menkai saugo savo įsigytus daiktus. Turėtų juos labiau saugoti, sugedus – taisyti. O tam reikalingi batsiuviai, siuvėjai, laikrodininkai ir kiti meistrai, kurių šalyje esą mažėja. Todėl ministerijos pareigūnai svarstą, ar nereiktų tų meistrų buvimo kaip nors paskatinti kokiomis nors išmokomis dėl švaresnės mūsų aplinkos beigi ateities.

Dieve Šventasai, tiems ministerijos (greičiausiai) viduriniosios grandies klerkams akivaizdžiai suminkštėjo smegenys! Tie, jų nuomone, saugotini meistrai dažniausiai dirba turėdami patentus arba individualios veiklos pažymas, kurias Seime dabar krūmelių genėjimo žirklėmis karpo visi, kas netingi. O klerkai prabyla apie paskatinimą.

Kaip gi galėtų derėti didinami mokesčiai ir paskatos aniems meistrams pasilikti savo versle?

Atimu iš tavęs du šimtus, išmoku šimtą ir vadinu tai Didžiojo Rūpesčio politika.

Tai man primena vieną mano buvusį darbdavį, kuris užsimanė pasamdyti vieną žinomą žurnalistą, kuris tada jau buvo pensininkas. Derybos vyko maždaug taip: tasai darbdavys sakė – „klausyk, tu gauni neblogą pensiją, aš tau pridėsiu dar trečdalį to, ir turėsi tiesiog krūvą pinigų”… Galų gale tasai planas neišdegė, nes žurnalistas-pensininkas suvokė, kad tai atviras mulkinimas. Tačiau kada panašią miglą į akis mums pučia politikai, jų požiūriu, mes turėtume juos dievinti ir kelti jų reitingus.

Arba atimu šimtą ir išmoku šešias dešimtis „vaiko pinigais”. Vaiko pinigais, kurių vaikai nemato.

Norėčiau akies krašteliu pamatyti kokios nors statistikos, kiek Lietuvos vaikų turi savas ribotos prieigos sąskaitas, kur jiems subyra „vaiko pinigai”. Dar ko, sakysite: o kaip maistas, mokslas, apranga, apavas? Šiuo visaapimančiu, anot mūsų politikų, socialinės rūpybos būdo efektyvumu gal neabejočiau ir aš, jeigu ne keli bet.

Pirmiausia, mano apimtis dar beviltiškai neišgvėro, kad neprisiminčiau, kiek iečių ir kirvių Seime buvo sulaužyta svarstant dirbtinio apvaisinimo įstatymą (įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.), kurio rezultatas, mano nuomone – apsunkinta galimybė daliai šeimų susilaukti vaikų. Ką tos šeimos pasakytų apie „vaiko pinigus”?

Kita vertus, lenkų žurnalistai apytikriai suskaičiavo, kad jų šalyje, kur „vaiko pinigai” siekia 500 zlotų (šiek tiek daugiau nei 116 Eur) per mėnesį, šios socialinės išmokos dinamika yra tiesiog proporcinga iš kaimyninės Vokietijos įvežamų naudotų automobilių srautui.