Atėjo į galvą mintis apie valstybės prižiūrimas bei globojamas institucijas ar biudžetines įstaigas kaip nuostolingą dalyką, jeigu, kaip mus dažnai pamoko ekonomistas iš Lietuvos banko Raimondas Kuodis, padarytumėme naudos ir kaštų analizę. Nors savo darbovietei, kurioje dirba 644 darbuotojai ir kurioje atlyginimas valdybos nariui siekia per 11 000 eurų, o specialistų artėja prie 3000 eurų, tokio modelio jis netaiko.

1893 metais pastatytas neogotikinis Klaipėdos paštas yra unikalią architektūrinę, kultūrinę vertę ir aurą turintis statinys. Martyno Vainoriaus nuotrauka

O Lietuvos bankas lyg ir turėtų prižiūrėti visą bankinį sektorių Lietuvoje, tam kad mūsų žmonės komerciniuose bankuose būtų aptarnaujami pagal aukštus kokybės standartus, kaip nurodo visų bankų internetiniai puslapiai. Ką gi, pažiūrėkime į tuos standartus.

Nemažai lietuvių uždarbiauja ne tik eurozonos šalyse, bet ir Angljoje, Švedijoje ar Norvegijoje, kuriose atsiskaitoma vietinė valiuta. Uždirbo žmogus, tarkim, krūvą norvegiškų ar švediškų kronų, legaliai juos pervedė į savo sąskaitą Lietuvoje, ir kaip gi jas gali paimti iš sąskaitos skandinaviško Klaipėdos banko filiale? Tik ne SEB ar „Swedbanke”. Nepavyks – operacijos tokia valiuta, kaip ir populiariausiais pinigais pasaulyje – JAV doleriais – niekur nebeatliekamos. Klientas, laikydamas pinigus užsienio valiuta tokiuose bankuose, patyrė nuostolių dėl teisėtų lūkesčių, ar ne? Bet Lietuvos banko priežiūros skyrių darbuotojai ar valdybos nariai jokių komentarų šiuo klausimu nepateikia.

O ir rasti veikiantį banko skyrių Klaipėdoje jau tampa problema.

Išnyko beveik visi mažieji bankų padaliniai pietinėje miesto dalyje, turėtų užsidaryti vieno banko skyrius „Studlende”, užleisdamas vietą greito maisto restoranui. Tad trečiame pagal dydį Lietuvos mieste liks vos keli didžiųjų bankų ir keli mažesniųjų bankų padaliniai. Šis procesas vadinamas gražiu biurokratiniu naujakalbiu – optimizacija. Na ką gi, komerciniai bankai – tai privatus sektorius, kuriame pinigai, kaip sakoma, neturi kvapo ir kurių tikslas vienas – pelnas.

O istorijos, susijusios su valstybine įmone Lietuvos paštas, verčia iš posto susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkievičių, kuris atleido šio pašto valdybą. Palikus nuošalyje visas tas politines kovas ir peripetijas Seime, reikia pasakyti, kad nevienareikšmiai procesai, vykę Lietuvos pašte ir aprobuoti valdybos, buvo vykdomi šiuolaikinių „vadybininkų – komjaunuolių”.

Lietuvos pašto pastatas Vilniaus centre yra skanus kąsnelis nekilnojamo turto investuotojams, tad tikslas čia lyg ir aiškus. Pagaliau ir šio pašto interjeras nėra kažkuo ypatingas, o išorei niekas negresia. Tačiau 1893 metais pastatytas neogotikinis Klaipėdos paštas yra unikalią architektūrinę, kultūrinę vertę ir aurą turintis statinys. Kaip ir Kauno paštas, pastatytas per dvejus metus vien lietuvių projektuotojų, inžinierių ir darbininkų jėgomis ir atidarytas 1932 metais. Šio pašto rūmai yra vienas iš atsikūrusios modernios Lietuvos simbolių, paveldas, kurį reikia išsaugoti ir pašto funkcijos prasme. Tačiau „vadybininkai- komjaunuoliai”, galvojantys vien apie kaštų ir naudos analizę, to nesupranta.

Vyksta ir kiti smulkieji vadinamosios Lietuvos pašto optimizacijos procesai – nuo namų ir buvusių pašto skyrių Klaipėdoje nyksta pašto dėžutės, o patys pašto skyriai, atsisakydami nuosavybės teise priklausančių pastatų, nuomojasi patalpas iš privataus verslo. Klaipėdoje paštai įsikūrė „Bige”, „Akropolyje”, „Studlende”, „Herkaus namuose”…. Pašto dėžučių nebeliko prie Klaipėdos universiteto ar buvusio pašto skyriaus Laukininkų gatvėje ir kitur. Norint įmesti laišką teks laukti, kol atsidarys pašto skyrius prekybos centre, nes jokios dėžutės išorėje nėra. Senasis Klaipėdos paštas taip pat pasirodė besąs nebereikalingas. Taip ir naikinama istorinė atmintis.

Čia ir kyla klausimas – o kam iš viso yra reikalinga tokia valstybinė įmonė kaip Lietuvos paštas. Šias funkcijas gali atlikti ir privatus sektorius. Neliko gi „Lietuvos telekomo” ar valstybinių benzino kolonėlių. Kodėl gi neprivatizavus pašto ir neoptimizavus visų tų vadybininkų, pavaduotojų ir atstovų ryšiams su visuomene, jeigu jau Lietuvoje yra optimizuojami pašto skyriai?

Toliau galima judėti link tokių įstaigų kaip Registrų centras ar Turto bankas optimizavimo, o gal ir ministerijų privatizavimo, nes, kai pagalvoji, tai pati valstybė yra nuostolingas sumanymas kaštų ir naudos prasme.