Po I pasaulinio karo naujai suformuoto Klaipėdos krašto iškart laukė išbandymai – trejus metus trukęs Prancūzijos valdymas, dar žinomas kaip „Territoire de Memel“. Tvarką krašte turėjusi užtikrinti Prancūzijos kariuomenė nuobodžiavo, nes dėl jo ateities kovojusi Lietuva, Vokietija ir Lenkija tai darė diplomatiškai, o ne ginklais.

„Atvira Klaipėda“ tęsia iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“. Šįsyk pasakosime, koks gyvenimas Klaipėdos krašte buvo per prancūzmetį, kokios įtakos jis turėjo tolimesnei krašto raidai.

Iškilminga karių rikiuotė prie tuometinės Mokytojų seminarijos (dabar – Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas) pasitinka į Klaipėdą atvykusį generolą Dominique Odry. Odry šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

Atvyko 750 karių

Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos 1920 m. sausio 10 d., kai įsigaliojo Paryžiaus taikos konferencijoje pasirašyta Versalio taikos sutartis. Diena anksčiau – sausio 9 d. tarp Vokietijos ir Santarvės valstybių buvo pasirašyta dar viena sutartis, kurioje numatytas Klaipėdos krašto ir Dancingo perdavimas Tautų Sąjungos kontrolei. Ši sutartis numatė, kad vokiečių valdininkai išlaikys savo tarnybą Klaipėdos krašte ir nepraras teisių Vokietijoje.

Santarvės paskirtas Klaipėdos krašto valdytojas buvo prancūzų generolas Dominique Odry. Paskutiniai vokiečių kariai Klaipėdą paliko 1920 m. vasario 12 d., o vasario 13 d. Klaipėdos geležinkelio stotyje išsilaipino prancūzų įgula – 21-asis šaulių pėstininkų batalionas. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad pirmasis traukinys atgabeno dvi šaulių ir vieną kulkosvaidininkų kuopą (8 karininkus ir 327 šaulius). Drauge buvo atgabenta 13 arklių, 16 vežimų ir karinės įrangos. Klaipėdos miestas parūpino transportą nuvežti atvykusius šaulius ir krovinius į kareivines.

Klaipėdos krašto policininkai ties kareivinėmis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vasario 14 d., po 4 dienas trukusios kelionės per Kiolną, Veimarą, Leipcigą, Poznanę, Torūną, Įsrutį, atvyko antrasis traukinys: dar 15 karininkų ir 127 šauliai. Su jais kartu atvyko ir pats D. Odry. Šiuo traukiniu buvo atgabenti dar 42 arkliai ir 16 vežimų.

Trečiasis traukinys, atgabenęs 12 karininkų, 300 šaulių, 50 arklių ir 9 vežimus, atvyko ankstų vasario 15-osios rytą.

Į Klaipėdos kraštą atvykusį 21-ąjį batalioną iš viso sudarė trys šaulių ir viena kulkosvaidininkų kuopa. Be to, jis buvo papildytas dar dviem kuopomis iš 3-iojo bei 10-ojo pėsčiųjų šaulių batalionų. Skaičiuojama, jog iš viso į Klaipėdos kraštą atvyko apie 750 Prancūzijos kariuomenės narių, iš jų apie 30 karininkų.

Karininkų grupė kareivinių kieme 1920 m. vasario 26 d. Vaukaire šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus.

Dalis vyrų buvo paskirti į Pagėgius ir Šilutę, o didžioji dalis apsistojo kareivinėse Klaipėdoje. Didžiuosiuose kareivinių pastatuose, kurias patys kariai apibūdino kaip patogias, raudonų plytų, itin charakteringas vokiečiams, įsikūrė trys bataliono kuopos, atskirame korpuse buvo įkurdinta sargybinė ir puskarininkių patalpos.

Bataliono štabas įsikūrė dabartinio Klaipėdos universiteto rektorato patalpose. Dabartinio Senato pastato pirmame aukšte buvo sandėliai, kur laikyta joti arkliais reikalinga įranga, antrajame aukšte – biurai ir šovinių sandėlis.

Liepė atiduoti pagarbą vokiečiams

1920 m. vasario 15 d. Vokietijos atstovas V. Lambsdorfas oficialiai Klaipėdos krašto valdžią perdavė Prancūzijos generolui D. Odry.

Beje, yra manančiųjų, jog Klaipėdos kraštą valdyti turėjo anglai. Šilutės muziejaus istorikas Ignas Giniotis savo rašto darbuose teigė, kad „1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos kraštas buvo galutinai atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas laikinai administruoti Anglijai, bet jai netikėtai atsisakius, Klaipėdos krašto valdymas buvo atiduotas prancūzams“.

Atvirukas su Klaipėdos vaizdu, išsiųstas 1920 metų kovą. Šaltinis – kitapus.lt

Žydų kilmės teisininkas ir publicistas Rudolfas Valsonokas savo 1932 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos problema“ nurodo, kad „verta atkreipti dėmesys į vieną itin įdomią smulkmeną”.

„Netrukus po įvykusio Paryžiuje susitarimo dėl Dancingo ir Klaipėdos atskyrimo tvarkos, į Klaipėdą buvo atvažiavęs anglų karininkas, ieškojęs tinkamų patalpų turėjusiam įvykti anglų kariuomenės desantui. Tačiau vėliau pasirodė, kad anglų vietoje atvyko prancūzai. Taigi, reikia spėti, kad iš pradžios Klaipėdos krašto okupacija, lygiai kaip Dancingo, buvo manyta pavesti anglams. Matyti, prancūzams, vaidinusiems Klaipėdos klausimu sprendžiamąjį vaidmenį, pavyko išsiderėti tą privilegiją iš anglų, kuriems Klaipėdos klausimas tada neturėjo jokios ypatingos reikšmės“, – rašė jis.

Prancūzai prie stoties. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Yra ir dar vienas liudijimas – „Klaipėdos krašte 1920-1921 m. tarnavusio prancūzų karininko užrašai“. Šį dienoraštį į lietuvių kalbą išvertė istorikas Darius Barasa. 1993 m. lankydamasis Klaipėdoje Naujosios Kaledonijos Ramiojo vandenyno prancūzų universiteto biologijos srities profesorius Renė Pineau Lietuvos jūrų muziejui perdavė jo paties 1978 m. surinktą ir sutvarkytą prancūzų karininko (asmenybė neišaiškinta), 1920-1921 m. tarnavusio Klaipėdos krašte, dienoraštį, kuris tapo vertingu istoriniu šaltiniu.

Šiame dienoraštyje, jau 1920 m. sausio 1 d. įraše užsimenama apie kelionę į Klaipėdą: „Paleista „antis“… kalbama, kad batalionas netrukus išvyks į nežinomą paskyrimo vietą. Gaunama slaptų duomenų. Pratybų lauke mums išdalijamas inventorius: individualus paketas (tvarstomoji medžiaga), kareiviškas katiliukas, asmeninis dubuo, kaukės ir kiti daiktai. Esame priblokšti, – be abejo, Klaipėda? Į šią galimybę mes žvelgiame optimistiškai, kurioziškai.“

Klaipėdos krašto policininkai prie Dangės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kitame dienoraščio įraše, kuris padarytas sausio 22 d. ,jau konstatuojama, kad „pagal ministerijos įsakymą reikia turėti parengtus 2 šaulių batalionus, kad juos būtų galima išsiųsti į Klaipėdą ir Dancingą“, o sausio 24 d. rašoma: „Neoficialiai (neviešai): bataliono išvykimas jau oficialus: paskiriama netgi data – vasario mėn. pradžia. Tačiau nežinomybė dėl paskyrimo vietos visa dar išlieka… mažų mažiausiai mums. Manome, kad mūsų vadai tai žino, bet jiems įsakyta mums to viešai neskelbti.“ Sausio 25 d. įraše teigiama: „Nuolat slaptos žinios: išvyksime su maistu 40-čiai dienų, karo džiūvėsiais, šaldyta mėsa ir atitinkamu kiekiu vyno. Sako, kad ši misija neturėtų užtrukti ilgiau kaip du mėnesius. Tačiau niekas nežino, kas ten gali atsitikti. <…> Kareivinėse smarkiai diskutuojama. „Memel“, a priori, mums nieko nesako. Kur yra ši teritorija? Pamažu apsirūpiname žemėlapiais, rausiamės giduose po Vokietiją, žiūrime į žodynus. Aišku viena: tai toli, ten turėtų būti labai šalta. <…> Antai sužinome, kad grafas Lambsdorfas, imperijos įgaliotinis (komisaras) Klaipėdos krašte, nuo sausio 15 d. Klaipėdos krašto suverenitetą perleido Antantei. Kol didžiosios valstybės atsiųs savo atstovą, jis paskirtas laikinuoju valdytoju.“

Vasario 10 d. karininkas parašė: „Baigta. Didysis išvykimas. Auštant paliekame kareivines, apsikrovę kaip mulai. <…> Mūsų traukinys yra 32-as iš penkiasdešimties numatytų kariniams daliniams, vykstantiems į Sileziją, Dancingą ir Klaipėdą“.

Prieš išvykimą prancūzų kariai dar išklausė paskutinį patarimą: „Kelionės metu draudžiama bendrauti su vokiečiais. Tik traukinio būrio vadas turi teisę užmegzt santykius su vokiečių valdžia, tarpininkaujant tarpsąjunginės komisijos atstovams. Būtina atiduoti pagarbą vokiečių karininkams. Galiausiai neužgauti tautinių jausmų anos valstybės, kuriai mūsų pergalė buvo užtektinai skaudi“.

Nustebino gyventojų skurdas

Prancūzų istorikė Isabelle Chandavoine savo knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“ nurodo, jog į Klaipėdą atvykusį prancūzų generolą D. Odry ankstesnę vasarą čia buvusi Baltijos komisija patikino, kad tai turėjo būti lengva užduotis, nes „Klaipėdos miesto ir krašto gyventojai yra ramūs ir bus ramūs, kol žinos, kad yra pajėgos, galinčios numalšinti bet kokius neramumus“. Tačiau pats generolas D. Odry ir jo viršininkai šią misiją laikė sunkia ir nedėkinga, nes į paviršių lindo ir lenkų, ir vokiečių, ir lietuvių interesai.

Tačiau prancūzų karininkas, savo įspūdžius suguldęs į dienoraštį, bent pirmosiomis atvykimo į Klaipėdos kraštą dienomis taip pat pastebėjo, jog vietos gyventojai yra labai ramūs. Šis karininkas ir jo dalinys išsilaipino Šilutėje.

Kareivinių pratybų aikštėje 1920 m. rugpjūčio 21 d. bataliono vadas A. Guillaud apdovanojamas Garbės legiono karininko kryžiumi. Odry šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

„Šią niūrią dieną pro mūsų traukinio langus atsivėrė plynas, tuščias, apsnigtas kraštovaizdis. Mes, svajoję išmėginti įgulos gyvenimą Klaipėdoje, patyrėme nedidelį širdies smūgį, kad tokiu būdu teks susipažinti su atšiauria Baltijos jūros žiema. Tačiau mes dėl to nepalūžtame. Kulkosvaidininkai apsistoja stotyje, tuo tarpu kuopa įsikuria kitame šio miestelio pakraštyje – viešbučio „Germanio” teatro salėje. Gauname daug šiaudų, o didelei fajansinei krosniai kūrenti – anglių. Šalta. Esame saugomi. Uždrausta išeiti. <…> Žmonės neturtingi, dauguma apdriskę. Prūsai, kurie yra baltų kilmės, neatrodo priešiškai nusiteikę, netgi malonūs. <…> Be didelio nuovargio ši neilga 5 dienų kelionė baigta. Tai, kas mums labiausiai krito į akis, buvo tarpsąjunginės komisijos, lydėjusios mus viso maršruto metu: iš vienos pusės vokiečių karininkai, iš kitos – sąjungininkai: anglai, italai, prancūzai… ir vėliau lenkai. Jie kontroliavo traukinius, užtikrino šilumą šviesą ir nepriekaištingą transporto eismą. Mūsų misija šiame Klaipėdos krašte yra aiški: užtikrinti tvarką ir vykdyti policijos funkcijas, kol Tautų Sąjunga nulems šio krašto ateitį. Išties sužinome, kad nuo šiandienos, vasario 15 d., šis kraštas yra internacionalinis ir administruojamas generolo Odry. <…> Kraštas neturtingas, kenčia, gyvenama tik iš gyvulių auginimo ir žvejybos. Vyrai grįžę iš kariuomenės: daug demobilizuotų, dar tebevilkinčių senas feldgrau uniformas. Jie stebisi mūsų turtingumu: apranga, ekipuote ir ypač mūsų maisto atsargomis: šokoladu, vynu, balta duona. Jau seniai jie tiek nematė. <…> Šiandien (vasario 17 d.) turgaus diena: gatvėje daug visokiausių tipų žmonių: atostogaujančių karių, gausu ginkluotų žandarų, demobilizuotų, vilkinčių savo karines uniformas. Jie sustoja ir žavisi mūsų jaunų šaulių ekipuote, kurią pastarieji išdidžiai rodo ir mėgaujasi šiuo mažu padarytu įspūdžiu. Juos stebina mūsų batai, jie pripratę prie aulinių batų. Kai kurie pagyvenusieji ateina mus pasveikinti ir paspausti ranką. Tuo tarpu kiti į mus žvelgia iš aukšto: tai prūsai su savo išdidžiu kietumu. <…> Daug gyventojų šventė, kad krašto valdžią perėmė prancūzų generolas. Tą vakarą jie ištuštino daug „šnapso“, panašaus į blogos kokybės konjaką, kurį gėrė vienu mauku… iki 15, 20 kartų… kaip girtuokliai. Mums susidaro įspūdis, kad daugelis linki, jog režimas (valdžia) būtų kitoks nei tas, kurį jiems teko patirti. Jų duona yra siaubinga (…): tai tikra „KK“ duona, kurią propaganda įamžino Prancūzijoje. Be to, ji jiems yra dalijama taupiai, pateikiant davinio kortelę. Jie godžiai žiūri į mūsų baltą duoną: jie ją vadina pyragu. Jie pavydi mūsų šokolado, mūsų vyno“, – savo įspūdžius užrašė prancūzų karininkas.

Vasario 18 d jis rašė, kad „generolas Odry išleido antrąjį dienos įsakymą dėl visiško visų civilių, vokiečių dalinių nuginklavimo, dėl tarnautojų pagarbos atidavimo prancūzų karininkams, dėl draudimo nešioti, išskyrus žandarams, vokiečių uniformas ir, pagaliau, dėl prancūzų šaulių nemokamo važiavimo traukiniais. Regis, nuginklavimas neatidėliojant vykdomas: ginklai surenkami įvairiuose krašto policijos postuose: jie bus nusiųsti į Klaipėdą.“

Krašto valdymui – trys institucijos

D Odry išties ėmėsi kuo skubiau administruoti Klaipėdos kraštą. 1920 m. vasario 17 d. D. Odry savo potvarkiu įsteigė Direktoriją iš šešių narių, parinktų iš Klaipėdos gyventojų, kuriai ir pavedė administruoti ir valdyti kraštą. Direktorijos pirmininku laikinai buvo paskirtas Klaipėdos vyriausiasis burmistras Artūras Altenbergas, o Direktorijos nariais – visi vadinamojo priešparlamento, veikusio iki prancūzų atvykimo, vykdomojo komiteto nariai.

1920-ieji. Prancūzų karinės įgulos dalinio išvyksta iš Klaipėdos stoties. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Istorikės Isabelle Chandavoine teigimu, nepaisant noro Klaipėdą padaryti mažiau vokišką, D. Odry negalėjo pakeisti vokiečių administracijos, nes krašte esą nebuvo lietuvių, sugebančių eiti atsakingas pareigas. Todėl tik atvykęs jis priėmė valdininkų ir tarnautojų delegaciją, kuriai suteikė tvirtas garantijas, jog nebus jokio masinio atleidimo. Klaipėdoje panorę likti vokiečiai valdininkai buvo laikomi atostogaujančiais ir išlaikė visas savo teises į Vokietijos pensiją. Toks sprendimas leido išsaugoti vokiečių įtaką Klaipėdos krašte, o sykiu ir stabdė naujų bedarbių antplūdį į Vokietijos sostinę.

Pats būdamas aukšto rango komisaras, D. Odry sau pasiliko Oberprezidento pareigas – šis terminas Prūsijos administracijoje reiškė aukščiausiojo vadovo pareigas.

21-ojo pėščiųjų šaulių bataliono kariai švenčia Nacionalinę šventę 1921 metų liepos 14-oji. Nuotrauka iš Vyganto Vareikio kolekcijos

R. Valsonokas rašo, kad Direktorijai buvo pavestos visos funkcijos, kurios „iki kraštą atskiriant, priderėjo Rytprūsių provincijai, o taip pat visos tos įstaigos, kurios anksčiau buvo valstybės žinioje: muitai, paštas, telegrafas, telefonas, geležinkeliai, miškai ir t. t.“

Tačiau naujai Direktorijai, anot R. Valsonoko, nepavyko susitvarkyti su jai pavestomis užduotimis. Tai ypač išryškėjo, kai 1920 m. balandžio 27 d. buvo įvesta muitų siena tarp Klaipėdos krašto ir Vokietijos.

„Gubernatorius Odry tad ėmė reikšti tendencijų susiaurinti  krašto direktorijai pavestų funkcijų ribas ir pats perėmė visą eilę funkcijų, kurios, iki kraštą atskiriant, priderėjo ministeriams. Tačiau kai ir jam kilo vargų, jis pavedė (1920 m. birželio 8 d.) krašto administracijos kontrolę tam tyčia paskirtam prefektui, kuris ėjo savo pareigas kaipo civilinis komisaras. To komisaro būta garsaus Petisnė, kuris vėliau, gen. Odry palikus kraštą (1921 m. gegužės 1 d.), einant Ambasadorių Konferencijos nutarimu, buvo paskirtas santarvininkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu. Jis ir liko krašto šeimininku iki pat sukilimo“, – savo knygoje rašo R. Valsonokas.

1921-ieji. Didžiosios Britanijos karo laivas Klaipėdos uoste. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Galutinė Klaipėdos krašto valdymo struktūra, galiojusi per visą prancūzmetį, buvo nustatyta 1920 m. rudenį. Taip buvo įkurtos trys institucijos: Direktorija, Valstybės taryba ir Administracinis teismas.

Direktorija, anot R. Valsonoko, turėjo atlikti visas provincijos vyriausybės, josios prezidento ir krašto viršininko funkcijas. Ji turėjo prižiūrėti visas valstybines įstaigas, išskyrus policiją ir teismus.

1921-ieji – Klaipėdos krašto civilinis komisaras generolas Gabriel Jean Petisné su Prancūzijos parlamentaru G. Geraldu Naujojo turgaus aikštėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Valstybės taryba, kaip buvo numatyta, turėjo reikšti savo patariamąją nuomonę visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ją sudarė 20 narių: po du atstovus iš Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės į Pagėgių apskričių, prekybos rūmų ir žemės ūkio rūmų, po vieną narį nuo valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 darbininkų profesinės sąjungos atstovai. Valstybės tarybos pirmininko pareigas turėjo užimti prefektas.

Administracinis teismas turėjo spręsti ginčus, kuriuos iki šiol nagrinėjo apygardos komisija. Teismo pirmininku turėjo būti paskirtas Direktorijos vicepirmininkas, o dauguma narių iš Valstybės tarybos.

Uždraudė išvežti maisto produktus

Nauja krašto organizacijos struktūra pradėjo funkcionuoti nuo 1920 m. spalio 1 dienos,

„Krašto organizacijai susitvarkius, krašto viešasis gyvenimas, pamažu taikydamasis prie naujų sąlygų, iš lėto ėmė gyvėti. Valstybės taryba rimtai ėmė kreipti dėmesį į ekonominius klausimus, kurie iš dienos į dieną teikė krašto valdžiai vis daugiau rūpesčių“, – nurodo R. Valsonokas.

1921-ieji. Prancūzų civilis komisaras G. J. Petisne su Klaipėdos krašto valdžios atstovais Kuršių nerijoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tai, jog krašto ekonominė padėtis buvo sunki, kad gyventojams grėsė net badas, savo dienoraštyje aprašo ir prancūzų karininkas. Jis dar 1920 m. vasario 28 d.  rašo, kad „nuo šįryt generolo Odry ir Klaipėdos prefekto įsakymu stabdome visus traukinius, vykstančius į Tilžę. Tikriname keleivius, juos apieškome ir paimame iš jų maisto produktus, nes jokie maisto produktai neturi palikti šio krašto. Keliu važiuojančius sulaiko sargybiniai. Vežimams galioja tokios pat taisyklės. Aptiktos prekės už nustatytą kainą nuperkamos ir grąžinamos gyventojams. Tokių priemonių buvo imtasi, nes kitaip vokiečiai numarintų klaipėdiškius, masiškai supirkdami vietos maisto produktus.“

Petronėlė Žostautaitė savo knygoje „Klaipėdos kraštas 1923-1939“ teigia, kad iškart po I Pasaulinio karo Klaipėdos krašto ekonominė padėtis buvo gera, nes jis per karą mažai nukentėjo, o atskirtas nuo Vokietijos dar ilgai galėjo naudotis jos palankumu. Klaipėdos pirkliai ėmė tarpininkauti tarp agrarinės Lietuvos ir žemės ūkio produktų pristigusios pramoninės Vokietijos. Kraštui nereikėjo mokėti nei skolų, nei reparacijų bei muitų, prekybiniai ryšiai nenutrūko nei su Vokietija, nei su Lietuva. Kai Klaipėdos krašte prasidėjo Prancūzijos valdymas, ekonominė padėtis buvo pakenčiama, tačiau greitai prasidėjo spekuliacija, kontrabanda, markių infliacija. Kareiviai ir įvairūs spekuliantai iš krašto vežė viską, ką tik buvo galima išvežti. Todėl iš parduotuvių išnyko pramoninės prekės bei maisto produktai, ėmė trūkti duonos.

Prancūzai kareivinėse. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot P. Žostautaitės, klaipėdiškiai greitai pajuto Vokietijos ir Lietuvos vyriausybių ekonominį spaudimą. Vokietijos atstovai mėgino tartis su klaipėdiškių politiniais vadovais, kad kraštas būtų grąžintas Vokietijai, ragino su jais derinti savo veiksmus. Tačiau Direktorija tokiam žingsniui nesiryžo, todėl Vokietija nustatė Klaipėdos krašto ir Vokietijos muitų sieną, Klaipėdos kraštą ėmė traktuoti kaip užsienio teritoriją ir visoms įvežamoms prekėms įvedė didelį muitą. Todėl labai pabrango žemės ūkio mašinos, anglys, drabužiai, avalynė, kitos prekės. Kraštas nebegalėjo laisvai gabentis prekių iš Vokietijos, prarado pelną iš eksporto ir importo.

Siekdamas, kad nekiltų badas, D. Odry uždraudė išvežti iš krašto maisto produktus, grūdus, pašarus į Vokietiją ir kitur. Jis paprašė Lietuvos vyriausybės pagyvinti prekybą su Klaipėdos kraštu ir įvežti maisto produktų iš Lietuvos. Tačiau sulaukė atsakymo, jog kol Santarvės valstybės nepriims Lietuvos vyriausybės 1920 m. sausio 13 d. pateikto siūlymo nukelti muitų sieną prie Nemuno, kol ten nebus įvesta Lietuvos kontrolė, tol ji laikysis ankstesnio nusistatymo.

Prancūzų karių pramogos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Be to, Lietuva siekė įrodyti, kad Klaipėdos kraštas be jos negali gyvuoti, todėl pradėjo ekonominę blokadą, grasindama nutraukti bet kokį medienos įvežimą ir išvežimą, o tranzitą apkraudama neįmanomais muitais. Šie sprendimai sukėlė sunkumų vietinei pramonei, gyvavusiai daugiausia iš medienos.

Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto administratorius vertė sutikti su Klaipėdos krašto ir Lietuvos muitų suvienodinimu. Generolas D. Odry buvo priverstas derėtis, nes „Klaipėda be medienos, tai uždarytos gamyklos ir lentpjūvės, nutrūkę uosto veiklos likučiai, nedarbas ir visos kitos siaubingos pasekmės.“

Ekonomiką gelbėti padėjo lenkai

R. Valsonokas nurodo, jog Klaipėdos krašto okupacinė valdžia rado būdų, kaip pagyvinti ekonomiką.

„Šiuo atveju nemaža padėjo lenkų konsulatas Klaipėdoje. Prancūzams ir lenkams susitarus, rasta galimybių kompensuoti Klaipėdos pramonininkus bizniais su Lenkija, bet užtat pastarieji turėjo išsižadėti muitų unijos su Lietuva. Pasirodė, kad ši politinė tranzakcija ypatingų sunkumų neteikė. Ir tat visai suprantama, nes Klaipėdos pramonininkai ieškojo pelno ir todėl jiems, matyti, nebuvo didelio skirtumo, ar tas pelnas plauks iš biznių Lietuvoje ar Lenkijoje. <…> Dėl komercinių klausimų buvę susitarta, kad lenkai padarysią didelius užsakymus Klaipėdos vagonų fabrikui ir pristatysią medžio Klaipėdos lentpjūvėms”, – rašė R. Valsonokas.

Prancūzų karių pramogos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdoje buvo įsteigta Lenkijos prekybos bendrovė „Melpol“, pradėtas supirkinėti nekilnojamasis turtas. Ambasadorių konferencija 1921 m. gruodžio 20 d. suteikė Klaipėdos kraštui ūkinį savarankiškumą, o jo Valstybės tarybai – teisę sudaryti su kitomis šalimis prekybos sutartis. 1922 m. balandį pasirašyta Lenkijos ir Klaipėdos krašto prekybos sutartis, ji lenkams tapo priemone reikalauti greičiau leisti visiems naudotis Nemunu.

Tačiau Lenkija negalėjo išspręsti visų problemų, kurios tapo dar didesnės, kai 1922 m. rugsėjį Lietuvos vyriausybė įvedė griežtą muitinių kontrolę, sugriežtino prekių įvežimo į Klaipėdos kraštą taisykles. Krašte didėjo nedarbas, markės infliacija, darbininkai pradėjo streikuoti, ekonomika atsidūrė katastrofiškoje padėtyje. Remdamasi naujos valiutos – lito – įvedimu, Lietuvos valdžia 1922 m. spalį visiškai uždarė sieną su Klaipėdos kraštu, ragino klaipėdiškius jungtis prie Lietuvos.

Kitoje rašinio dalyje:

Ką Klaipėdoje veikė nuolat nuobodžiaujantys prancūzų kareiviai?

Kodėl Prancūzija nenorėjo pasitraukti iš Klaipėdos krašto?

Kokias kovas dėl Klaipėdos krašto kovojo lietuviai ir mažlietuviai?

Kaip į Klaipėdos krašto mokyklas grįžo lietuvių kalba?

Kokius interesų karus Klaipėdos krašte per prancūzmetį žaidė vokiečiai ir  lenkai?

Kaip prancūzmetis yra įamžintas šių dienų Klaipėdoje?

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.