Fotoreportažai, Mums rašo, Svarbu

Šiaurės Korėja: verta pamatyti visiems, besiskundžiantiems gyvenimu Lietuvoje

Aurimas Mockus
2019-12-16


Turbūt šį pasakojimą derėtų pradėti nuo to, kas dažnam Pchenjano gyventojui nuo mažens skiepijama kaip didžiausias jų šalies pasididžiavimas ir pranašumas kitų šalių atžvilgiu. Galbūt taip ir man pradėtų atrodyti, jei aš būčiau eilinis Šiaurės Korėjos gyventojas, kuriam jokia kita informacija nebūtų prieinama, apart tos, kuri kas dieną man būtų kone per prievartą brukama į galvą visomis šalyje įmanomomis informacijos priemonėmis.

Pchenjano biblioteka.

Nuo keleto TV kanalų, kurių vienas iš jų apart propagandos daugiau nieko ir nerodo, o kitame iki apakimo galima stebėti Šiaurės Korėjos lyderio Kim Džonguno kone šventais laikomus žygius, iki spaudos ir net po miestą važinėjančių specialiais ruporais apkabintų automobilių. Net ir mobiliuosiuose jų telefonuose yra speciali programėlė, kuri nuolat jiems meta visas propagandines šalies lyderio naujienas.

„Eilinis” vaikų darželis su neeiliniais iki ausų nugrimuotais bei išpuoštais vaikais, po kurių „eilinio” pasirodymo (būtent tai jums net nemirktelėjusios pasakys jūsų gidės) jums ne tai, kad akys pradės lipti iš orbitų, bet ir galėsite dar pasidžiaugti, jog jums pasirodymo metu tenka sėdėt, nes priešingu atveju tikrai pritūptumėt.

„Eilinis” vaikų darželis. Aurimo Mockaus nuotr.

Didžiausias pasaulyje net 150 000 vietų turintis „Rungrado May Day” futbolo stadionas, kuriame patys futbolininkai yra reti svečiai, o pagrindinė jo paskirtis – grandiozinės dainų šventės.

Grandiozinis 105 aukštų ir 300 m aukščio „Rugyong Hotel” viešbutis (nuotr.), kuris vis dar nuo 1987 metų statybų pradžios neužbaigiamas statyti, o pagrindinė jo paskirtis šiuo metu – tai propagandiniu lozungų transliavimas per fasadinėje sienoje įmontuotus LED žibintus.

10-ies aukštų biblioteka, į kurią, be jokios abejonės, negali pakliūti bet kas panorėjęs,  tik privilegijuotoji kasta. Nors ką aš čia kalbu, gi toji privilegijuotojų atranka prasideda jau nuo to, kas apskritai gali pakliūti į sostinę Pchenjaną.

Giliausiai pasaulyje, net 100 m po žeme, esanti metro linija. Tik, deja, čia jau akivaizdu, kad bent jau reikėtų patį traukinį pakeisti, nes tokį antikvarą vargu ar kokioje šalyje  dar sutiksi. Žinoma, ir giliausiu jis tapo tikrai neatsitiktinai, o tik dėka to, kad didžiausiu savo valstybės priešu Šiaurės Korėja laiko JAV, ir numanydami, jog jei vieną dieną jiems teks su ja kariauti, gali neišvengti atominių bombų smūgio. Tad metro taip giliai išraustas buvo tik tam, kad atominio karo metu miesto gyventojai turėtų kur saugiai pasislėpti. Kad ši vieta tikrai tam paruošta, išdavė ir pačioje tunelio apačioje pastebėti net treji ne mažiau kaip metro storio iš sienos išlendantys metaliniai vartai.

11 m už originalą, esantį Paryžiuje, aukštesnė Triumfo arka…

Ir tas absurdas su DIDŽIAUSIA, AUKŠČIAUSIA, GILIAUSIA ir t. t., manau, galėtų tęstis ir tęstis, jei ne pats faktas, kad visa tai daroma tik dėl to, kad galima būtų nukreipti tiek savo vargiai gyvenančios tautos, tiek šioje šalyje apsilankiusiųjų turistų dėmesį. Bent jau tų, kurie nesugeba racionaliai mąstyti…

Pchenjano metro. Aurimo Mockaus nuotr.

Žinoma, visa tai  kai kurie nurašys ant šalyje įsitvirtinusio totalitarinio rėžimo ir vyraujančios son-gun filosofijos – kariuomenė svarbiausia, bet ir tai žinant, be galo sunku sveiku protu suvokti, kaip taip galima dergtis iš savo tautos…

Tautos lyderis vos kojas nuo gero gyvenimo ir maisto pertekliaus sugeba pavilkti, o 99% tautos, bandydami bet kokia kaina išgyventi, vos galą su galu suduria. Čia jau net nekalbant apie visus tuos kvailus apribojimus ir skirstymus į privilegijuotojų, darbuotojų ir „raupsuotųjų” kastas…

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Penkių žvaigždučių viešbutyje vaizdas už komodos kurioje įmontuotas tik radijas… Na ir dar greičiausiai pasiklausymo įranga su mini rentgeno aparatu. Aurimo Mockaus nuotr.

Apsilankymas Kaesong mieste išskirtinis buvo tuo, kad visų pirma tai labiausiai į šalies pietvakarius nutolęs miestas, esantis prie pat demilitarizuotosios zonos ir turintis apie 300 000 gyventojų. Pirminis vaizdas – kad šis miestas ganėtinai gerai sutvarkytas. Bet čia tik vertinant jų pačių standartais, nes mūsų nuo gero gyvenimo išlepintos akys tikrai rastų kuo nusistebėti.

Vestuvių svita su vietiniu „limuzinu”. Jaunieji sėdi priekyje. Aurimo Mockaus nuotr.

Asmeniškai man šis miestas patiko. Ir ne tik dėl to, kad jame dar galima pamatyti senosios architektūros pastatų, nors tai ir neturėtų manęs labai stebinti, kadangi X-XIV a. Kaesong buvo žinomas kaip Korėjos karalystės sostinė, bet ir tuo, kad, rodos, ir patys gyventojai čia labiau pripratę prie turistų ir matyti, jog visiškai jais nesistebi, kaip tik yra daug labiau jiems pasiruošę. Ko tikrai nebūčiau pasakęs apie Wonsan gyventojus.

Bibliotekoje. Net ir čia apart propagandos daugiau nieko nerodo… Aurimo Mockaus nuotr.

Kaesonge nakčiai apsistojome viename iš tradicinių senovinių pastatų kompleksų, kuriame šiuo metu yra įrengtas autentiškas viešbutis. Tikrai jį rekomenduočiau visiems tiems, kas norėtų savo akimis pamatyti ir savo kailiu patirti senosios Korėjos gyventojų buitį ir rutiną.

Vakare teko sudalyvauti ir išbandyti vietinės kulinarijos subtilybes. Skambant kajakm muzikai (muzikinis instrumentas, panašus į lietuviškas kankles), stebėjome, kaip gaminama ryžių duona – took.

Tai gaminamas took – ryžių duona. Išverdama ryžių masė mušama mediniais plaktukais, o vėliau apibarstoma kažkokiais miltais ir pjaustant į gabalėlius formuojami paplotėliai. Aurimo Mockaus nuotr.

Deja, bet tą naktį normalų miegą teko ne tik man, bet ir likusiems kolegoms pamiršti. Bet tikrai ne dėl to, kad teko pagal vietines tradicijas miegoti tiesiai ant grindų paklotų čiužinių. Didžiausia problema buvo, jog visą naktį, lauke spaudžiant šaltukui, teko vartytis ant tų pačių grindų, kurios buvo prikaitintos iki daugiau kaip +50 C° temperatūros… Kad tiesiogine to žodžio prasme prie jų neprikeptumėm, liko tik pasidžiaugti, jog esame pakankamai riebūs šiauriečiai ir mūsų gerai įmitusius kūnus dengia ne menkas riebalų sluoksnis. Priešingu atveju būtų baigęsi liūdnai… 😉

Kaesong miesto viešbutis. Aurimo Mockaus nuotr.

Lankantis Kaesong, neįmanoma nepastebėti ir ganėtinai gerai sutvarkyto centrinio kelio, per visą demilitarizuotą zoną vedančio prie pat Šiaurės ir Pietų Korėjos pasienio. Būtent čia vizualiai galima pamatyti kone garsiausią pasaulyje demarkacinę liniją, kuri eina tiesiai per septynių namelių – kareiviškų barakų centrą. Kadangi nuo Kaesongo iki Seulo viso labo tik apie 70 km, tai numanau, kad toks geras bei platus kelias ir yra skirtas būtent tam, jog ekstra atveju prireikus juo greitai galima būtų mobilizuoti sunkiąją karinę techniką.

Vienas labiausiai šalyje saugomų pasienių su pietų Korėja. Paveiksluoti ir filmuoti čia griežtai draudžiama. Aurimo Mockaus nuotr.

Šiuo metu demilitarizuotoje zonoje pagal šalių susitarimą negali būti jokių sunkiųjų ginklų, o joje esantys kareiviai gali su savimi turėti tik lengvuosius ginklus – pistoletus. Visi arčiausiai demarkacinės linijos esantys kareiviai lyg išauginti iš vieno super embriono (čia jei lyginant jų pačių jau anksčiau matytus standartus) – aukšti, atletiški, iki juokingumo pernelyg vienodais ir rimtais veidais, o dar įvertinti derėtų, jog visi jie su vienodomis uniformomis ir tokiais pačiais  akių žvilgsnius slepiančiais saulės akiniais.

Barakai per kurių centrą praeina demarkacinė linija. Aurimo Mockaus nuotr.

Apie Kaesong dar derėtų paminėti, jog tai legendinio ženšenio šaknies auginimo ir apdirbimo centras. Būtent į šį miestą plūsta ir patys kinai, norintys įsigyti aukščiausios kokybės, nuo seno garsios ir kone labiausiai pasaulyje gydomosiomis savybėmis pasižyminčios šaknies – ženšenio. Prisipažinsiu, kad šia unikalia galimybe teko pasinaudoti ir man pačiam. Už šią šaknį sumokėjęs ne vieną šimtą eurų (minėjo, kad perku aukščiausios kokybės ir geriausiu būdu apdorotas šaknis, kurias išpakavus iki suvartojimo galima laikyti ir 10 metų) iki šiol viliuosi, kad galbūt netapau eiline reklamos auka 🙂

Dėl kainos taip ir neišsiaiškinau. Jei tai kaina vietinėmis vonomis tai kaip ir apie 1,5 € – per pigu. Greičiausiai kaina Kinijos juaniais, tuomet tai sudaro apie 190€ …. Vienas bičiulis iš P. Korėjos parašė, kad visko gali būti, jog tai falsifikatas.

Viską reziumuojant, manau, kad Šiaurės Korėja man tikrai paliko didžiulį įspūdį. Kad ir kaip giliai ši šalis yra įstrigusi kažkur ties Stalino epocha ir savo gyventojų naivumu bei vargu mokanti už savo įsivaizduojamą „nepriklausomybę”. Kad ir kaip čia besisvečiuojant teko nejaukiai jaustis nuo pat atvykimo iki išvykimo, nuo to nuolatinio persekiojimo jausmo, aš manau, kad vieną kartą vis tiek verta šią šalį pamatyti.

Milicijos ir kareivių grumtynių stop kadrai. Ir kas gi pasakė, kad demokratijos šioje šalyje nėra!? Kur dar pasaulyje galima pamaryti tokias muštynės? Aurimo Mockaus nuotr.

Ir ypač rekomenduočiau tiems, kurie nuolat esate viskuo nepatenkinti Lietuvoje.

Aurimo Mockaus nuotr.


2019-12-16

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt