Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų kampanijos metu Gitano Nausėdos paskleista žinutė apie gerovės valstybės kūrimą, panašu, kad pasiekė nemažą dalį Lietuvos piliečių. Žmonės savo balsais išreiškė norą, jog gerovė turėtų būti pasiekiama visiems: medikams, mokytojams, gaisrininkams, mokslininkams, investuotojams, verslininkams, ūkininkams, pensininkams, socialiai remtiniems žmonėms…

Šiandien matome, kad kai kurių profesijų žmonės, netgi užkopę į savo karjeros Olimpą, negali pasidžiaugti nė oriu uždarbiu. O ką jau kalbėti apie orų gyvenimą. Martyno Vainoriaus nuotr.

Šiomis dienomis, priiminėjant 2020 metų biudžetą, aiškiai pamatėme, kad absoliučios gerovės nepasieksime, valdžia turės ir vėl aiškiai pasirinkti: kas tos gerovės nusipelnė labiausiai. Tačiau galbūt reikėtų pradėti galvoti apie galimybes, o ne vien apie abstrakčią gerovę? Nustoti žadėti neįmanomą ir suteikti žmonėms progą patiems susikurti gyvenimą tokį, kokio jie nori?

Valdžios atstovai neturi garantuoti gerovės, jų pareiga – suteikti vienodas sąlygas žmonėms tą gerovę susikurti patiems. Juk ir tik ką nuvilnijusių streikų metu buvo transliuojama aiški žinutė: „Atlyginkite mums už mūsų sunkų darbą.“ Kitaip tariant: „Suteikite galimybę mums užsidirbti.“

Kad visi žmonės iš prigimties yra laisvos ir nepriklausomos asmenybės kalbama ir liberalizmo paradigmose, todėl ir mes teigiame, jog galimybes dirbti, užsidirbti ir save realizuoti privalo turėti kiekvienas žmogus. Šiandien matome, kad kai kurių profesijų žmonės, netgi užkopę į savo karjeros Olimpą, negali pasidžiaugti nė oriu uždarbiu. O ką jau kalbėti apie orų gyvenimą.

Mūsų šalies intelektualai tiesiog neišgyvena iš to, ką uždirba. Negana to, sunkiai dirbanti vidurinioji klasė yra apkraunama papildomomis naštomis: nekilnojamojo turto, automobilių taršos mokesčiai, dar didesnis individualios veiklos apmokestinimas. Pati svarbiausia vidurinioji klasė yra vis labiau išnaudojama kaip skurstančios valstybės donorė.

Noras didinti mokestinę naštą dirbantiems bei kuriantiems piliečiams yra antiliberalus reiškinys. Tokiu būdu yra didinamos valstybės lėšos, tačiau kartu išsipučia tų lėšų administravimo aparatas. Eidami šiuo keliu, mes vis auginame pašalpų gavėjų armiją, kuri vieną dieną nusitemps su savimi ir visą sunkiai dirbančią viduriniąją klasę.

Aš siūlau ne didinti mokesčius, o efektyvinti jų surinkimą bei ištraukti nemenkas sumas iš šešėlio.

Šiandieninis liberalų atsakas gerovės valstybės kūrėjams – galimybių Lietuva, kurioje valdžia kuo mažiau kišasi į žmonių santykius, šalis vis labiau klesti, o piliečiams suteikiama kaip įmanoma daugiau galimybių. Noras didinti mokesčius, lėšų perskirstymą iš vienos eilutės į kitą bei administravimo naštą nieko gero neatneš.

Prieš artėjančias didžiąsias metų šventes belieka tik apgailestauti, kad politikai, neįvertinę tikrosios situacijos, dovanas išdalino dar prieš rinkimus. Dovanos – tai pažadai, tapę liūdna, metai iš metų trunkančia tradicija, kuri tikrai nepadeda kurti galimybių Lietuvos.