Gruodžio 21, 22 d. Klaipėdos dramos teatre vyks spektaklio visai šeimai „Kalėdų giesmė“ (pagal Ch. Dickenso novelę) premjera. Spektaklį kuria klounų teatro studija „Dulidu“.

Prieš premjerą kalbamės su jos įkūrėjais, menininkų pora – režisiere Kamile Kondrotaite ir aktoriumi Liudu Vyšniausku.

Liudai, papasakok apie „Dulidu“.

Klounų teatro studija „Dulidu“ – duetas Kamilė ir Liudas, klounė Duli ir klounas Lidu. Klounų teatro studija yra oficialus mūsų pavadinimas: įvardina, ką darom ir ką turėtų suprasti suaugę, o vaikui tai neįdomu, tad jam – „Dulidu“.

VšĮ klounų teatro studija, kuriai jau vienuolika metų. Mes esam jos kūrėjai ir steigėjai, teatras ant ratų. Niekada nepretendavom ir nenorim tapti repertuariniu teatru, nenorim įsikinkyti, sakyti sau, kad „reikia“ ką nors daryti. Turim palapinę, namus.

„Dulidu“ palapinė. Dariaus Linkevičiaus nuotr.

Dviese?

Taip, bet mums padeda labai daug žmonių – kūrėjai, kompozitoriai, dailininkai, mano mama dailininkė Liuda Liaudanskaitė, kompozitorius – „Garbanotas bosistas“, tai yra, Mantas Joneikis, aktorius Mantvydas Poškus ir kiti.

Tai jūsų namai – ta pati palapinė, kurioje rugsėjį rodėt naujausią spektaklį „Kaip atsirado drugeliai“?

Ta pati. Šiemet reikės ją atnaujinti. Patys ją pasisiuvom kartu su mūsų siuvėja Aušra Kontrimiene. Sugalvojom, kad vienas bokštas bus aukštesnis, kitas mažesnis, forma primena mėnuliuką. Turime du sezonus: vasaros ir žiemos. Labai džiaugiamės, kad vasarą žiūrovų ateina vis daugiau.

Kur vasarą statotės palapinę?

Dalyvaujam visur, kur tik pakviečia. Tai įvairūs festivaliai, pradedant nuo lėlių, miesto. Spektaklius užsako miesto šventės, kultūros centrai, kviečia maži miesteliai. Patys vykdome projektą „Mažasis cirkas“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Pasirinkom rodyti spektaklius tokiuose miesteliuose, kur žmonės pirmą kartą pamatę šiuolaikinį cirką, klounadą nelabai supranta, kaip reaguoti, bet po spektaklio būna labai laimingi. Gauna pirmąją dozę.

Buvom kaimelyje, kur yra 200 gyventojų, bet vasarą ten suvažiuoja daug vilniečių, kauniečių.

Kamilė: Laikinais „Mažojo cirko“ namais vasara virsta Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos kiemelis, o ten sukurtus spektaklius rodome keliaudami po visą Lietuvą. Stengiamės atrasti netikėtas erdves pasirodymui. Kartais vaidiname po ąžuolais, kartais prie pat vandens, kartais būna vėjuota, kartais saulėta ir krinta lapų šešėliai, būna, lynoja ir tai tampa neatsiejama pasirodymo dalimi: scenografijos, muzikos, kurios negali ignoruoti. Tai tik pagyvina pasirodymą, nes klounadoje visuomet turi palikti erdvės netikėtai, gyvai improvizacijai.

O kiek žiūrovų telpa palapinėje?

Liudas: Iki šimto žmonių. Ji nėra tokia maža, pasiūta iš lengvos medžiagėlės, skaidri, viduje matyti šešėliai.

Kaip atskirti cirkus? Kuo nuo įprasto cirko skiriasi šiuolaikinė klounada?

Liudas: Sakyčiau, kad tai teatrinė klounada. Tai nėra naujas dalykas. Jis prasidėjo nuo mimų, nuo Marcelio Marceau, turi gilias tradicijas ir iš tikrųjų yra klasikinė teatrinė klounada. Mes neišrandam dviračio.

Nemėgstu pavadinimų „naujasis cirkas“, „naujoji dramaturgija“. Tai šioks toks apgaudinėjimas. Vasarą su Kamile buvom Prancūzijoje, stažavomės Philippe Gaulier mokykloje. Jei lygintume su Lietuvos teatru, sakytume, jis kaip kuris nors mano dėstytojas, pavyzdžiui, komedijų meistras Povilas Gaidys. Philippe‘as Gaulier būtų toks klasikas, pedagogas gerąja prasme. Iš jo galima gauti pagrindus, išeiti tikrąją mokyklą. O vėliau jau tavo reikalas, kaip visa tai pateiksi.

Vadinčiau tą reiškinį šiandienine klounada. Mano arba mūsų – teatro studijos „Dulidu“ – šiandieninė klounada, kaip mes įsivaizduojam. Čia nėra gyvūnų, visuose spektakliuose yra estetinis apipavidalinimas, malonumas akiai – mums svarbu, kad žiūrovas atėjęs suprastų temą, „perskaitytų mintį“.

Kiek spektaklių turit repertuare?

Liudas: Lauke turime du spektaklius – „Blusa ir profesorius“, „Kaip atsirado drugeliai“, premjera įvyko šį rugsėjį. Spektakliai po stogu – „Nojaus laivas“, „Arklio Dominyko meilė“, Klaipėdos dramos teatre rodomas Kamilės režisuotas „Džiunglių knyga. Mauglio broliai“ (koprodukcija su Dramos teatru). Šie rodomi, o kiti jau – seniokai, kaip sako sūnus Balys.

Dabar repetuojam spektaklį šeimai pagal Ch. Dickenso novelę „Kalėdų giesmė“.

Papasakok apie viešnagę Prancūzijoje.

Liudas: Buvom jo paties mokykloje, mus mokė ir aktorius iš Šveicarijos Tomtomas (meistriškumo kursai vadinosi „Vaidybos džiaugsmas ir klounada“). Jo klouno judesio pamokos buvo puikios.

Susipažinom su dviem mokyklom: šiuolaikiškesnis, jaunatviškesnis Tomtomas mokė aktorinės praktikos, o pas Philippe‘ą išėjom klasikinę prancūzų klounados mokyklą. Dvi savaitės intensyvaus darbo, išklausėm 50 valandų klounados kursą.

Kamilė: Dvi savaitės juoko, išbandymų, išties gavome daug praktinių žinių, klasikinės prancūzų klounados pagrindus iš paties meistro. Jo mokymo metodai saviti, verčiantys mąstyti, išlaisvėti, išmėginti save, sugriauti stereotipus ir pamėginti kurti savaip, tarsi išsivaduoti nuo per laiką aplinkos ir paties suformuoto požiūrio į save. Klounada scenoje stipriai susijusi su žmogaus vidine ir kūrybine laisve, netikėtu požiūrio kampu, grožio matymu aplinkoje.

Liudas: Pažįstama rekomendavo tą mokyklą. Mokslas ten brangus, mums padėjo Kultūros taryba. Į stažuotę suvažiavo 58 dalyviai iš visų žemynų: iš Australijos, Pietų Amerikos, Šiaurės Amerikos, Azijos, Europos, tik iš Afrikos nebuvo. Vien žmonės, kurie domisi klounada. Buvo ir „turistų“ – keista, iš literatūros pasaulio, dvi anglės: rašytoja ir jos įkvėpėja. Atvažiavo rašyti romano, joms reikėjo „kažko apie klounadą“… jos buvo toks keistas kursų „inkliuzas“.

Išėjom klasikinę klounados mokyklą. Mes važiavom su tikslu – čia jos negavom arba gavom, bet ji vis dėlto yra stanislavskiškoji mokykla. Ji artima prancūzų mokyklai, bet yra kelios skirtybės, kurias mums reikėjo žinoti, to perskaityti neužtenka. Turi viską patirti, išmėginti, taip mes ir darėm. Išklausydavom ir turėdavom pajausti, kaip tai veikia, nes perduoti teatrinį meną be praktikos, vien teorija beveik neįmanoma. Todėl tikri dėstytojai dažniausiai neskaičiuoja valandų – tai kartojimo menas.

Repeticija atrodo labai varginantis dalykas, bet tai, ką darai, turi persismelkti į kraują, į raumenis, į smegenis, turbūt labiausiai – į galvą, kad suvoktum. „Vok, vok ir suvoksi“ – tiesiog reikia apvogti dėstytojus, kad sužinotum, o jie leidžiasi būti apvagiami. Tą ir parsivežėm iš Prancūzijos.

Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjom – dabar yra daug mokyklų, kur gali išmokti keistų dalykų, bet neaišku, ar tau jų reikia. Pedagoginis verslas dabar Europoje – labai stiprus.

Kokie svarbiausi skirtumai tarp mokyklų?

Liudas: Didelė pagarba buvimui scenoje – turi labai gerbti žiūrovą, jį mylėti. Prancūzų klounada turi taisyklę: niekada nėra ketvirtos sienos. Visąlaik yra žiūrovas, jį matai – neapsimeti, kad jo nėra. Ši taisyklė naudojama ir teatre, tik mes turim Brechto mokyklą – ir mums tai nesvetima. Ir dar vienas dalykas – prancūzams labai svarbu, kad žiūrovas visada juoktųsi. Prancūzai mėgsta ne tik skanų maistą, geras pramogas, grožį, dailę, bet ir skaniai pasijuokti, ir tą akcentuoja. Šiuo požiūriu, visada buvau pesimistas, bet prancūziškas noras gyventi gražiau, linksmiau mane nugalėjo. Tad šiandien turiu su jais sutikti.

Kamile, papasakok apie sumanymą statyti „Kalėdų giesmę“.

Mūsų repertuare – spektakliai šeimai, tad kalėdiniam laikotarpiui gaunam daug pageidavimų. Man jau seniai kirbėjo mintis sukurti spektaklį kalėdiniam periodui. Mūsų pasirinktas kūrinys – Ch. Dickenso „Kalėdų giesmė“ – pats tapęs Kalėdų tradicija. Tuo metu, kai ji buvo parašyta (1843 metais), Anglijoje formavosi Kalėdų šventimo tradicijos, daugelis šių tradicijų išlikę iki mūsų dienų. Šiame spektaklyje svarbiausia sceninio žaidimo terpe virto laikas – jo skaičiavimo, fiksavimo mechanizmai. Žiūrovai scenoje išvys keistą objektą, tarsi didelį laikrodį, tarsi paslaptingą grimo kambarį, kur spektakliui
besiruošiantis aktorius grimuojasi ir skaičiuoja iki pasirodymo likusias minutes.

Remigijaus Treigio nuotr.

Pagrindinį personažą Skrudžą (Liudas Vyšniauskas) ir jo velionį draugą Marlį (Mantvydas Poškus) vaidinantys aktoriai žaidžia pagal šiuolaikinės klounados principus, o tai jiems suteikia erdvės ir galios įtaigiai ir įdomiai papasakoti šią istoriją šiuolaikiškai. Spektaklyje naudojamos skirtingos medijos ir transliuojami vaizdai žadina prisiminimus, leidžia tarsi iš šalies stebėti dabarties Kalėdų vaizdus ir įsivaizduoti, kokių Kalėdų laukiame.