[vc_row][vc_column][vc_column_text]Gruodžio 19 ir 20 dienomis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kvietė į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmus, kur tęsėsi ketvirtoji Fotografijos šventė. Antroji šių metų Fotografijos šventės dalis buvo skirta kaimyninių šalių – Ukrainos ir Baltarusijos – fotografijos menui: buvo skaitomos paskaitos, atidarytos fotomenininkų darbų parodos.

Parodų rūmų antrajame aukšte atidaryta ryški šiuolaikinės Ukrainos fotografijos paroda „Meilė, geismas ir įniršis“, kurios kuratoriai – Darius Vaičekauskas ir Galina Gleba. Parodoje pristatomi trylikos autorių fotografijos, videomeno darbai, sukurti pastaraisiais metais.

Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Kai Vakarų pasaulis jau viešai diskutuoja apie pornografinės kultūros žalą visuomenei ir paties fenomeno etiškumą, Ukraina, atrodo, tik ką atradusi mūsų jau tūkstantmečių sandūroje išgyventą seksualinę revoliuciją. Patys menininkai prisipažįsta, jog tai, kas Ukrainoje dar provokuoja, sąlyginai vakarietiškoje Lietuvoje net neverčia mirktelėti – esame anestezuoti kibernetinių sekso vaizdinių, nuolatinio moterų ir vyrų kūno dalių fetišavimo medijose. Ar tai padaro mus geresniais, labiau išsivysčiusiais, labiau nutolusiais nuo priverstinio sovietinio režimo brolių?

1970 m. dainoje „Darbininkų klasės didvyris“ („Working Class Hero“) Džonas Lenonas dainavo, kad esame nuo gimimo svaiginami religija, seksu ir televizija. Žinoma, tai irgi galima traktuoti kaip manipuliaciją ir bandymą įsiteigti dideliai šiokią tokią perkamąją galią turinčiai visuomenės grupei, tačiau dainoje išreikšta kritika išlieka aktuali ir šiandien.

Nuo 1991 m. beveik 230 tūkstančių ukrainiečių yra tapę prekybos žmonėmis aukomis, tad vartotojiškas požiūris į kūną, ypač į jaunos moters, fotografų iš Ukrainos darbuose šiek tiek glumina.

Atrodo, nuo sociokultūrinių ir politinių realijų bandoma pasislėpti erotizmo pasaulyje, bet parodoje laviruojama ant plonytės linijos, skiriančios kičą ir pornografiją nuo meno.

Tai tarsi mados fotografija be drabužių ir akivaizdžios įsiūlyti bandomos prekės. Vizualiai švariausiuose kūrėjų grupės „Gorsad“ darbuose galima įžvelgti amerikiečių fotografo Terry Richardson įtaką. Deja, šis menininkas dabar geriau žinomas ne dėl savo fotografijų, o dėl seksualinio priekabiavimo skandalų.

Trapios ribos tarp fotografo ir pornografo jausmas neapleidžia visos ekspozicijos lankymo metu.

Sasha Kurmaz monumentalios nuogybės ir agresyvūs žaidimai su apyvarpe bei lytinėmis lūpomis nesukuria tikrosios intymumo atmosferos – sudaiktintas kūnas anonimiškas ir svetimas, meniniame anonizme atstumiantis žiūrovą, tarsi opozicija prancūzų egzistencialisto Albero Kamiu išreikštam nusistebėjimui, kad moterys įsileidžia svetimo žmogaus vidų į save, nes čia vis praslystama paviršiumi. Nuogumas tampa tik dar viena priedangos rūšimi.

Žmogaus anatomija išnaudojama ne tik dabarties akivaizdoje, bet ir formuojant fantastines ateities vizijas. Valentine Bo foto manipuliacijose transhumanistinei subjektai atstovauja jau negrįžtamai progreso pakeistą kūną – psichodelinį kūną, belytį, plastikinį, papildytą gyvūnų DNR, bet ir su mitologine nuoroda į undines. Potencialus sužvėrėjimas, genetinių manipuliacijų sukeltas dirbtinis sulaukėjimas, užspendžiantis žmoniją į ciklo pabaigą, kurioje viskas prasideda iš naujo.

Igorio Čekačkovo darbų serijoje gendantis kompiuteris perkuria fotografo nuotraukų archyvą į gličinio meno pavyzdžius. Lytinei reprodukcijai atstovaujantys aktai pereina į naujųjų technologijų dauginimosi sceną – internetinio viruso zoną. Biologinės informacijos talpyklos – žmonės praranda savo vertę daug daugiau informacijos galinčio sutalpinti ir apdoroti dirbtinio intelekto akivaizdoje. Grožis, geismas ir meilė tampa atgyvenomis. Negrįžtamai ištrinami ne tik aktai, bet ir pats kūnas.

Keistas vulgaraus seksualumo, perdėto ginklų afišavimo (Andrey Lomakin), militaristinio patriotizmo (Sergey Melnitchenko) koliažas reprezentuoja reversijos tendenciją, kuri galop nulemia visuomenės lygiavimąsi į vaikystės, gyvūliškumo, beprotybės ir žemesniųjų visuomenės sluoksnių aksiomas, patvirtinančias įtarimą, kad regresuojančią sąmonę taip pat smarkiai jaudins ir pusnuogės merginos, ir kalašnikovo vaizdas.

Ekspozicijoje išsiskiria Yulia Krivich video darbas „Mano pasaulis ne ten, kur esu aš“, kuriame menininkė bando susitaikyti su skaudžiomis istorinėmis realijomis, suvokti savo tėvynės likimą. Praeities ženklai nuolat šalia: nenuversti Lenino paminklai miestų aikštėse suderinami su jogos pratimu stuburo stiprinimui. Istorija yra nebaigta rašyti. Šerdis lieka ta pati, jei pakeičiama tik forma, supusi ją.

Savo šalies transformacijos tyrinėjimas galiausiai padės suprasti ir patiems save, atrasti savo kartą ne tik kaip senojo režimo ir naujausių globalizmo įtakų mišinį, kurį fotografas Andrey Boyko net pavadina „Second Hand Generation“ („Antrarūše/panaudota karta“), bet ir tikrosios nepriklausomybės kartą, kuri pati nulems savo valstybės ir tautos likimą, kūną ir sielą apvienydami bendram tikslui.

Paroda veiks iki 2020 m. sausio 19 d.

Rosanos Lukauskaitės nuotr.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”116469,116467,116468,116466,116465,116464,116463,116462,116461,116460,116458,116457,116456,116459,116455,116454,116453,116451,116452″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]