SGD terminalui Lietuvoje – penkeri metai. Per šį laikotarpį Lietuva užsitikrino gamtinių dujų tiekimo saugumą, pamiršo apie politinę dedamąją „Gazprom“ dujų kainoje, sukūrė ištisą vertės grandinę suskystintų gamtinių dujų importo srityje, įsitvirtino pasaulinėje rinkoje kaip patikima SGD terminalų operavimo paslaugų teikėja.

Penktieji terminalo metai buvo itin reikšmingi: lygiai prieš metus Seimas priėmė galutinius sprendimus, susijusius su SGD terminalo veikla iki 2044 metų. Vienas tokių – įstatymu įtvirtintas sprendimas dėl laivo-saugyklos įsigijimo ir SGD ilgalaikio importo užtikrinimo, prieš tai optimizuojant terminalo išlaikymo kaštus. Sprendimai Seime 2018 m. gruodžio 18 d. priimti 99-iais balsais prieš vieną. Už 2018 m. vasarą patvirtintą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, numačiusią ilgalaikio SGD tiekimo ir diversifikacijos tikslus, balsavo 103 Seimo nariai, niekas neprieštaravo. „Klaipėdos naftai“ (KN), kaip SGD terminalo operatorei, pavesta įgyvendinti šiuos sprendimus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Pirmoji įvairiais teisės aktais įtvirtinta SGD ilgalaikio tiekimo projekto dalis numatė, kad iki 2019 m. pabaigos terminalo operatorius turi pateikti pasiūlymus dėl papildomos dedamosios mažinimo priemonių, paskirstant SGD terminalo pastoviųjų sąnaudų dalį per SGD terminalo veiklos laikotarpį. Tam tikslui sutarta dėl Šiaurės investicijų banko paskolos su valstybės garantija KN. Bet ankstesnės vienybės nebeliko – svarstymų Seime metu dalis politikų  nusprendė rinktis patogų nežinojimą arba tariamą savo pačių priimtų sprendimų nesupratimą. Numatytais terminais teisės aktus įgyvendinanti  bendrovė imta kaltinti skubėjimu, naudos siekimu, rizikų ignoravimu ir dar daugybe kitų nuodėmių.

Galų gale sprendimai dėl valstybės garantijos Seime buvo priimti, sutartis su banku pasirašyta, užbaigus formalumus bendrovė pasiūlys Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai taikyti beveik 40 proc. mažesnę SGD papildomą dedamąją.  Pats laikas paneigti svarbiausias viešosiose diskusijose nuskambėjusias „antis“.

Pirma „antis“: greitai nei dujų, nei laivo saugyklos niekam nebereikės, nes dujų vartojimas prieštarauja ES keliamiems aplinkosaugos tikslams. Lietuva turės laivą-saugyklą, kurios niekur negalės panaudoti.

Faktai: „McKinsey & Company“ duomenimis, per pastaruosius metus pasaulinė dujų rinka išaugo 5,3 proc., iki 2035 metų ši rinka kasmet turėtų augti po 0,9 proc. SGD segmentui iki 2035 prognozuojamas net po 3,5 proc. augimas per metus. Europos dujų perdavimo sistemos operatorių asociacija (ENTSO-G) prognozuoja, jog iki 2025 metų vien besitransformuojanti elektros gamybos rinka gamtinių dujų poreikį padidins iki 290 TWh.  Kalbant apie Baltijos jūros regioną, netrukus atsiras naujos dujų jungtys, sujungsiančios Baltijos šalių sistemas su Suomija ir Lenkija – per Klaipėdą (nes taip arčiau) importuojamos dujos Lenkijos Šiaurės Rytų regione padės pakeisti anglį. Europos Sąjungos klimatui neutralios ekonomikos „Green deal“ paketas taip pat vertina dujas kaip švarią dabar naudojamo iškastinio kuro alternatyvą. Galų gale, jei dėl vienų ar kitų priežasčių įsigyto laivo-saugyklos tam tikru laikotarpiu reikėtų atsisakyti, laivas turės paklausą pasaulinėje dujovežįų rinkoje – jos augimą FTI-Consulting ekspertai iki 2040 m. prognozuoja po 2-3 proc. per metus.

Antra „antis“: už sumą, kurią KN planuoja pasiskolinti – beveik 300 mln. eurų SGD terminalo išlaikymo kaštų mažinimui – galėtume įsigyti naują suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivą–saugyklą.

Faktai: Terminalo sąnaudoms optimizuoti KN skolinasi ne 300 mln., o 135 mln. eurų. Ši suma leis mokėtinas įmokas išdėstyti į ilgesnį  laikotarpį, taip sudarant galimybę dujų vartotojams trumpuoju laikotarpiu panaudoti savo pinigus vertės kūrimui kitose srityse. Paskolą reikės grąžinti ir už terminalą sumokėti visą numatytą sumą (būtent dėl to optimizuojant saugumo dedamąją, negalima palikti atviro klausimo dėl laivo-saugyklos įsigijimo), bet dėl į ateitį nukeltų kaštų gaunama ekonominė-socialinė nauda vartotojams yra vertinama teigiamai, t. y. 24 mln. Eurų.

 Trečia „antis“: analogiško dydžio naujas SGD laivas – saugykla rinkoje dabar kainuoja apie 220 mln. eurų. <…> Pridėjus pinigus, kuriuos jau išleidome ir toliau leidžiame šio laivo nuomai, įpirktume tris tokius laivus.

Faktai: Toks lyginimas yra nekorektiškas ir neteisingas dėl bent kelių priežasčių. Pirma, nurodoma suma yra ne už laivo-saugyklos nuomą ir laivo išlaikymą. Į iki šiol kasmet skiriamą SGD terminalui išlaikyti sumą įeina ne tik laivo nuoma bei išlaikymas,  bet ir galutinė paslauga (pakartotinis dujinimas), kurią jos teikėjas (2015-2024 m. bendrovė „Hoegh LNG“) turi suteikti bet kokiomis aplinkybėmis ir  prisiimdama visas laivo eksploatavimo rizikas. Antra, dažnai pamirštama, kad nurodoma suma yra nominali, t. y. neįvertintas pinigų vertės skirtumas skirtingais laikotarpiais (šiandien tie patys pinigai vertesni nei rytoj). Trečia, komentaruose kartais nurodoma, kad 220 mln. EUR suma apimtų tik laivo-saugyklos galimą kainą. Už tiek šiuo metu galima įsigyti iš esmės naudotą, iš dujovežio perdarytą laivą su išdujinimo įrenginiu. Pamirštami papildomi kaštai, tokie kaip laivo eksploatacija, remontas, įgula, mokesčiai ir kt. sąnaudos. Taigi, 220 mln.  būtų suma, kurią reikėtų sumokėti iš karto, prisiimant visas rizikas ir negaunant jokios energetinį saugumą, prieigą prie pasaulinių kainų užtikrinančios paslaugos.

Ketvirta „antis“: ilgalaikiame 25 metų investiciniame projekte net neužsimenama apie SGD terminalo pajamas.

Faktai: Visos SGD terminalo uždirbamos pajamos KN atžvilgiu yra neutralios – įmonė jas „atiduoda“ vartotojams ir todėl jos balansuose ar planuose šių pajamų nesimato. Kitaip tariant, kuo daugiau pajamų surenka SGD terminalas, tuo stipriau mažėja saugumo dedamoji šalies dujų vartotojams.  Pavyzdžiui, šiemet rekordiniais SGD terminalo veikimo metais, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba galėjo priimti sprendimą dėl saugumo dedamosios sumažinimo beveik 2  mln. Eurų, surinktų už pakartotinį dujinimą iš terminalo naudotojų, įskaitant ne Lietuvos įmones. Kalbant apie ateitį, įmonė siūlys  tobulinti teisės aktus, kad kuo daugiau SGD saugumo dedamąją mažinančių terminalo veiklos pajamų būtų surinkta būtent iš Lietuvos terminalu besinaudojančių užsienio šalių kompanijų.

Penkta „antis“: SGD terminalo operatorė KN dėl galimų rizikų nesijaudina.

Faktai: KN vykdydama projektą gauna nustatytą grąžą, bet Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos įmonei nustatyta reguliuojama SGD terminalo operavimo veiklos grąža yra kelis kartus mažesnė nei analogiškuose projektuose kitose Europos šalyse. Ji mažesnė net už valstybės institucijų nustatytus grąžos rodiklius KN. Bet vykdydama projektą bendrovė skolinasi ir prisiima riziką: valstybės garantija būtų aktyvuojama tik tuo atveju, jei atsiskaityti su bankais pati bendrovė nepajėgtų. Todėl KN visuomet vertina visas su projekto įgyvendinimu susijusias rizikas, stengdamasi nepažeisti nei valstybės, nei kitų, t. y. mažesnių akcininkų interesų. Tai užtikrina ir nepriklausoma įmonės valdyba, kurioje dirba patyrę energetikos ir finansų ekspertai, ilgiau nei metus vertinę  globalias, regionines, nacionalines aplinkybes  bei galimą projekto įtaką įmonės veiklai.

Šešta „antis“: paskolos sąlygos yra prastos ir niekas, išskyrus Šiaurės investicijų banką, projektui neskolintų.

Faktai: Institucinio banko, kurio valdybos veikloje dalyvauja ir Lietuvos atstovas, paskolų sąlygos (suteikiamas 100 proc. finansavimas, visam laikotarpiui fiksuojamos ypač žemos palūkanos ir įsipareigojimo mokesčiai, numatyti lankstumai, įskaitant galimybę atidėti mokėjimus ir pan.) yra geriausios, kokias šiuo metu įmanoma gauti visame kreditavimo sektoriuje, turint galvoje paskolos dydį, laikotarpį bei tikslus. Projektui galėtų paskolinti ir komerciniai bankai, nebankinės kredito įstaigos, taip pat ne kartą diskusijoje paminėtas Europos rekonstrukcijų ir plėtros bankas. Tik finansavimo sąlygos nebūtų tiek palankios: paskolos grąžinimo terminas būtų trumpesnis, palūkanos – didesnės, reikėtų nuosavo kapitalo ir pan.