[vc_row][vc_column][vc_column_text]Šaltasis metų laikas turėjo ypatingai nudžiuginti fotografijos gerbėjus Klaipėdoje – KKKC Parodų rūmuose  Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius pakvietė į jau ketvirtą kartą rengiamą Fotografijos šventę. Jos metu buvo atidarytos trys fotografijos parodos: Edžio Jurčio „Ieškojimai“, Rimaldo Vikšraičio „Vienkiemių godos“ ir Arūno Baltėno „Dirbame. Esame“, o antroji šių metų Fotografijos šventės dalis buvo skirta kaimyninių šalių – Ukrainos ir Baltarusijos – fotografijos menui: buvo skaitomos paskaitos, atidarytos fotomenininkų darbų parodos.

Gruodžio 20 d. Parodų rūmų pirmo aukšto salėje duris atvėrė baltarusių fotomenininko Igorio Savčenkos paroda „Žvilgsnis, kurio niekada nėra ten, kur esame“.

Organizatorių nuotr.

I. Savčenka gimė 1962 m. Minske ir yra vienas ryškiausių Baltarusijos šiuolaikinių fotomenininkų, kūrybinį kelią pradėjęs dar 1988 m. ir priklausantis fotografijos menininkų kartai, kuri išsiskiria konceptualiais projektais. I. Savčenka pirmajame kūrybos etape (1988–1996 m.) naudojo rastas senas fotografijas iš šeimyninių albumų. Būtent šio etapo fotografijas ir galime išvysti parodos ekspozicijoje.

Perfotografuodamas, kadruodamas, apipaišydamas ir kitaip perdirbdamas autorius sukuria naujas prasmes, sudeda visiškai naujus minties akcentus, atspindinčius kontrastų kaitos dėsningumą, laiko cirkuliaciją, kurioje, veikiamas improvizuotos manipuliacijos, pasimeta, išsisklaido, ištirpsta tikrojo autoriaus vaidmuo.

Fotografijose persipina valstybės, šeimos ir individo likimo gijos, besiplaikstančios amžinybės prieangyje tarsi vėjo nutraukti elektros laidai. Tai artima Marko Aurelijaus meditacijai, teigiančiai, kad „visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena“.

Nuotraukų personažai yra veikiau iš pasąmonės ateinantys motinos, tėvo, senelio bei kitų šeimos narių archetipai nei atskiri unikalūs individai – tai ant tikrovės šakų išsprogę fikcijos žiedai, pamėklės, perfiltruotos per kelis fotografijos mediumo sluoksnius, tačiau priešingai nei būtų galima nuspėti, jų istorijos nepraskiedžiamos, o kaip tik sukoncentruojamos į stiprią tuo pačiu metu ir svaiginančią, ir prablaivančią žmonių atvaizdų studiją.

Deterministine patinka aptraukti artimųjų atvaizdai atrodo savi, lyg išplėšti iš mūsų pačių asmeninių archyvų, bet tai jau prarastas būties sluoksnis – era žmonių, dar nepaveiktų globalizmo ir šiuolaikybės cinizmo, dar nemokančių pozuoti ir dirbtinai atstatyti „gerosios savo pusės“ kamerai.

Fotografija savaime padaro užfiksuotą akimirką vertingu įamžinti momentu, iškrėsdama keistą pokštą laiko dėsniams, kurie nepermaldaujamai sunaikina bet kokią galimybę iš tikrųjų sustoti ir išgyventi belaikybę.

Fotoobjektyvo dėka pamatome pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos – taip gimsta tikroji empatija.

I. Savčenkos darbuose juntamas specifinis požiūris į istoriją ir atmintį (serijos „Ranka ant peties“, „Gestų abėcėlė“, „Beveidžiai“ ir kt.). Menininko intervencijos į fotografijų pasaulį pagarbios ir subtilios, įrodančios, kad visiškas sunaikinimas nėra įmanomas – tam tikrų detalių užtušavimas kaip tik išryškina jų svarbą ir įveda paslapties vektorių. Kuriami mįslingi naratyvai, karo, to archajiškos prievartos spindulio, žmonijos istorijoje išdeginančio ištisas civilizacijas, nublokštų žmonių lemties ženklai įgauna veik fizinį pavidalą. Žmogaus nebėra, bet lieka jo atvaizdo užuomina, pažadas, sugrįžti bent atminties spiritizmo seansuose. Veidų, asmenybių ištrynimas tarsi palengvina susitaikymą su niūria jų dalia.

Fotografijų parodos sukuriama atmosfera gimininga Franco Kafkos ir Nikolajaus Gogolio trumpų istorijų įkvėptam Deivido Lynčo kūniškojo siaubo filmui „Trintukas“ („Eraserhead“), kuriame kartojasi keli nerimą keliantys motyvai, deformuotas kūdikis ir slegianti pramoninė aplinka – visa, kas išduoda egzistencinio šiurpo bangos artėjimą. Vienintelė viltis – netrukus ateisiantis metas, kai būsi viską užmiršęs ir visi bus užmiršę tave. Palaimingas nebūties ir amžinybės persipynimas.

Darbuose svarbią vietą užima ir tekstai – tai, ko nepajėgia išvysti žmogaus akis, autorius perteikia užrašais (serija „Wir schprechen Deutsch“). Autorius tai apibūdina kaip iliustracijas vokiečių-rusų žodynui. Šiuo atveju neišvengiamos aliuzijos į Antrojo pasaulinio karo metu Baltarusijoje vykusius karinius konfliktus, okupaciją. Aukos čia jau ne tik žmonės, bet ir pati žemė – įtampos persmelkti kraštovaizdžiai, destrukcijos akivaizdoje išsaugojantys viltį atsitiesti po trauminių laikotarpių. Nepaisant kariaujančių pusių smurto ir nuožmaus priešiškumo, užsienio kalbos žodžiai buvę prievartos garsiniu fonu (klausimai, liepimai), bendražmogiškajame kontekste sutaurinami iki universalių, fundamentalių dalykų: pievos, dangaus – natūralios gamtos tvarkos, kurios negali sugriauti žmonių pradėtas karas.

Paroda sukelia jausmą panašų į tą, kurį iššaukia užrašas dažnai randamas ant senų kapinaičių vartų: „Kas tu esi ir aš buvau. Kas aš esu ir tu būsi“. Viskas priklauso nuo to, iš kurios pozicijos stebėsime vyksmą. Ir perspektyvos, kurios tolumoje brėžiasi tikrovės ir prasmės horizonto linija, už kurios trumpalaikė atmintis galiausiai užmiršta ir apie savo pačios buvimą. Tą amžiną laikinumą dar spėsite pamatyti iki sausio 19 d.

Rosanos Lukauskaitės nuotr.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”117964,117965,117966,117967,117968,117969,117970,117971″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]